Svarbu
Registracija
Rinkėjų žinia Rusijai: Lietuvos neparklupdysite!
lzinios.lt 2014-05-13
Sekmadienis Vilniuje priminė fronto liniją. Be automatų, tankų, patrankų, raketinės ar kitokios technikos, be gatvės susirėmimų, todėl nubrėžti tikslios jos ribos nebuvo įmanoma.
Į antrąjį turą patekus proeuropietiškiems politikams Daliai Grybauskaitei ir Zigmantui Balčyčiui, galvą lenkiu prieš visos Lietuvos rinkėjus. Bet kartu drįstu teigti, kad toliau nuo Vilniaus ir jo rajono buvo tik rinkimų pafrontė. O fronto linija kirto būtent sostinę ir ją supantį kraštą. Ir tai ypač akivaizdu dabar, tragiškų Ukrainos įvykių akivaizdoje. Žinoma, istorijai liks tik sausi skaičiai. Jie liudys, kad pirmajame 2014 metų gegužės 11-ąją vykusių rinkimų į Lietuvos prezidentus ture šalies vadovė D.Grybauskaitė nugalėjo gavusi 611 293, arba 45,89 proc., rinkėjų balsų ir kad į antrąjį turą kartu su D.Grybauskaite pateko Socialdemokratų partijos narys, europarlamentaras Z.Balčytis, susižėręs 181 555, arba 13,63 proc., balsų. Tada, aišku, būtinai bus paminėta, kas nugalėjo antrajame prezidento rinkimų ture. O štai apie rinkėjų aktyvumą Vilniaus krašte tikriausiai niekas ir neužsimins, nes manys tai buvus nesvarbu. Nors galbūt nuo jų balsavimo rezultatų priklausė ne tik tai, kas per antrąjį rinkimų turą gegužės 25-ąją taps Lietuvos prezidentu, bet ir apskritai šalies ateitis. Sakyčiau, būtent sekmadienį buvo galutinai apsispręsta, su kuo Lietuva eis toliau – su Rytais ar Vakarais?
Po gegužės 11-ąją įvykusio pirmojo rinkimų turo dabar jau daugiau nei aišku – mes ir toliau liekame, galbūt šįkart – jau galutinai, civilizuotos Europos dalis. Po pirmojo turo jau ne tiek svarbu, kas nugalės antrajame rinkimų ture – D.Grybauskaitė ar Z.Balčytis, kadangi žinome, kad jie atstovauja provakarietiškoms politinėms jėgoms ir savižudybės keliu į Rusijos glėbį vargu ar savanoriškai bepasuks.
Tačiau praėjus vos pusei paros, kai rašau šias eilutes, net slogu pagalvoti, kas Lietuvos galėjo laukti artimiausias dvi savaites, jei, pavyzdžiui, į antrąjį rinkimų turą būtų prasmukęs draugas Valdemaras Tomaševskis, atstovaujantis Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (LLRA), kurią Valstybės saugumo departamentas yra netiesiogiai įvardijęs kaip organizaciją, kurios lyderių veikla atitinka nedraugiškų valstybių interesus. Tikrai neabejoju, kad Rusijos ar šiai atgal į Sovietų Sąjungos (SS) imperijos laikus pasukusiai šaliai prijaučianti žiniasklaida būtų sukėlusi iki šiol nematytą neregėtą isteriją apie neva nepriklausomoje Lietuvoje pažeidinėjamas kitataučių teises ir apie tai, kad ir nekitataučiai, kitaip sakant - lietuviai, pasiilgo SS laikų, kai tautų draugystė buvo branginama labiau nei šimtų tūkstančių nekaltai represuotų patriotų gyvybės. Kaip rodo Krymo ir Rytų Ukrainos pavyzdys – nuo isterijos iki tautinių mažumų teises ginančių „žaliųjų žmogeliukų“, neturinčių jokių skiriamųjų ženklų, lieka tiktai vienas žingsnis.
Todėl atkreipkime dėmesį, kur aktyviausiai balsavo rinkėjai. Vilniuje (59,49 proc. bendro sostinės rinkėjų skaičiaus) ir Vilniaus rajone (58,65 proc. bendro rajono rinkėjų skaičiaus). Nieko nuostabaus, kad rajonas, kuriame LLRA pozicijos itin stiprios, buvo lojalus draugui V.Tomaševskiui – už šį veikėją balsavo net 52,81 proc. rinkėjų. Stebina kitkas - surinkęs 17,56 proc. balsų LLRA vadovas sugebėjo laimėti antrąją vietą ir sostinėje.
Vis dėlto Vilniaus mieste, kur daugiausia rinkėjų, todėl nuo jų balso daug priklauso ir rinkimų rezultatai visoje Lietuvoje, nugalėjo D.Grybauskaitė. Ir nugalėjo ne šiaip, o smarkiai atitrūkusi nuo antroje vietoje likusio draugo V.Tomaševskio – dabartinė Lietuvos prezidentė sostinėje surinko 46 proc. rinkėjų balsų.
Kaip tai atrodė realybėje? Tarkime, Vilniaus Pavilnionių rinkimų apylinkėje, kur ir aš balsuoju, rinkimų karštligė prasidėjo nuo sekmadienio ryto. O po pietų naujai atėjusiam rinkėjui didžiulėje eilėje prie balsadėžių teko laukti ir 40 minučių, ir valandą. Žmonės plūdo nešini mažais vaikais ar netgi vedini šunimis, nes nebuvo kur jų palikti. Dauguma tarp atėjusių į rinkimus žmonių – jauni, tikrai jau po Nepriklausomybės atkūrimo gimę vilniečiai, kuriuos kai kurie vyresnės kartos žmonės netgi laikė prarastąja karta dėl jaunuolių polinkio teikti pirmenybę geopolitinei pasaulio raidai. Buvo justi susikaupimas ir rimtis, tačiau kartu – ir ryžtas. Visi aiškiai suprato – 25-aisiais Nepriklausomybės metais Tėvynės Nepriklausomybė yra pavojuje.
Ukrainos pavyzdys parodė, kad šiuolaikinė Rusija kovoja keistą karą. Siekdamas atkurti SS imperiją Vladimiras Putinas ir jo sėbrai pakeitė taktiką. Dabar svetimų teritorijų užkariavimas vyksta ne jėga, o per protų užvaldymą. Bene geriausiai tokios taktikos klastą atskleidė žurnalistas Bernardas Gailius publikacijoje „V.Pozneris prieš A.Duginą. Kaip veikia Rusija informaciniame lauke?“.
„Paprasčiau tai vadinama dantų užkalbėjimu, ir būtent tai Rusija tikrai gerai moka. Vakarai yra didelė galia, bet ją sunku koncentruoti. Todėl svarbiausia Rusijos informacinio aparato užduotis – užtikrinti nuolatinę nuomonių įvairovę Vakaruose<...>Daug geriau, kai mes turime didingų, bet skirtingų tikslų. Kai esame už Žemę, už Tėvynę, už Lietuvą, už Šeimą, už Gamtą, už Laisvę, už Žmogiškumą, už Demokratiją, už Pilietiškumą, už Meilę, už Vaivorykštę, už Moteris, už Darbininkus, už Vaikus, už Kultūrą... Šakutė – ne peilis, ji tinka viskam pasmeigti“, - rašė publicistas portale 15min.lt.
Laimė, ir tai parodė pirmasis Lietuvos prezidento rinkimų turas, didelė dalis šalies gyventojų jau išmoko atskirti tiesą nuo smegenų plovimo. Todėl atsilaikėme. Ir mums vėl daug svarbiau yra valstybė ir jos nepriklausomybė nei prieštaringai vertinamų veikėjų postringavimai apie mistinius pedofilų klanus, euro grėsmę šalies ekonomikai, jokiais skaičiavimais nepagrįstą taikaus japoniško atomo ar skalūnų dujų baubą šalies gamtai, buvusios sekso ekspertės mintimis paremtą teoriją apie masinę tradicinių šeimų žūtį Lietuvoje. Turėkime tai omenyje ateidami į antrąjį Lietuvos prezidento rinkimų turą, kada bus renkami ir politikai, atstovausiantys Lietuvai Europos Parlamente.