To­kios pa­čios po­zi­ci­jos lai­kė­si ir švie­saus at­mi­ni­mo kon­cer­no „A­che­mos gru­pė“ įkū­rė­jas dr. Bro­nis­lo­vas Lu­bys, po so­vie­tų oku­pa­ci­jos „Lie­tu­vos ži­nioms“ su­grą­ži­nęs dien­raš­čio sta­tu­są.

105 me­tai – lyg ir ne ju­bi­lie­jus, bet tik ne­dau­ge­lis Lie­tu­vos bend­ro­vių ga­li pa­si­gir­ti to­kia il­ga veik­los is­to­ri­ja, o iš ko­le­gų, dien­raš­čių, esa­me pa­tys vy­riau­si.

Kad su­lau­kė­me to­kio gar­baus am­žiaus, vi­sų pir­ma rei­kia dė­ko­ti skai­ty­to­jams, nes be jų re­dak­ci­jos dar­bas ne­tu­rė­tų pra­smės. Dė­ko­ti rei­kia „Lie­tu­vos ži­nių“ ak­ci­nin­kams, su­vo­kian­tiems, kad jau­nai de­mo­kra­ti­jai bū­ti­na nuo­mo­nių įvai­ro­vė, švie­ti­mas ir ug­dy­mas. Kaip vy­riau­sia­sis re­dak­to­rius ir ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius nuo­šir­džiai dė­ko­ju vi­siems „Lie­tu­vos ži­nių“ dar­buo­to­jams, ku­rie šiuo su­nkiu spau­dai tarps­niu dir­ba ne­skai­čiuo­da­mi sa­vo lai­ko ir ku­ria pa­gar­bos ver­tą pro­duk­tą.

Itin re­tas šian­dien pa­sa­ky­tų, kad lai­kraš­čiai, o ir aps­kri­tai ži­niask­lai­da, gy­ve­na auk­so am­žiu­je. Prieš­in­gai, dau­ge­lis prog­no­zuo­ja, kad bent Lie­tu­vo­je lai­kraš­čiai po pen­ke­rių me­tų iš­nyks kaip di­no­zau­rai, o žur­na­lis­tus pa­keis so­cia­li­nių tink­lų vei­kė­jai. At­seit tam yra ob­jek­ty­vių ir su­bjek­ty­vių prie­žas­čių. Esą spar­čiai mo­der­nė­jan­čia­me pa­sau­ly­je in­for­ma­ci­nė erd­vė ke­lia­si į in­ter­ne­tą, mo­bi­liuo­sius įren­gi­nius, o ry­toj gal­būt už­teks nu­ry­ti ste­buk­lin­gą pi­liu­lę ir to pa­kaks, kad ži­no­tum vi­sas pa­sau­lio nau­jie­nas. Pa­ka­sy­nų gies­mes lai­kraš­čiams gie­dan­tie­ji, gal­būt ne be pa­grin­do, tei­gia, kad di­die­ji lei­dė­jai ke­lis de­šimt­me­čius ban­dė ma­ni­pu­liuo­ti skai­ty­to­jų są­mo­ne ir taip ma­ži­no pa­si­ti­kė­ji­mą vie­šą­ja erd­ve, to­dėl da­bar žiū­ri, kaip ski­li­nė­ja juos mai­ti­nu­si gel­da. Tie­sos to­kiuo­se tei­gi­niuo­se yra, ta­čiau ma­nau, kad de­rė­tų kal­bė­ti apie ži­niask­lai­dos trans­for­ma­ci­ją. Ar po pen­ke­rių me­tų po­pie­ri­niai lai­kraš­čiai iš­nyks, vis dar ga­li­me tik spė­lio­ti. Ta­čiau ne­abe­jo­ju, kad bū­tent lai­kraš­čių žur­na­lis­tų Lie­tu­vo­je puo­se­lė­ja­mos ver­ty­bės iš­liks. Te­gu ne­su­pyks­ta šian­die­nos po­pu­lia­riau­sių in­ter­ne­to por­ta­lų va­do­vai, bet jų pro­duk­tai la­biau pri­me­na pra­mo­gi­nes te­le­vi­zi­jų lai­das, o ne ži­niask­lai­dą. Gal­būt var­to­to­jų vi­suo­me­nei tai yra pri­im­ti­na ir sek­ti­na, bet aš ne­no­riu, kad ma­no vai­kai aug­tų mis­da­mi tik grei­tais in­for­ma­ci­jos už­kan­džiais. Ti­kiu, kad taip mąs­tan­čių­jų yra dau­giau, ir J. Vi­lei­šio vi­zi­ja nie­kur ne­din­go.

Vie­na Lie­tu­vos ži­niask­lai­dos bė­dų yra ta, kad ki­to su­kur­to pro­duk­to va­gys­tė ta­po nor­ma. Prieš pus­me­tį skam­bi­nau vie­no lai­kraš­čio re­dak­to­rei, pra­šy­da­mas pers­paus­di­nant „Lie­tu­vos ži­nių“ me­džia­gas nu­ro­dy­ti bent šal­ti­nį. Su­lau­kiau nu­sis­te­bė­ji­mo, kad už­sii­mu to­kiais nie­kais, nes „šiais lai­kais vi­si vis­ką va­gia“. Pa­ti­ki­nau, kad taip nė­ra ir ne­tu­rė­tų bū­ti. Šian­dien šis lai­kraš­tis, ci­tuo­da­mas „Lie­tu­vos ži­nias“, šal­ti­nį nu­ro­do. To ne­ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti apie da­lį ko­mer­ci­nių te­le­vi­zi­jų, ku­rio­se dien­raš­čio teks­tai skai­to­mi iš­ti­sai ne­pa­kei­čiant nė žo­džio. Ne­si­liau­ju kar­to­jęs pir­mo­jo at­kur­tos Lie­tu­vos fi­nan­sų mi­nis­tro Ro­mual­do Si­kors­kio pa­ste­bė­ji­mo, kad ge­riau gy­ven­ti pra­dė­si­me ta­da, kai liau­si­mės vog­ti. Ra­gin­čiau pa­čius ži­niask­lai­dos prie­mo­nių va­do­vus tai pra­dė­ti įgy­ven­din­ti.

Taip „vog­ti“ iš­mo­kė ir po­li­ti­kai, mo­kes­čių re­for­mo­mis kir­tę per pa­kink­lius spau­dai. Klai­das de­rė­tų tai­sy­ti, ta­čiau par­ti­jų ly­de­riams ne­prik­lau­so­ma ži­niask­lai­da nė­ra nau­din­ga, o vals­ty­bės ly­de­rių, su­pran­tan­čių nuo­mo­nių įvai­ro­vės svar­bą vals­ty­bės rai­dai, par­ti­jo­se dar ne­užau­go. Vis dėl­to ti­kiu, kad užaugs. Ti­kiu, kad lai­kraš­čiai Lie­tu­vo­je mi­nės ir 200 me­tų su­kak­tį. Tą vil­tį stip­ri­na skai­ty­to­jų laiš­kai ir skam­bu­čiai – pi­lie­čiams rū­pi, skau­da ir įdo­mu, ko­kiu ke­liu ju­da mū­sų vals­ty­bė.

O va­ka­rykš­tis pra­ne­ši­mas, kad spe­cia­lio­sios tar­ny­bos klau­sė­si ir įra­ši­nė­jo 17 nau­jie­nų agen­tū­ros BNS žur­na­lis­tų po­kal­bius, aki­vaiz­džiai ro­do, jog vals­ty­bė smar­kiai ser­ga. Bū­tų ne­pro­tin­ga ir nu­si­kals­ta­ma šį fak­tą ne­gir­do­mis nu­leis­ti. Ma­nau, kad ma­si­nį žur­na­lis­tų po­kal­bių klau­sy­mą­si tu­rė­tų įver­tin­ti Lie­tu­vos va­do­vai. Ži­no­ma, jei jiems žo­džio lais­vė ir de­mo­kra­ti­ja nė­ra tik tuš­čios są­vo­kos.