Iš­ti­sus de­šimt­me­čius Kre­tin­go­je sklan­dė šiur­pios le­gen­dos apie gre­ta pra­nciš­ko­nų vie­nuo­ly­no esan­čiuo­se Šv. An­ta­no rū­muo­se ka­ro me­tais so­vie­tų ir na­cių bu­de­lių vyk­dy­tas šim­tų žmo­nių eg­ze­ku­ci­jas. Ta­čiau nuo šiol jau ga­li­ma pa­tek­ti į krau­ju ap­taš­ky­tus va­di­na­mo­jo Šv. An­ta­no na­me­lio rū­sius ir sa­vo aki­mis iš­vys­ti ne­se­niai res­tau­ra­to­rių at­ver­tas bu­vu­sias kruopš­čiai už­mas­kuo­tas ka­li­nių ka­me­rų sie­nas su gau­sy­be as­me­ni­nių įra­šų. Ir ne tik jų: ant sie­nų iš­rai­žy­ti nu­kan­kin­tų žmo­nių au­to­por­tre­tai, lai­vai, na­mai, sim­bo­liai, net ir gy­vū­nų, au­ga­lų pie­ši­niai, dvi­ra­tis.

Ma­kab­riš­ką pra­ei­tį nuo 1933 me­tų me­nan­tį pa­sta­tą val­dan­ti Pra­nciš­ko­nų gim­na­zi­ja ja­me ke­ti­na įkur­ti ir uni­ka­lų mu­zie­jų. Ne­abe­jo­ja­ma, kad jis taps vie­nu lan­ko­miau­sių Va­ka­rų Lie­tu­vo­je, mat so­vie­tų ir na­cių bu­de­liai ka­me­ro­se kan­ki­no ne tik lie­tu­vius, bet ir len­kus, bel­gus, pra­ncū­zus, žy­dus, ru­sus.

Rū­mų švie­sio­ji praeitis

Pa­čia­me Kre­tin­gos mies­to cen­tre, prie se­nų­jų ka­pi­nių, stūk­san­tis va­di­na­ma­sis Šv. An­ta­no na­me­lis šiuo­lai­ki­nei kar­tai aso­ci­juo­ja­si su švie­ti­mo veik­la. Mat šia­me ke­lių aukš­tų pa­sta­te da­bar įsi­kū­ru­si Pra­nciš­ko­nų gim­na­zi­ja, o prieš tai vei­kė vie­no uni­ver­si­te­to pa­da­li­nys.

Ta­čiau bal­ti rū­mai tu­ri įvai­ria­ly­pę is­to­ri­ją, apie ku­rią ži­no tik ne­dau­ge­lis. Šv. An­ta­no rū­mai bu­vo pa­sta­ty­ti 1933–1934 me­tais tuo­me­ti­nio Lie­tu­vos pra­nciš­ko­nų pro­vin­ci­jo­lo tė­vo Au­gus­ti­no (An­ta­no Dir­ve­lės) rū­pes­čiu. Pa­sta­to pir­mi­nė pa­skir­tis tu­rė­jo bū­ti prie­glau­da per Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą į JAV emig­ra­vu­siems ir se­nat­vė­je į tė­vy­nę grį­žu­siems tau­tie­čiams. Tie­sa, ati­da­rius prie­glau­dą, va­din­tą Ame­ri­ko­nų rū­mais, iš JAV į tė­vo­ni­ją bu­vo su­grį­žę vos pen­ki lie­tu­viai, ku­rie už 10 tūkst. li­tų vien­kar­ti­nį mo­kes­tį ga­vo vi­są iš­lai­ky­mą iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos, at­ski­rą kam­ba­rį ir vie­tą par­api­jos ka­pi­nė­se. Ta­čiau dėl ka­ro grės­mės dau­giau tau­tie­čių į Lie­tu­vą grįž­ti ne­sku­bė­jo. Vė­liau pa­sta­te pri­sig­lau­dė apie 10 se­ne­lių iš Lie­tu­vos, juos pri­žiū­rė­jo pra­nciš­ko­nų vie­nuo­lės.

Šv. An­ta­no rū­mai anuo­met bu­vo lai­ko­ma mo­der­niau­sia ir ko­ne pra­šmat­niau­sia se­ne­lių prie­glau­da vi­so­je Lie­tu­vo­je, mat erd­viuo­se rū­muo­se bu­vo įreng­ta šil­dy­mo sis­te­ma, vo­nios, net ki­no tea­tras, bi­liar­do kam­ba­rys, kop­ly­tė­lė ir 60 gy­ve­na­mų­jų kam­ba­rių. Kiek­vie­nam lie­tu­viui bu­vo nu­ma­ty­tas at­ski­ras kam­ba­rys, kai ku­riuo­se jų pro spe­cia­liai pa­da­ry­tus vi­di­nius lan­gus bu­vo ga­li­ma ste­bė­ti šv. Mi­šias rū­mų kop­ly­čio­je. Tuo­se pa­čiuo­se rū­muo­se bu­vo įsi­kū­ru­si ir pra­nciš­ko­nų spaus­tu­vė, kny­gų ri­šyk­la.

Ta­čiau idi­liš­kas Šv. An­ta­no na­me­lio gy­ve­ni­mas pra­ga­ru vir­to 1940-ai­siais, kai Eu­ro­pa jau dre­bė­jo nuo An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro griaus­mo, o žmo­nių glo­bos įstai­ga bu­vo pa­vers­ta skaus­mo ir kan­čių ci­ta­de­le.

Bu­de­lius kei­tė budeliai

1940 me­tų vi­du­ry­je, Lie­tu­vą oku­pa­vus so­vie­ti­nei ar­mi­jai, pa­sta­tas bu­vo grei­tai na­cio­na­li­zuo­tas ir ja­me įsi­kū­rė NKVD (liet. Vidaus rei­ka­lų liau­dies komisariato) pa­sie­nio ka­riuo­me­nės 105-osios rink­ti­nės šta­bas. Mat Kre­tin­go­je (Ba­jo­ruo­se) drie­kė­si SSRS ir Klai­pė­dos kraš­tą užg­ro­bu­sios hit­le­ri­nės Vo­kie­ti­jos pa­sie­nio ruo­žas.

Šv. An­ta­no na­me­lio rū­siuo­se ir pir­ma­me aukš­te so­vie­tų par­ei­gū­nai įren­gė slap­tą areš­ti­nę, kan­ki­ni­mų vie­tas ir ka­me­ras, o di­de­lė te­ri­to­ri­ja ap­link rū­mus bu­vo apt­ver­ta ak­li­na spyg­liuo­ta tvo­ra.

Į ne­di­de­lius rū­sio lan­gus bu­vo įsta­ty­tos gro­tos, jie už­kal­ti ak­li­nai, kad į vi­dų pa­tek­tų kuo ma­žiau švie­sos ir ka­li­niai pra­ras­tų lai­ko po­jū­tį. Ne­di­de­lė­se pa­tal­po­se už­da­ry­da­vo po 10–12 žmo­nių, tar­dy­mai daž­niau­siai vyk­da­vo nak­ti­mis. Mir­ties ka­me­ro­se dau­giau­sia bu­vo ka­li­na­mi ir kan­ki­na­mi ko­vo­to­jai už Lie­tu­vos lais­vę: šau­liai, bu­vę ka­ri­nin­kai, la­biau iš­si­la­vi­nę žmo­nės.

Tai, kas dė­jo­si rū­siuo­se ir nuo pra­ei­vių akių kruopš­čiai sle­pia­mo­jo­je te­ri­to­ri­jo­je, jau vė­liau, 1941-ųjų bir­že­lį, iš­vy­do so­vie­tus iš­vi­ję hit­le­ri­nės Vo­kie­ti­jos ka­riai. Vaiz­das bu­vo toks krau­pus, kad vo­kie­čių ka­riai so­vie­tų bu­de­lių pa­li­ki­mą net su­ge­bė­jo pa­nau­do­ti "vie­šie­siems ry­šiams". Mat pa­te­kus į kan­ki­ni­mų te­ri­to­ri­ją, prie gim­na­zi­jos tven­ki­nio, bu­vo ras­tas nu­kan­kin­tas žmo­gus. Jam nuo plaš­ta­kos bu­vo nu­plėš­ta oda, pa­da­ry­tos sa­vo­tiš­kos pirš­ti­nės, tad na­cių ka­riai vie­šai ro­dė šį nu­kan­kin­tą ka­li­nį. Da­bar to­je vie­to­je prie tven­ki­nio yra pa­sta­ty­tas kop­lyts­tul­pis.

Vo­kie­čiai ap­ti­ko ir me­ta­li­nį lan­ką ap­link ap­de­gu­sį pa­kran­tės gluos­nį. Ša­lia jo ras­ti ir aps­vi­lę žmo­nių pa­lai­kai: ma­no­ma, kad be­lais­viai bu­vo kan­ki­na­mi juos gy­vus de­gi­nant, o vė­liau už­pi­lant van­de­niu. Ši "pro­ce­dū­ra" bū­da­vo kar­to­ja­ma daug kar­tų. Dau­gu­ma už­kas­tų­jų ras­ti pri­slėg­ti ak­me­ni­mis, tad ma­no­ma, kad jie bu­vo už­kas­ti gy­vi.

Se­ni kre­tin­giš­kiai me­na ir itin bai­sias is­to­ri­jas, kaip bu­vo ras­ti NKVD bu­de­lių iš­nie­kin­ti žmo­nių kū­nai pra­pjau­tais pil­vų šo­nais ir į vi­du­rius su­kiš­to­mis ran­ko­mis, nu­trauk­to­mis, nu­skal­puo­to­mis gal­vo­mis, mo­te­rys – nu­pjau­to­mis krū­ti­mis ir t. t.

Pe­rė­mę NKVD bu­de­lių krau­ju ap­lais­ty­tus rū­mus sa­vo eg­ze­ku­ci­jas tę­sė ir vo­kie­čiai. Yra ži­no­ma, kad ypač žiau­riai bu­vo nu­kan­kin­ti iš Skuo­do ir Mo­sė­džio at­vež­ti žy­dai. Am­ži­nin­kai pa­sa­ko­ja, kad jie, prieš su­šau­dant ir įme­tant į ne­to­li rū­mų iš­kas­tą kal­kių duo­bę, bu­vo ver­čia­mi ke­liak­lups­ti šliauž­ti į sta­tų tven­ki­nio šlai­tą, plauk­ti. At­si­li­ku­sie­ji bū­da­vo nu­šau­na­mi.

Ir vi­si šie kan­ki­niai, ku­rių Šv. An­ta­no na­me­ly­je tiek so­vie­tų, tiek na­cių ga­lė­jo bū­ti ka­li­na­ma per 300, anks­čiau ar vė­liau ar­ba mir­da­vo eg­ze­ku­ci­jos vie­to­je, ar­ba bū­da­vo iš­ve­ža­mi į ki­tus ka­lė­ji­mus (NKVD - Tel­šiuo­se, Rai­niuo­se, Pra­vie­niš­kė­se). Ka­lin­ti dėl įvai­riau­sių prie­žas­čių (ban­dy­mų pa­bėg­ti per sie­ną, as­mens ta­pa­ty­bės do­ku­men­tų ne­tu­rė­ji­mo, ta­ria­mo ko­la­bo­ra­vi­mo su prieš­ais ar­ba net as­me­ni­nio kerš­to bei ki­to­kių su­bjek­ty­vių mo­ty­vų).

Su­ra­do amžininkų

So­viet­me­čiu il­gai slėp­tos ir mas­kuo­tos ka­li­nių ka­me­ros pir­mą kar­tą po­že­my­je bu­vo ap­tik­tos 1989 me­tais re­mon­tuo­jant rū­mus. Pa­sak anuo­met ty­ri­mus at­li­ku­sio Kre­tin­gos mu­zie­jaus is­to­ri­ko Ju­liaus Ka­nars­ko, sta­ty­bi­nin­kai bu­vu­sių ka­li­nių įra­šus po tin­ku sie­no­se ra­do ke­tu­rio­se pa­tal­po­se. „Ta­da jie bu­vo vos įskai­to­mi, ne­ati­deng­ti ir vėl už­tin­kuo­ti. Mums pa­vy­ko ras­ti įra­šus, 1940-1941 me­tais da­ry­tus ir so­vie­tų bu­de­lių, ir ges­ta­pi­nin­kų bei ese­si­nin­kų kan­kin­tų žmo­nių. Vė­liau pa­vy­ko ras­ti ir am­ži­nin­kus, gy­vus iš­li­ku­sius ten ka­lin­tus lie­tu­vius, ku­rie tvir­ti­no, kad ka­li­ni­mo pa­tal­pų bū­ta ir dau­giau. Jei tai tie­sa, įmin­tos dar ne vi­sos rū­mų pa­slap­tys“, - LŽ pa­sa­ko­jo jis.

Is­to­ri­kui ypač įsi­mi­nė vie­no len­ko pa­da­ry­tas įra­šas sie­no­je: „Blo­gai pa­da­riau, kad pa­bė­gau, bet...“ Mat len­kai į ka­lė­ji­mą pa­te­ko po ne­sėk­min­gų ban­dy­mų pa­bėg­ti iš oku­puo­to Klai­pė­dos kraš­to. Spė­ja­ma, kad jie pa­ti­kė­jo so­vie­ti­ne pro­pa­gan­da, ta­čiau at­si­dū­rė SSRS te­ri­to­ri­jo­je ir bu­vo su­čiup­ti kaip „na­cių šni­pai“ bei įka­lin­ti.

„Sie­no­se da­ry­ti įra­šai ir pra­ncū­zų, bel­gų tau­ty­bių žmo­nių. Kaip jie ten pa­te­ko, nė­ra vi­siš­kai aiš­ku. Šv. An­ta­no rū­muo­se įsi­kū­rus vo­kie­čiams bu­vo su­im­ti ir įka­lin­ti ne­spė­ję pa­spruk­ti par­ti­niai ir so­vie­ti­niai ak­ty­vis­tai, taip pat žy­dai. Ta­čiau pa­sta­ruo­sius la­bai grei­tai su­šau­dy­da­vo - prie kal­kių duo­bės ar­ba to­lė­liau už Kre­tin­gos“, - tei­gė is­to­ri­kas. Jam pa­vy­ko ras­ti ir už­ra­šy­ti ne vie­no iš dar bu­vu­sių gy­vų ten ka­lin­tų lie­tu­vių pa­trio­tų pri­si­mi­ni­mus. „Tar­dy­to­jas pa­kvie­tė du rau­do­nar­mie­čius, šie pa­gal jo pa­lie­pi­mą už­lau­žė man ran­kas ir, už­dė­ję ge­le­ži­nius pa­nčius, ada­to­mis ba­dė vie­nos ran­kos pa­na­ges. Taip ma­ne kan­ki­no nuo 11 iki 18 va­lan­dos. Kei­kė la­bai ne­gra­žiais žo­džiais, va­di­no vo­kie­čių šni­pu. Pa­skui ta pa­ti "ce­re­mo­ni­ja" bu­vo at­lie­ka­ma su ma­no ki­tos ran­kos pirš­tais. Taip kan­ki­no tris die­nas po 8-9 va­lan­das“, - tai at­si­mi­ni­mai, už­ra­šy­ti iš K. Vyš­niaus­ko lū­pų.

Sie­nų kalba

Šiuo me­tu, iš anks­to su­si­ta­rus su Pra­nciš­ko­nų gim­na­zi­jos va­do­vy­be, gru­pės žmo­nių ga­li pa­tek­ti į krau­pią pra­ei­tį me­nan­čius rū­sius. Juo­se lan­kė­si ir LŽ žur­na­lis­tas, ly­di­mas bro­lio pra­nciš­ko­no Ge­di­mi­no. Ves­da­mas že­myn į po­že­mį kam­puo­tais ko­ri­do­riais vie­nuo­lis par­odė į grin­dy­se įreng­tą šu­li­nį ir lu­bo­se įmon­tuo­tą me­ta­li­nį dvi­pu­sį kab­lį.

„Žmo­nės pa­sa­ko­jo, kad čia su­im­tuo­sius kan­ki­no že­myn gal­va pa­nar­din­da­mi į tą šu­li­nį, taip pat ir pa­ka­bin­tus ant šio kab­lio“, - pa­sa­ko­jo jis ir ve­dė to­liau į kam­ba­rė­lius. Nu­sku­tę pa­vir­ši­nius tin­ko sluoks­nius res­tau­ra­to­riai juo­se at­vė­rė iš­ti­sas įra­šų ir pie­ši­nių ga­le­ri­jas. Ant sie­nų net iš­li­ko vi­nu­tė­mis ar­ba stik­lo šu­kė­mis, ku­rių ka­li­niai ras­da­vo kie­me trum­pų pa­si­vaikš­čio­ji­mų me­tu, iš­rai­žy­tos žu­vis, gė­lė.

„Y­ra ži­no­ma, kad ka­li­niai vi­nu­tė­mis ar vie­lu­tė­mis pra­krapš­ty­da­vo sky­les sie­no­je, kad ga­lė­tų bend­rau­ti su gre­ti­mo­je ka­me­ro­je esan­čiais li­ki­mo drau­gais. Ant tų sie­nų - dau­gy­bė in­for­ma­ci­jos, ku­ri dar nė­ra nei vi­sa su­rink­ta, nei su­sis­te­min­ta, iš­šif­ruo­ta. Tai – di­džiu­lis dar­bas at­ei­ties kar­toms“, - sa­kė ir Kre­tin­gos mu­zie­jaus is­to­ri­kas J. Ka­nars­kas.

Ke­liuo­se sie­nų frag­men­tuo­se kruopš­čiai iš­rai­žy­tas ir me­tro il­gio žve­jy­bos lai­vas, ir ma­žes­nis bur­lai­vis, yra ir įra­šai „Me­mel“. „Tai jau ir lai­vy­bos is­to­ri­jos frag­men­tas. Sie­nų įra­šai la­bai įdo­mūs ir ver­tin­gi, jie Lie­tu­vo­je uni­ka­lūs. Pa­vyz­džiui, ne­ti­kė­ta tai, kad ma­to­me dar vie­ną pra­ncū­zų ka­rių bu­vi­mo Klai­pė­dos kraš­te pėd­sa­ką“, - LŽ sa­kė Ma­žo­sios Lie­tu­vos is­to­ri­jos mu­zie­jaus di­rek­to­rius Jo­nas Ge­nys.

Ta­čiau daž­niau­siai, nu­jaus­da­mi sa­vo liūd­ną li­ki­mą, ka­li­niai rai­žė var­dus, pa­var­des, gi­mi­mo me­tus, vie­tas, iš ku­rių bu­vo at­ke­lia­vę ar ki­lę, už ką bu­vo įka­lin­ti („ė­jau per sie­ną“, „su­čiu­po pa­sie­ny­je“, „ban­džiau pa­bėg­ti“ ir t. t.), o ant vie­nos sie­nos ka­li­nys (len­kas) iš­rai­žė sa­vo pa­ties ant­ka­pį... Aps­tu ir brūkš­niu­kais ar­ba kry­žiu­kais lan­ge­liuo­se pa­žy­mė­tų die­nų, ku­rias te­ko ka­lė­ti: nuo ke­lių sa­vai­čių iki mė­ne­sių.

„NKVD sa­dis­tų tiks­las bu­vo iš­gau­ti jiems rei­kia­mos in­for­ma­ci­jos. Jie net tu­rė­jo spe­cia­lią kan­ki­ni­mų me­to­di­ką, nes kan­ki­ni­mų po­bū­dis bu­vo toks pat kaip ki­to­se vie­to­se. Iš­li­ku­sie­ji gy­vi ke­lia­vo į su­nkių­jų dar­bų ka­lė­ji­mus. Be­je, žy­diš­kų įra­šų nė­ra, nes jie ne­tu­rė­jo to­kios tra­di­ci­jos įsiam­žin­ti įra­šais. Ta­čiau vie­no­je sie­no­je ra­si­te ir pen­kia­kam­pių, ir še­šia­kam­pių žvaigž­džių, ir svas­ti­kų. Su­si­mai­šę net kan­ki­nių sim­bo­liai“, - tei­gė J. Ka­nars­kas.

At­ei­tis - muziejus

Ti­kė­ti­na, kad po ke­le­rių me­tų Šv. An­ta­no na­me­lio rū­siuo­se bus įreng­tas ir uni­ka­lus mu­zie­jus, jo stei­gi­mu jau rū­pi­na­si VšĮ Pra­nciš­ko­nų gim­na­zi­jos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas ne­for­ma­lia­jam ug­dy­mui bro­lis pra­nciš­ko­nas Al­vy­das Vir­ba­lis. Jo tei­gi­mu, po tru­pu­tį jau ve­da­mos gim­na­zis­tų, mies­to sve­čių eks­kur­si­jos. „Ta­čiau ši vie­ta vis dar yra už vi­suo­me­nės aki­ra­čio. To­dėl rū­sių pa­tal­po­se nu­ta­rė­me įkur­ti mu­zie­jų ne tik re­zis­ten­ci­jos ir ge­no­ci­do au­koms at­min­ti, bet ir Kre­tin­gos vie­nuo­ly­no bei Pra­nciš­ko­nų gim­na­zi­jos is­to­ri­jai at­spin­dė­ti. Da­bar ren­ka­me eks­po­na­tus. Ypač su­nku rink­ti me­džia­gą apie NKVD pa­da­ry­tus nu­si­kal­ti­mus“, - LŽ pa­sa­ko­jo jis.

Pa­sak vie­nuo­lio, kol kas pla­nuo­ja­ma gau­ti Vo­kie­ti­jos fon­dų lė­šų mu­zie­jaus stei­gi­mo pro­jek­tui par­eng­ti, vė­liau pa­aiš­kės ir ki­tos de­ta­lės. „Vien iš­ka­bos pa­sta­to fa­sa­de su už­ra­šu apie ko­vo­to­jų už Lie­tu­vos lais­vę kan­ki­ni­mo vie­tą ne­už­ten­ka, ypač svar­bi ir in­te­rak­ty­vi eks­po­zi­ci­ja, edu­ka­ci­ja. Žmo­nės pri­va­lo ži­no­ti apie sa­vo tau­tos is­to­ri­ją, kad ir ko­kia krau­pi ji bū­tų. Po tru­pu­tį ren­ka­mi ir įvai­rių žmo­nių už­ra­šy­ti gy­vų liu­dy­to­jų at­si­mi­ni­mai, at­si­lie­pia ir ka­lin­tų­jų gi­mi­nės, vai­kai, jie ir­gi ga­li daug ką pa­pa­sa­ko­ti ar do­va­no­ti mu­zie­jui. O kol kas į rū­sius su įra­šais ant sie­nų ga­li­ma pa­tek­ti iš anks­to su­si­ta­rus. Tai ne­bė­ra nuo vi­suo­me­nės pa­slėp­tos pa­tal­pos“, - tei­gė A.Vir­ba­lis.