„Ne­lie­tu­viš­kų rai­džių var­to­ji­mas ra­šant var­dus ir pa­var­des as­mens do­ku­men­tuo­se bū­tų abė­cė­lės pa­kei­ti­mas. Tei­siš­kai tai reikš­tų ir kons­ti­tu­ci­nės nuo­sta­tos dėl lie­tu­vių kal­bos kaip vals­ty­bi­nės pa­nei­gi­mą“, – tei­gia li­tua­nis­tai ir at­krei­pia dė­me­sį, kad as­men­var­džiai yra kal­bo­ty­ros, tei­sės ir (geo)po­li­ti­kos ob­jek­tas.

Pa­sak Lie­tu­vių kal­bos ins­ti­tu­to moks­li­nin­kų, jo­kių kal­bi­nių prie­žas­čių keis­ti lie­tu­vių kal­bos abė­cė­lę ar pri­pa­žin­ti kaip ly­gia­ver­tes ki­tų vals­ty­bių vals­ty­bi­nių kal­bų abė­cė­les nė­ra, ir prieš­in­gu at­ve­ju bū­tų pa­žeis­ta lie­tu­vių kal­bos ra­šy­bos sis­te­ma: „Jei­gu bū­tų su­da­ry­ta ga­li­my­bė tą pa­tį gar­są už­ra­šy­ti ne vie­na, o dviem ar net dau­giau rai­džių ir jų jun­gi­nių, vals­ty­bi­nės kal­bos api­ma­mo­je sri­ty­je pra­dė­tų ly­giag­re­čiai funk­cio­nuo­ti ke­lios ar net ke­lio­li­ka ra­šy­bos ir ta­ri­mo sis­te­mų. Vi­suo­me­nei kil­tų su­nku­mų var­to­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­čių as­men­var­džius sa­ky­ti­nė­je ir ra­šy­ti­nė­je kal­bo­je: pvz., iš skam­be­sio nu­sta­ty­ti, ka­da kaip ra­šy­ti – Vrub­levs­ki ar Wrob­lews­ki, Že­laž­nik ar Že­laz­nik, Peč­ko ar Piecz­ko, Žult­kie­vič ar Žolt­kie­wicz.“

Sei­mo ko­mi­te­tui bei VLKK ad­re­suo­ta­me laiš­ke moks­li­nin­kai taip pat at­krei­pia dė­me­sį į ki­tų vals­ty­bių pra­kti­ką. Pa­vyz­džiui, Ita­li­jo­je nė­ra ga­li­my­bės pa­keis­ti fa­šis­ti­niu lai­ko­tar­piu su­ita­lin­tas tau­ti­nių ma­žu­mų pa­var­des, Pra­ncū­zi­jo­je ga­li­ma pa­si­keis­ti pa­var­dę, bet tik tuo­met, kai as­muo no­ri su­pran­cū­zin­ti sa­vo pa­var­dę, o ne at­virkš­čiai. Suo­mi­jo­je keis­ti as­men­var­dį ga­li­ma tik tais at­ve­jais, kai no­ri­ma dar la­biau pri­ar­tin­ti už­ra­šy­mą prie ta­ri­mo.

„Len­ki­jo­je tau­ti­nių ma­žu­mų at­sto­vams nuo 2005 m. nu­ma­ty­ta ga­li­my­bė ra­šy­ti var­dą ir pa­var­dę ki­tų kal­bų abė­cė­lių rai­dė­mis, ta­čiau tai da­ro­ma tik įra­šant ne len­kų abė­cė­lės rai­des ar rai­des su len­kų kal­bo­je ne­san­čiais dia­kri­ti­niais ženk­lais į as­mens do­ku­men­tą, bet ne­per­ke­liant jų į elek­tro­ni­nį vals­ty­bės duo­me­nų re­gis­trą, to­dėl taip par­ašy­ti as­men­var­džiai vie­šo­jo­je erd­vė­je ne­funk­cio­nuo­ja“, – pa­žy­mi moks­li­nin­kai.

Anot jų, jei­gu Lie­tu­vo­je bū­tų su­da­ry­ta ga­li­my­bė to pa­gei­dau­jan­tiems da­bar­ti­niams Lie­tu­vos pi­lie­čiams su­len­kin­ti sa­vo pa­var­des, tai bū­tų pre­ce­den­to ne­tu­rin­tis at­ve­jis: is­to­riš­kai ke­lis šimt­me­čius tru­kęs lie­tu­vių pa­var­džių len­ki­ni­mo pro­ce­sas bū­tų baig­tas XXI am­žiu­je. Pa­vyz­džiui: Gul­bi­nas - Gul­bi­no­vič - Gul­bi­no­wicz; Dau­gė­la - Dov­gia­lo - Dow­gia­lo ir pan.

„Eu­ro­po­je iki šiol vyk­ta at­virkš­čias pro­ce­sas, pa­vyz­džiui, Aus­tri­jo­je, Pra­ncū­zi­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je ir ki­tur vals­ty­bė tar­pi­nin­kau­ja grą­ži­nant pa­keis­tas pa­var­džių ly­tis“, – tei­gė Lie­tu­vių kal­bos ins­ti­tu­to moks­li­nin­kai.

Kal­bi­nin­kai at­krei­pia dė­me­sį, kad as­men­var­džiai pri­klau­so kal­bos sis­te­mai ir yra su­de­da­mo­ji jos da­lis. Anot spe­cia­lis­tų, at­siž­vel­giant į san­tuo­kas su už­sie­nie­čiais su­da­ran­čius as­me­nis, ga­li­mos iš­im­tys, ta­čiau „jos ne­tu­ri griau­ti vi­sos lie­tu­vių kal­bos ra­šy­bos sis­te­mos“. Jų tei­gi­mu, jo­kia pi­lie­čių gru­pė, ski­ria­ma tau­ti­niu pa­grin­du, dėl kal­bos var­to­ji­mo ne­ga­li tu­rė­ti ko­kių nors pri­vi­le­gi­jų.

Lie­tu­vių kal­bos ins­ti­tu­to moks­li­nin­kų nuo­mo­ne, as­men­var­džių ra­šy­mo do­ku­men­tuo­se prob­le­mą iš­spręs­tų du įra­šai – ofi­cia­lus, ku­ris bū­tų ra­šo­mas vien lie­tu­viš­kais raš­me­ni­mis, ir ne­ofi­cia­lus – ra­šo­mas ir ne­lie­tu­viš­kais raš­me­ni­mis.

Pa­sak kal­bi­nin­kų, iš­im­tys ga­lė­tų bū­ti tai­ko­mos as­me­nims, tu­rė­ju­siems tei­si­nių ry­šių su ki­ta vals­ty­be – bu­vu­siems ki­tų vals­ty­bių pi­lie­čiams. Ki­tų as­me­nų ki­ta­kal­biai as­men­var­džiai as­mens do­ku­men­tuo­se ga­lė­tų at­si­ras­ti ne­bent gre­ta ofi­cia­laus įra­šo vals­ty­bi­ne lie­tu­vių kal­ba.

Kal­bos spe­cia­lis­tų tei­gi­mu, da­bar­ti­nia­me geo­po­li­ti­nia­me kon­teks­te siek­ti­na in­teg­ra­lios ir pi­lie­tiš­kai su­si­tel­ku­sios vi­suo­me­nės, ku­ri su­ge­bė­tų iš­lai­ky­ti lie­tu­vių kal­bos sa­vi­tu­mą ir var­to­ji­mo tra­di­ci­ją, kad ne­bū­tų pa­žeis­ta Lie­tu­vos Kons­ti­tu­ci­ja, įtei­si­nu­si lie­tu­vių kal­bą kaip vals­ty­bi­nę.

Nors lie­tu­vių kal­bo­je – ži­niask­lai­do­je, moks­lo vei­ka­luo­se – ga­li­ma su­tik­ti ne­lie­tu­viš­kų raš­me­nų, jie, kal­bi­nin­kų tei­gi­mu, yra ki­tų kal­bų ci­ta­tos, o ne lie­tu­vių kal­bos fak­tai. Ka­dan­gi Lie­tu­vos pi­lie­čių var­dai ir pa­var­dės yra vals­ty­bi­nės ša­lies kal­bos fak­tai, jiems ši pa­sta­ba ne­ga­lio­ja.