Var­to­ki­me šį žo­dį vi­sur, vi­siems tęs­ti­niams, at­ga­mi­na­miems ar­ba mu­ta­vu­siems to fe­no­me­no pa­vi­da­lams. Jis žy­dė­jo XX šimt­me­ty­je, bet ne tik tuo­met. Bū­tent nuo 1999-2000 me­tų, kai žvel­gia­me į Eu­ro­pos To­li­muo­sius ry­tus, mes ga­li­me kal­bė­ti apie pa­bai­sos at­gi­mi­mą. Tai vy­ko pir­miau­sia po­jel­ci­ni­nė­je Ru­si­jo­je, pa­ke­liui pa­si­nau­do­jant Bal­ta­ru­si­jos ban­do­muo­ju lau­ku.

Tai­gi ne­oto­ta­li­ta­riz­mas. Jo pla­tin­to­jai ir nau­do­to­jai ga­lė­tų bū­ti pa­va­din­ti ne­oto­tais (fi­lo­lo­gi­ne li­ni­ja pa­gal ame­ri­kie­čių „neo­ko­nus“ - nau­juo­sius kon­ser­va­to­rius).

Ne­oto­tai dau­gi­na­si kaip vi­ru­sai ir ne tiek va­di­na­muo­ju in­te­re­so pa­grin­du, kiek sta­čiai kil­da­mi iš sie­los gel­mių, kas reikš­tų psi­cho­lo­gi­ją. Ka­dan­gi vai­sius nuo­din­gas, ga­li­me ma­ny­ti, kad bus iš­au­gęs tam­sio­jo­je mū­sų ne­lai­min­go­sios, klai­džio­jan­čios žmo­nių sie­los pu­sė­je.

Esa­mų­jų ir pa­ste­bi­mų ne­oto­ta­li­ta­riz­mo for­mų gau­sa, kaip ir dau­gy­bė jo šak­nų anks­tes­nia­me „kla­siš­ka­me“ to­ta­li­ta­riz­me, ne­už­kirs ke­lio apš­vies­ti jų bend­rų pa­grin­dų. Jun­giąs nu­sa­ky­mas „fa­šiz­mas“ tin­ka apim­ti vi­są juo­dų, rau­do­nų bei ru­dų fa­šiz­mų vai­vo­rykš­tę, jiems pa­si­ro­dant ir kar­to­jan­tis bet kur Eu­ra­zi­jo­je, Af­ri­ko­je ar­ba Lo­ty­nų Ame­ri­ko­je. Da­bar­ties ak­tua­ly­bė, aiš­ku, spi­ria gal­vo­ti kon­kre­čiai apie Ru­si­ją, apie Krem­liaus ne­oto­tus.

Nū­die­nio (neo)to­ta­li­ta­riz­mo bruo­žai ir lyg­me­nys bū­tų:

1) protinis - to­ta­lus ne­ti­kė­ji­mas de­mo­kra­ti­ja, už­tat įti­kė­ji­mas dik­ta­tū­ra; pa­nie­ka ki­tiems ir ki­to­kiems, trak­tuo­ja­miems kaip sve­ti­mie­ji; per­ne­lyg anks­ty­vas ne­pa­jė­gu­mas mąs­ty­ti ir per­mąs­ty­ti, ku­rį kom­pen­suo­ja mul­ki­nąs ir to­ta­liai kvai­li­nąs ver­ti­ma­sis šū­kiais;

2) jausminis - tai gi­liai er­zi­nąs ne­vi­sa­ver­tiš­ku­mo komp­lek­sas, virs­tąs bep­ras­miu žiau­ru­mu (žiū­rėk į Ru­si­ją, su­sir­gu­sią Ukrai­na); taip pat amo­ko lyg­mens at­skai­to­my­bės ir at­sa­ko­my­bės bai­mė;

3) politinis mat­muo - tai tie su­klas­to­ti ar klai­din­gai pa­si­rink­ti veik­los pa­grin­dai, kaip an­tai te­ri­to­ri­ja ir jė­ga, ir dar te­ro­ras kaip val­dy­mo ir „de­ry­bų“ bū­das, kad gau­tum bet ku­rią trūks­ta­mą tuš­ty­bę.

Kaip ma­to­te, kiek­vie­nas to­ta­li­ta­riz­mas - to­ta­li­ta­ri­nė ar ne­oto­ta­li­ta­ri­nė vals­ty­bė, sie­kian­ti val­dy­ti vi­są kai­my­ni­nę vi­sa­tą, - yra nie­kas ki­tas, kaip me­la­gis, ap­ga­vi­kas ir kvai­lin­to­jas. Mesk jį, kol dar lai­kas.

Pa­pras­čiau­si žmo­niš­kie­ji jaus­mai bei pa­si­rin­ki­mai, kaip an­tai „Tu, tur­tin­ges­nis, esi kal­tas“ ar­ba „Pras­mek su sa­vo sėk­mės is­to­ri­ja“, ga­li bū­ti leng­vai pa­vers­ti ne­apy­kan­tos ideo­lo­gi­ja ir po­li­ti­ka. Abi ga­li bū­ti apg­lėb­tos klai­din­go mo­ky­mo apie gy­ve­ni­mą, ne­ly­gi­nant tas, ku­rį tei­kia Kar­las Mar­xas. Be to, ma­sių tel­ki­mas, ne­ly­gi­nant tas, ku­rį tei­kia Le­ni­nas ir Hit­le­ris bei jų se­kė­jai.

Pri­dėk ins­tink­ty­vų kerš­tą už tai, kad pats ne­tu­ri bro­ly­bės ir at­jau­tos, pri­dėk ma­lo­nu­mą žeis­ti, ty­čio­tis ar­ba kan­kin­ti ki­tą žmo­giš­ką bū­ty­bę, ir jau lai­kai ran­ko­se baig­ti­nį re­cep­tą ga­min­ti ža­vin­tiems ir pa­mi­šė­liš­kiems ne­žmo­niš­ko svai­gu­lio kvai­ša­lams. Jei no­ri­te ga­lu­ti­nio po­li­ti­nio pa­va­di­ni­mo, tai to­ta­li­ta­riz­mas.

Štai ma­ža kny­ge­lė apie Rai­nių žu­dy­nes - tik vie­nas ypa­tin­gas eks­tre­ma­laus žvė­riš­ku­mo įvy­kis, ku­ris nuo­lat bel­džia­si į są­mo­nę, kad grįž­tum prie bergž­džių pa­stan­gų su­vok­ti at­virkš­čią­ją žmo­niš­ku­mo pu­sę - ne­žmo­niš­ku­mo be­dug­nę.

Ta­čiau net stu­miant ša­lin to­kį eks­tre­ma­lų blo­gį - im­kim nuo žmo­nių gru­pių, ver­tų ar ne­ver­tų gy­ven­ti, kla­si­fi­ka­vi­mo iki ma­žų mer­gai­čių žu­dy­mo, kam jos no­rė­jo iš­mok­ti skai­ty­ti, - kur bus mū­sų kas­die­niai sie­kiai ir pri­ori­te­tai? Pa­žvel­kim į vi­sai ne­ta­pa­čius mąs­ty­se­nos ir el­ge­sio da­ly­kus.

Iš­mankš­tin­tas kū­nas ar są­ži­nin­ga dva­sia? At­jau­ta ki­tam ar sa­va­nau­diš­kas go­du­mas? Ar tu be ga­lo go­dus tu­rė­ti, tar­kim, kuo dau­giau val­džios, te­ri­to­ri­jų, tur­to ir prieš­ų? Štai ke­lias, ku­riuo ei­na mū­sų ne­lai­min­ga kai­my­nė Ru­si­ja, su­klai­din­ta il­ga­lai­kių to­ta­li­ta­riz­mo pa­gun­dų, o tos šimt­me­čiais grįž­ta ir grįž­ta, kar­to­ja­si. Bet žiū­rėk, nie­kad ne­ra­si es­mi­nių skir­čių tarp va­di­na­mo­jo na­cio­na­li­nio ir as­me­ni­nio po­žiū­rio. Ak, tu­ri­me tiek daug var­žo­vų ir prieš­ų... Ar tik jų? – Ne.

Ko­dėl ne­mėgs­ti kuo la­biau, ko­dėl ne­my­li stip­riau­siai sa­vo an­ge­lų, laks­tan­čių ap­link, tauš­kian­čių ir be­si­juo­kian­čių, ke­lian­čių triukš­mą ir džiaugs­mą, tuo bū­du tei­kian­čių di­džiau­sią dan­gaus do­va­ną - bū­tent vai­kų? Jie ti­krai yra ta­vo gy­ve­ni­mo pra­smė, ne naš­ta. Tad leis­ki­te jiems at­ei­ti pas ma­ne, - sa­kė Mo­ky­to­jas.

Čia jau ga­lė­čiau baig­ti sa­vo pa­svars­ty­mus apie dir­vą, ku­rio­je au­ga nau­jo­jo to­ta­li­ta­riz­mo vė­žys - pa­vo­jus vi­siems. Ne­bent pri­dė­siu dar vie­ną min­tį apie pri­de­da­mą­ją ver­tę, ku­ri sa­vaip nu­sa­ko ge­rą ir blo­gą gy­ve­ni­mą.

Pra­na­šin­ga­sis fi­lo­so­fas Fried­ri­chas Nietzs­che ka­dai­se mo­kė, kas esą ge­ra.

„O aš sa­kau - nar­siam bū­ti yra ge­ra.“

Va­kar šio­je kon­fe­ren­ci­jo­je gir­dė­jo­me, kaip Mo­ni­ka Ma­ko­vej ir ki­tos mo­te­rys ge­ba bū­ti nar­sios, drą­sios ir nuo­sek­lios ko­vo­je su ga­lin­giau­sia vals­ty­bi­ne ko­rup­ci­ja. Tad grįž­tant prie F. Nietzs­che, iš ku­rio te­zės apie nar­są su­tik­tu­me mo­ky­tis, ky­la to­les­nis fun­da­men­ta­lus klau­si­mas. Juo­lab vy­rams.

Bū­ti nar­siam - kur? Dėl ko? Ar tu drą­sus tik nie­kin­ti, pa­že­min­ti ku­rį nors ma­žes­nį ir silp­nes­nį?

Ar tu nar­sus ap­gin­ti jį nuo už­puo­li­ko chu­li­ga­no, prie­var­tau­to­jo ar­ba ka­rin­go oku­pan­to? (Pa­kak­tų pri­si­min­ti Ukrai­ną.) Jei taip, tą­syk iš­ties ge­ra bū­ti nar­siam, ma­no drau­ge ir ap­gy­nė­jau.

O ar Eu­ro­pa šian­dien drą­si, ver­čiau klaus­kim Eu­ro­pos. Kai ku­rie eu­ro­pie­čiai iš­ties nar­sūs pa­gel­bė­ti chu­li­ga­nui ir prie­var­tau­to­jui tarp­tau­ti­nė­je sce­no­je. Ge­ra tai ar blo­ga, klau­sim sa­vęs. Ma­no at­sa­kas toks: NA­TO, būk nar­si.

Vi­sa kas tu­ri šak­nis. Krikš­čio­niš­ko­ji ci­vi­li­za­ci­ja bu­vo grįs­ta mei­le ir bro­ly­be, bro­ly­be ir mei­le. Po­krikš­čio­niš­ko­ji, ne - ir an­ti­krikš­čio­niš­ko­ji ci­vi­li­za­ci­ja at­žings­nia­vo ir jau at­ei­na, de­ja, pa­žy­mė­ta tar­pu­sa­vio prieš­iš­ku­mais ir ne­apy­kan­ta, bai­me ir mir­ti­na tar­pu­sa­vio ko­va vi­sų varg­šų, klai­džio­jan­čių ne­mei­lės tam­sy­bė­se.

Štai kur ti­kro­ji ci­vi­li­za­ci­jų ko­va. Ji lems žmo­ni­jos at­ei­tį, jei to­kia iš­vis bus.

To­ta­li­ta­riz­mas ža­da tik pa­bai­gą, ga­lą, jo­kios at­ei­ties.

(Pa­gal kal­bą kon­fe­ren­ci­jo­je „To­ta­li­ta­riz­mo pa­vel­das šian­dien“, 2014-06-12, Pra­ha.)