Po Antrojo pasaulinio karo viešoje erdvėje tokia santrumpa vadinamas sąjungininkų išsilaipinimas Normandijoje 1944 birželio 6. Šiemet minimos 70-tos šios operacijos metinės.
SSRS visada menkino jos reikšmę, ir nuolat buvo kalbama tik apie pavėluotą antro fronto atidarymą. Europai ir JAV, atvirkščiai, tai didvyriškas istorijos puslapis. Prieš dešimt metų minėjime Normandijoje pirmą kartą dalyvavo rusų ir vokiečių atstovai – prezidentas Vladimiras Putinas ir kancleris Gerhardas Schroederis. Siekta pabrėžti bendrą pergalę prieš fašizmą ir turėti savo gretose Vokietiją, pasveikusią nuo Hitlerio idėjų.
Operacija „Viešpats“
Kodėl vakariečiai taip akcentuoja ne 1943 pergalę prieš Erwiną Rommelį Šiaurės Afrikoje, ne išsilaipinimą Sicilijoje ir pietų Italijoje 1943 vasarą, o karinių veiksmų Normandijoje pradžią 1944? Todėl, kad 1944 birželį vakarų Prancūzijoje prasidėjo keletą metų rengta galutinio Vokietijos sutriuškinimo operacija kodiniu pavadinimu „Viešpats“ (Overlord), kuri baigėsi nacių kapituliacija po 11 mėnesių. Jos planavimas rodo, kokiais metodais veikia Vakarai, ir juos galima lyginti su dabartine Vakarų reakcija į Rusijos agresiją Ukrainoje.
Hitleris 1941 atidėjo planus užkariauti Britaniją ir pradėjo statyti įtvirtinimus vandenyno pakrantėje nuo Norvegijos iki Ispanijos. „Atlanto sieną“, sudarytą iš minų laukų, spygliuotų vielų užtvarų, išmūrytų sienų, betoninių ugnies taškų saugojo 150 000 karių. Ypač stipri ji buvo priešais Lamanšo sąsiaurį. Nuo 1943 atsakingu už Normandijos gynybą paskirtas E.Rommelis, pramintas „dykumų lape“. Jis išstatė kliūtis priešo valtims ir plaustams vandenyje, užtvindė žemas pajūrio pievas, kad užnugaryje nenusileistų desantas, laukus prismaigstė „Rommelio šparagais“ vadintų kuolų prieš parašiutininkus ir sklandytuvus. E.Rommelio tikslas buvo neleisti priešui įkurti placdarmą persikėlus, todėl mūšio lauku turėjo tapti paplūdimiai.
1941 spalį, atsilaikęs prieš vokiečių puolimą, britų premjeras Winstonas Churchillis įsakė ruoštis įsiveržimui Europoje. Tarp planuojamo smūgio vietų buvo ir Balkanai, ir Viduržemio jūros pakrantė, tačiau apsistota ties vakarų Prancūzija, nes Britanijos sala galėjo pasitarnauti kaip bazė sutelkti sąjungininkų jėgas. Atlanto ir Bretanės pakrantės buvo pavojingos dėl vokiečių povandeninių laivų, prie Belgijos krantų labai stiprios vandenyno srovės galėjo išblaškyti desanto valtis, Olandijoje apsemti pajūrio laukai buvo nepraeinami technikai, ties Pa de Kalė sąsiauriu buvo siauriausia vieta, todėl ten vokiečiai laukė itin pasiruošę.
Pasirinkta Normandijos pakrantė, labai panaši į vakarų Anglijos krantus, kur sąjungininkai galėjo treniruotis išsilaipinimui. 1942 įvykdyta operacija „Jubiliejus“ (Jubilee) Djepe. 17 km pajūrio ruože išsilaipino 7 500 britų ir kanadiečių. Po keturių valandų jie atsitraukė, žuvusiais ir sužeistaisiais netekę 5 000 karių, bet atskleidę vokiečių „Atlanto sienos“ gynybinę galią.
1942 pradėta operacija „Plutonas“. Kariuomenė pasitelkė į pagalbą naftos kompanijas. Maskuojant darbus garažais, net ledų parduotuvėmis, pirmą kartą istorijoje suprojektuotas ir paruoštas kuro vamzdynas jūros dugnu. Po D dienos jis buvo greitai įgyvendintas, ir 1944 rugpjūčio 12 iš Britanijos Lamanšo sąsiaurio dugnu pradėjo nenutrūkstamai tekėti kuras į Prancūziją sąjungininkų karinei mašinai.
1943 gegužę Traidento susitikime Vašingtone W.Churchillis su JAV prezidentu Franklinu D. Rooseveltu sutarė puolimo laiką. Vėliau jie patvirtino savo sprendimą Stalinui per Teherano konferenciją 1943 lapkritį. Tai leido Raudonajai Armijai pasirengti puolamajai operacijai „Bagrationas“, kuri prasidėjo 1944 birželio 22.
Akių dūmimui priešais Pa de Kalė sąsiaurį, Kente, buvo suvaidinta JAV armija su pripučiamais tankais, mediniais ginklais, drobės ir faneros muliažais, melagingais radijo pranešimais. Pirmoji operacijos „Viešpats“ fazė - išsilaipinimo operacija „Neptūnas“ turėjo prasidėti šiauriau. 1944 birželio 2 baigti paskutiniai pasirengimai, bet birželio 4 kilo audra. Puolimui vadovavo generolas Dwightas Eisenhoweris, būsimasis JAV prezidentas. Jis patikėjo britų sinoptikais, kad audra tuoj nurims, ir birželio 6 pasirinko kaip D dieną.
Vokiečiai kliovėsi savo meteorologais, kurie pranašavo kelias savaites lietaus ir vėjo. Puolimas tokiomis sąlygomis neįmanomas, todėl dalis „Atlanto sienos“ karių ir karininkų gavo trumpų atostogų. Pats E.Rommelis išvyko į Vokietiją pasveikinti žmonos su gimtadieniu ir pasimatyti su Hitleriu.
Birželio 5d. 23 val. iš Anglijos pakilo pirmieji 13 000 JAV desantininkų, kurie tikslą Prancūzijoje 30 km nuo pakrantės pasiekė pusę pirmos. Apie 3 val. pradėjo leistis sklandytuvai su džipais ir prieštankiniais ginklais. Daug jų sudužo, daug kareivių pasimetė, daug amunicijos nuskendo, bet likusieji ėmėsi įgyvendinti užduotis priešo teritorijos gilumoje.
Trečią valandą pakrantėje virš „Atlanto sienos“ pasirodė bombonešiai. Sąjungininkai visiškai dominavo ore. 5:30 prabilo pabūklai iš laivų. Saulė tą rytą tekėjo 5:58.
Legendiniai paplūdimiai
Jutos (Utah) paplūdimys teko amerikiečiams. 6:30 jame išsilaipino pirmoji banga. Kareiviai jautė oro gūsius nuo saviškių sviedinių, kurie be trajektorijos švilpė virš galvų į priešo įtvirtinimus iš laivų jūroje. Jūra po audros buvo nerami, skendo tankai ir valtys, o priešais laukė minų laukas. Penkiomis bangomis išsilaipino 23 000 karių ir per tris valandas užėmė savo 5 km ruožą.
Omahos (Omaha) paplūdimyje irgi 6:30 puolė JAV. Jis pareikalavo daugiausia aukų. Sviediniai ir bombos čia krito netiksliai ir neužgesino vokiečių ugnies taškų. 8 km ilgio pakrantė buvo smėlėta, plokščia. Aušros metas puolimui buvo pasirinktas, kad kyšotų povandeninės vokiečių išstatytos kliūtys, bet atoslūgis didino pliažo plotą iki 300 m, ir vokiečiai laistė švinu išsilaipinusius ties vandens linija. Per pirmąsias 15 min. žuvo arba buvo sužeisti 90 proc. pirmosios bangos puolančiųjų. Generolo Normano Cotos žodžiai, pasakyti tą rytą Omahos paplūdimyje, tapo JAV reindžerių šūkiu: „Reindžeriai, veskite!“ (Rangers, lead the way!).
Tarp Omahos ir Jutos stūksojo 30 m aukščio uola, ant kurios vokiečiai buvo įrengę galingą šešių pabūklų bateriją, šaudančią 25 km spinduliu. Šis objektas buvo patikėtas 225 reindžeriams, kuriems į pagalbą po signalo turėjo ateiti 500 karių. Bangos reindžerius nunešė į šoną, jie vėlavo 40 min. ir nespėjo iki 6:30 ryto pasiekti uolos papėdės, todėl nedavė signalo ten išsilaipinti pastiprinimui, kuris toliau vykdė atsarginį planą ir išsilaipino Omahoje. Iš Londono ugniagesių paimtos kopėčios pasirodė per trumpos. Reindžeriai kopė, durklais išsikrapštydami duobutes sienoje. Galiausiai jie užėmė bateriją, sugadino paslėptus pabūklus ir dvi paras gynėsi apsuptyje, kol juos išvadavo birželio 8 vakarą. Tik 90 buvo likę rikiuotėje, likusieji 135 žuvo ar buvo sužeisti.
Aukso (Gold) paplūdimį 7:30 atakavo britų pėstininkai su britų komandosais. Šie nešėsi net po 40 kg amunicijos ant pečių. Iki pietų buvo užimtas 10 km pločio ir 12 km gylio placdarmas.
Junonos (Juno) paplūdimyje 7:30 išsilaipino kanadiečiai su britų komandosais. Dėl stipraus bangavimo, povandeninių kliūčių ir apšaudymo kranto nepasiekė trečdalis jų plaustų. Sausumoje jie susidūrė su stipria gynyba, ir puolimą išgelbėjo iš paskos atvykę tankai, pralaužę 2m aukščio gynybinę betono sieną.
Kardo (Sword) paplūdimyje pirmiausiai išsilaipino britų tankai, o iš paskos 7:30 britų pėstininkai ir apie šimtinę prancūzų, bet juos už kelių kilometrų sustabdė vokiečių tankų divizija. Tai buvo vienintelė kontrataka tą dieną. Smogiamosios tankų grupės vadui 16 val. patyręs vokiečių generolas Erichas Marcksas pranašingai pasakė: „Jei nenublokšite britų į jūrą, mes pralaimėsime karą“. Dalis tankų sugebėjo prasiveržti prie jūros per tarpą tarp britų ir kanadiečių, bet 21 val. atsitraukė, nesulaukę pastiprinimo ir bijodami patekti į apsuptį.
E.Rommelis grįžo tik tos dienos vakarą. Rezervų nebuvo galima naudoti be Vyriausiojo štabo leidimo. Prancūzijoje vokiečiai tuo metu turėjo 850 000 kareivių, 9 tankų divizijas. Hitleris vis delsė abejodamas, ar tai nėra atitraukiantis manevras. Tik 19 val. buvo leista panaudoti rezervus.
Arčiausiai buvo 12 SS tankų divizija, kurios pagrindą sudarė fanatiškas hitlerjugendas. Bet danguje viešpatavo sąjungininkai, ir dėl oro atakų ši divizija 60 km atstumą įveikė tik per 10 valandų. Jie pastūmė kanadiečius, paėmė 23 jų į nelaisvę ir čia pat sušaudė. Nuo tada 12 SS tankų divizija tapo priešas nr.1 sąjungininkams.
Į vakarą „Atlanto siena“ buvo įveikta. Didžiausioje visų laikų desanto operacijoje „Neptūnas“ dalyvavo 156 000 karių, 24 000 parašiutininkų. Kartu su britais, amerikiečiais ir kanadiečiais kovėsi prancūzai, australai, lenkai. Drauge su eiliniais į mūšį ėjo generolai. Su pirmąja banga Jutos paplūdimyje išsilaipino vyriausias buvusio JAV prezidento Theodoro Roosevelto sūnus generolas Theodoras Rooseveltas. Jo sūnus kapitonas Quentinas Rooseweltas puolė su pirmąja banga kruvinajame Omahos paplūdimyje. D dieną buvo sužeistas dabartinio Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono senelis. Tą dieną žuvo ar buvo sužeisti 10 500 sąjungininkų, vokiečių nuostoliai irgi buvo apie 10 000.
Keletą metų ruoštas puolimas tęsėsi. Iki birželio pabaigos išsilaipino 875 000 sąjungininkų. Vykstant puolimui Vakaruose, Raudonoji armija Rytų fronte sėkmingai vykdė suderintą puolamąją operaciją „Bagrationas“.
Nugali Vakarų vienybė
Per išsilaipinimo 50-ųjų metinių minėjimą Omahos paplūdimyje 1994 prezidentas Ronaldas Reaganas pasakė vieną paskutinių savo viešųjų kalbų. Jo žodžiai skamba lyg parašyti mūsų dienoms: „Mes visada būsime pasiruošę, kad visada galėtume būti laisvi“. Savo kalboje Vestpointo karo akademijoje šių metų gegužės 28 prezidentas Barackas Obama palygino: „Rusijos dabartiniai veiksmai Ukrainoje primena dienas, kai sovietų tankai įriedėjo į Rytų Europą“.
Princas Charlesas, prieš keletą savaičių lankydamasis Kanadoje, girdint žurnalistams tiesiai palygino Putiną su Hitleriu. Maskva kreipėsi į Londoną paaiškinimo, net pats V.Putinas išreiškė pasipiktinimą, bet Bakingemo rūmai atsisakė komentuoti privačius princo pasisakymus. Ir tai vyksta prieš valstybinį karalienės Elžbietos vizitą į Prancūziją, kurio metu ji irgi dalyvaus operacijos „Neptūnas“ minėjime.
Kaip skelbė vokiečių spauda, šalia Putino niekas nenorėjo sėdėti. Galiausiai sutiko A.Merkel. Įsivaizduokite, kaip tai atrodys: Putinas, kuris statomas į gretą su Hitleriu, sėdi šalia A.Merkel, kuri atstovauja šaliai, išvaduotai iš nacistinės beprotystės, o aplink sąjungininkai, pabrėžiantys, kad jų vienybė visada nugali.
Kaip sakė R.Reaganas per 40-čio minėjimą 1984, kai buvo laužiamas SSRS galios stuburas: „Mus šiandien jungia tai, kas jungė prieš 40 metų (...) Amerikos sąjungininkų jėga yra gyvybiškai svarbi JAV, o Amerikos saugumo garantijos yra esminės, kad tęstųsi Europos demokratijų laisvė.“ Tarsi atkartodamas šiuos žodžius, B. Obama Varšuvoje birželio 3 paskelbė apie „Europos padrąsinimo iniciatyvą“ – 1 mlrd. dolerių JAV kariniam dalyvavimui Rytų Europoje.
Nors Petro Porošenka yra kol kas tik išrinktas, bet neprisiekęs Ukrainos prezidentas, jis dalyvavo susitikime su B.Obama Varšuvoje ir dalyvauja minėjime Normandijoje. Rusijai demonstratyviai rodoma, kad Ukrainos prezidentas be išlygų priimtas Vakarų.
Tuo tarpu Rusija yra išmesta iš elitinio klubo G-8 ir nedalyvauja svarstant pasaulines problemas šiuo formatu. Vietoj planuoto G-8 vasaros susitikimo Sočyje, G-7 posėdžiauja Briuselyje Normandijos minėjimo išvakarėse birželio 5, ir dienotvarkėje yra Ukrainos klausimas.
D dienos minėjimas akivaizdžiai demonstruoja ir savo eiga, ir svečių parinkimu, ir prie jos priderintais tarptautiniais renginiais Varšuvoje ir Briuselyje, kad Putinas yra visiškoje izoliacijoje. Sukurta tokia atmosfera iš diplomatinių ženklų, kad suplanuotas susitikimas su Francois Hollandu Paryžiuje, pasimatymai su D.Cameronu ir A.Merkel Normandijoje greičiau rodosi skirti pirčiai už uždarų durų, o ne atleidimui už agresiją prieš Ukrainą.
Operacija „Viešpats“ buvo ruošta nepastebimai, keletą metų, ir Stalinas nekantravo nesuprasdamas, kodėl Vakarai iškart nemeta savo armijų kaip patrankų mėsos naciams. Jam rodėsi, - o vėliau taip mokė sovietinėse mokyklose, - kad Vakarai delsdami siekė susilpninti SSRS. Gal maža dalis tiesos yra tokiame aiškinime, bet esminio dalyko sovietinis mentalitetas negalėjo suvokti, nes totalitarinei santvarkai žmogaus gyvybė yra nulis. Todėl nei tada, nei dabar Kremlius nesupranta rūpinimosi užtikrinta pergale su minimaliomis aukomis – ar tai būtų žmonių gyvybės, ar piliečių materialinė gerovė.
Iš šios istorijos darytina išvada šiai dienai: Vakarai nugali ne efektingomis viešai matomomis sankcijomis, aukodami dalį savo šalių verslo, o kruopščiai tiesdami optimaliausius kelius problemai įveikti, kurie trunka ilgiau, bet yra neatremiami. Tada W. Churchillio kelias į D dieną truko trejus metus.
Kaip Hitleris liko nežinioje, kad Britanijoje priešais Normandiją sutelktas geležinis sąjungininkų kumštis, kaip SSRS nesuvokė, kad R.Reaganas pribaigs jų ekonomiką ginkluotės varžybų ir naftos kainų kokteiliu, taip V.Putinas ir toliau įsivaizduoja, kad jis kiečiausias vaikinas planetoje, o Vakarai tėra neveiklūs bailiai. Nenumaldomai, kaip D diena, ateis metas, kai jis patirs savo klaidos kainą.