Šio susitarimo teko ilgai laukti, nes Kinija dvejojo dėl dujų kainos. Tačiau statistika atskleidžia tik dalį tiesos.

Apie Rusijos ir Kinijos susitarimą paskelbta tokiu metu, kai Maskvos santykiai su Vakarais kaip niekada prasti, labiausiai dėl Ukrainos krizės. Tačiau ne tik: nuomonės radikaliai išsiskyrė Sirijos klausimu ir dėl to, kuria kryptimi savo šalį veda Vladimiras Putinas.

V.Putinas mėgsta pateikti Rusiją kaip priešingą polių ir alternatyvą tam, ką jis vadina dekadentiškais Vakarais.

Taigi sutartis tarp Rusijos „Gazprom“ ir Kinijos nacionalinės naftos korporacijos gali žymėti svarbų lūžio tašką, kai Rusija – tiek geopolitiškai, tiek ekonomiškai – savo žvilgsnį iš vakarų nusuka į Rytus.

Tačiau šis rytų posūkis kelia savų klausimų. Nors Rusija ir laiko save Eurazijos galybe, akivaizdu, kad būtent Pekinas yra kylanti šio regiono žvaigždė. Rusijos energijos eksportas – ji parduoda milžiniškus naftos ir dujų kiekius ne tik Kinijai, bet ir Japonijai bei Pietų Korėjai – suteikia ir jai svarbų vaidmenį regione.

Vis dėlto į tai galima žiūrėti ir kitu kampu. Dabartinės tendencijos pabrėžia energijos eksporto svarbą Rusijos finansams, o ši priklausomybė labai lengvai iš privalumo gali virsti silpnybe. Tai, kad Maskvai prireikė ne vienerių metų, kad susitartų su Pekinu, parodo, kuri pusė turi derybinį pranašumą.

Strateginiame lygmenyje Rusija stiprina savo karinius ryšius su Pekinu. Šį mėnesį bus rengiamos svarbios bendros laivynų pratybos. Tačiau turint galvoje įtampas, kurias regione sukėlė Kinijos laivyno plėtra ir pretenzijos į kai kurias ginčijamas teritorijas, sąjunga su Pekinu toli gražu nebus privalumas Maskvai stengiantis suartėti ir su kitomis regiono žaidėjomis, pavyzdžiui, Japonija.

Susitarimas pasiektas tokiu metu, kai aplinkybės ypač pabrėžia jo geopolitinę reikšmę, tačiau kol kas dar per anksti spręsti, kokios bus tikrosios Ukrainos krizės pasekmės.

Visų pirma, mes net nežinome, kaip ji baigsis. Maskva galbūt ir atsisakė ketinimų rengti karinę invaziją, tačiau sunku patikėti, kad V.Putinas būtų pakeitęs savo ilgalaikę viziją – susilpnintą Ukrainą kaip buferinę zoną tarp Rusijos ir Vakarų.

Šiuo metu girdėti pačių įvairiausių pareiškimų: kad Šaltojo karo era baigėsi; kad Europos šalys ženkliai sumažins savo priklausomybę nuo Rusijos energijos; kad krizė patvirtino pagrindinės NATO misijos svarbą ir kad aljansas pakils naujam gyvenimui. Rusijos politikos pasislinkimas į rytus gali būti su tuo susijęs.

Visi šie pareiškimai gali būti teisingi, tačiau dar anksti ką nors tiksliai pasakyti. Rusija vis dar lieka, bent iš dalies, Europos žaidėja, pasiryžusi ginti savo interesus šalyse, kurias yra pratusi laikyti „artimuoju užsieniu“ arba savo daržu. Tai, greičiausiai, nepasikeis.