„Jeigu siekiame gerų santykių su Lietuva, tai tik todėl, kad ten gyvena daug lenkų“, - rašė jis, tad jam atsakiau: „Pone Dieve, o kas būtų, jeigu tų lenkų čia nebūtų? Karas, ekonominė blokada? Įdomu, kokiu pagrindu Lenkija tvarko savo reikalus su Suomija ar Naująja Zelandija?

Minėti pareiškimai – tai Lenkijos užsienio politikos kompromitacija, taigi ir ambasadoriaus nedovanotinas politinis liapsusas“.

„Agresyvioje tonacijoje ambasadorius lieka ir toliau. Į klausimą: „Kaip Jūs vertinate lenkų mažumos Lietuvoje situaciją?“ – atsakoma kategoriškai, kad viskas čia esą blogai. Tiesiog paradoksas!

Prabėgo pora dešimtmečių ir J.Widackio, jau ne ambasadoriaus, požiūris į Lietuvą kardinaliai pasikeitė, nebijau sakyti - jis tapo supratingu Lietuvos draugu. Apie tai prieš porą metų išsamiai rašiau straipsnyje „J.Widackio mintys – kelias į santarvę“. Tos jo mintys straipsnyje “Nustokime teikti peno lietuviškoms baimėms” (“Przestańmy karmić litewskie fobie”, “Gazeta Wyborcza”, 2012 05 12) sutriuškino Lenkijos „įrodymus“ dėl „baisaus“ lenkų gyvenimo Lietuvoje, pvz., Lietuvos istorijos ir geografijos dėstymo lenkų mokyklose lietuviškai, J.Widackis primena, kad Lenkijos tautinių mažumų mokyklose analogiški dalykai dėstomi tik lenkiškai; lenkiškų pavardžių rašymo – J.Widackio tvirtinimu, pavardžių rašyba nesidomi mažiausiai 80 proc. Lietuvos lenkų; žemės grąžinimo, nes, anot J.Widackio, dėl to kalta iš tarpukario laikų, t.y. Lenkijos paveldėta netikusi žemėtvarka, o teritorinė Vilniaus ekspansija yra visiškai natūralus procesas.

J.Widackis savo straipsnyje primena ir Lenkijos premjero leptelėjimą Vilniuje, kad „Varšuvos ir Vilniaus santykiai priklausys nuo to, kaip Lietuvos valdžia traktuos lenkų mažumą“. Čia peršasi analogija su dabartine Rusijos politika „ginti tautiečių teises užsienyje“ (Ukrainos įvykiai parodė, kad tai ne vien žodžiai, bet ir šūviai, pagaliau pačioje Lenkijoje rusų yra daugiau negu lietuvių, kas atsitiks, jeigu Rusija panorės juos ginti?...). Kur nueisime su tokiomis doktrinomis?

Reikšmingi J.Widackio žodžiai: “Reikia stengtis suprasti lietuvių požiūrį. Mūsų pasipūtimas, sunkiai slepiama panieka lietuvių baimes tik stiprina”. Tokių blaiviai mąstančių Lenkijos elito žmonių nėra daug, todėl kiekvieną jų palankų Lietuvai žodį turėtume pastebėti ir pasidžiaugti.

Kitas Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Januszas Skolimowskis (juo buvo 2005–2013) 2010 metais „Lietuvos žinioms“ grėsmingai aiškino, kad „Lietuvos valdžios pažeidinėjamų arba neįgyvendinamų lenkų mažumos teisių katalogas lieka tas pats: klausimai, susiję su žemės grąžinimu Vilniuje ir Vilniaus krašte, lenkų švietimo statusas, tautinių mažumų atstovų vardų ir pavardžių rašyba, dvikalbiai gatvių pavadinimai, lenkų kalbos, kaip vietinės, teisinis įtvirtinimas“.

Na ir visai absurdiškas priekaištas: „planai dėl dalykų, dėstomų lietuvių kalba, skaičiaus didinimo nepadeda lenkams integruotis į lietuvių visuomenę“ (tarsi mokant lietuvių kalbą, jiems bus sunkiau gyventi Lietuvoje...).

Aišku, kad visą šį „katalogą“ ambasadoriui padiktavo agresyvus Lietuvos lenkų rinkimų akcijos sparnas su žinomu veikėju priešaky, o Lenkijos valdžia privertė ambasadorių tokį tekstą oficialiai išsakyti.

Praėjo tik pusketvirtų metų - ir J.Skolimowskis, dabar jau „Pomoc Polakom na Wschodzie“ (Parama lenkams Rytuose) fondo vadovas prieš keletą dienų „Znad Wilii“ radijuje prakalbo jau ne tik be jokio pykčio Lietuvai, bet priešingai, su pačiais šilčiausiais jausmais: „Sugrįžęs į Varšuvą, iš Vilniaus atsivežiau žmonių nuoširdumą, svetingumą, pagarbų požiūrį į kitą žmogų“.

O kaip lenkų padėtis Lietuvoje? – paklausė laidos vedėja Renata Vidtmann. „Lietuvos lenkų veikla tiesiog nuostabi, - atsakė buvęs ambasadorius. - Mano širdis yra artima Lietuvai, todėl kolegos Varšuvoje dažnai sako, kad mūsų fondą derėtų vadinti ne „Parama lenkams Rytuose“, bet „Parama lenkams Lietuvoje“.

„Kaip vertinate Lietuvos lenkų padėtį? – nenustygo ponia Renata. „Lenkų pozicijas Lietuvoje vertinu labai aukštai“ , - aiškino J.Skolimowskis.

„Bet ar lenkų padėtis gerėja ar blogėja? – spyrėsi „Znad Wilii“ atstovė. „Kai žiūriu į Lietuvos lenkus ir apskritai į Lietuvos žmones, ir į ponią redaktorę, ir į visus metus nematytus draugus, matau, kad visi yra geros nuotaikos, šypsosi, patenkinti tuo kas vyksta, taigi situacija nebloga, o lenkai juk dar turi atstovus valdžioje, tuo tikrai reikia džiaugtis“.

„Bet ar gerėja?“ – „Juda į priekį. Nesu gerai susipažinęs, ko dabar siekia lenkai Lietuvoje, seku tik iš tolo. Geriau viską žino dabartinis ambasadorius”. “O kur blogiausia lenkų padėtis Rytuose, kur sunkiausia būti lenku? – “Manau, kad Azijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Ukrainoje, nors čia padėtis gal pasikeis. Lietuvoje? Lietuvos čia neįmanoma net lyginti, lenkai čia iš tikrųjų gali jaustis puikiai”.

“Kokios fondo problemos Lietuvoje?” - “Tokių, kaip problemų fondui Lietuvoje nėra. Čia ne problemos, o atskirų sričių specifika: vienos - švietime, kitos – žiniasklaidoje. O jei kalbėtume apie lenkų tautinės tapatybės išlaikymą, tai Lietuvoje tikrai jokių problemų nėra”.

Kokias išvadas galėtume daryti po šių abiejų ambasadorių straipsnių ir pasisakymų? Išvados būtų gana įdomios. Būdami ambasadoriais jie transliavo Lenkijos vyriausybei įteigtas ir kalbėkime tiesiai – prieš Lietuvą nukreiptas Lietuvos lenkų rinkimų akcijos veikėjų mintis.

Tačiau nusivilkę diplomatų frakus ir pasijutę laisvesniais žmonėmis, jie jau sakė, ką iš tikrųjų galvoja ir kaip iš tiesų yra. Šiaip ar taip, reikia džiaugtis, kad jie atsiplėšė nuo jiems kemšamų Valdemaro Tomaševskio ir jo kompanijos melų ir tapo visai mielais mūsų europiniais kaimynais.

Tokią metamorfozę reikia tik sveikinti.

O kaip tos pačios Rinkimų akcijos atstovai, ar jie, pasekę Lenkijos diplomatų pavyzdžiu, irgi tars ne agresyvios propagandos, o ramų, draugišką, objektyvia realybe pagrįstą žodį? Laukti gali tekti ilgai, bet kaip parodė Lenkijos diplomatų pavyzdys, tokio meto vis dėlto galime sulaukti.