Prieš­ka­ri­nė konf­ron­ta­ci­ja su Len­ki­ja dėl Vil­niaus bū­tų bu­vus blo­giau­sia, ko ga­li­ma ti­kė­tis, ža­lin­giau­sia at­gims­tan­čiai Lie­tu­vai. To no­rė­jo tik Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės prieš­ai, o ne­no­rė­jo de­mo­kra­ti­nės eu­ro­pie­tiš­kos jė­gos: Lie­tu­vos Są­jū­dis ir Len­ki­jos „So­li­da­ru­mas“. Ži­no­ma, nau­jų san­ty­kių for­ma­vi­mu rū­pi­no­si ir pla­tes­ni dvie­jų tau­tų švie­suo­me­nės sluoks­niai, kū­rė­si ati­tin­ka­mos ge­ros va­lios or­ga­ni­za­ci­jos. Kai tu­rė­si­me šia te­ma be­si­do­min­čių is­to­ri­kų, vi­sa tai tu­rės bū­ti ap­ra­šy­ta. Da­bar pri­me­nu tai, ka­me da­ly­va­vau, kas yra ne­pa­nei­gia­mi, nors kai ka­da už­mirš­ta­mi, fak­tai.

Pa­si­kei­ti­mas in­te­li­gen­ti­jos at­sto­vų laiš­kais, Lie­tu­vo­je jie bu­vo pa­skelb­ti „Gim­ta­ja­me kraš­te“ 1989 me­tų lap­kri­čio 16 die­ną. Ne­tru­kus, 1989-ųjų gruo­džio 28-29 die­no­mis Len­ki­jos Sei­me jo „Pi­lie­čių klu­bo“ (frak­ci­jos) kvie­ti­mu vie­šė­jo Lie­tu­vos par­la­men­ta­rų de­le­ga­ci­ja, vy­ko svar­bus dip­lo­ma­ti­nis dar­bas: de­ba­tai, de­ry­bos, bend­ri do­ku­men­tai. Va­do­va­vau Lie­tu­vos de­le­ga­ci­jai, o Len­ki­jos Sei­mo de­le­ga­ci­jai - prof. Bro­nis­la­was Ge­re­me­kas, nors de­ry­bas ve­dė pats Se­na­to pir­mi­nin­kas Andr­ze­jus Stel­ma­chovs­kis. De­ry­bos fil­muo­tos (žr. dok. fil­mą „Lū­žis prie Bal­ti­jos“, 2013 m.), pa­skelb­tas jų ko­mu­ni­ka­tas, ki­ti do­ku­men­tai. Kam įdo­mi V. Lands­ber­gio po­zi­ci­ja ir vaid­muo – vis­kas kaip ant del­no. (Ma­no klai­da, kad ne­su šio fil­mo nu­siun­tęs da­bar­ti­niam Se­na­to pir­mi­nin­kui Bog­da­nui Bo­ru­se­wic­ziui). Aiš­ku, ap­ta­ri­nė­jom ir Vil­niaus by­lą, ir net Luc­ja­no Że­li­gows­kio ak­ci­ją užg­ro­biant de­vy­nio­li­kai me­tų Vil­niaus kraš­tą, o svar­biau­sia – bū­si­mus tau­tų ir vals­ty­bių san­ty­kius. Vis­kas bu­vo įma­no­ma, vy­ra­vo ge­ra va­lia, ne ko­kių įtam­pų ieš­ko­ji­mas. Vil­niaus ir ki­tų te­ri­to­ri­jų klau­si­mų ne­bus, sa­kė Andr­ze­jus Stel­ma­chows­kis, o dėl ne­prik­lau­so­my­bės pri­pa­ži­ni­mo dar tu­rė­sim bū­ti šiek tiek at­sar­ges­ni, mat yra So­vie­tų Są­jun­ga. Bet Ko­vo 11-osios virs­mą Len­ki­jos Se­na­tas ir Sei­mas su­ti­ko nuo­šir­džiais svei­ki­ni­mais. Prem­je­ras Ta­deus­zas Ma­zo­wiec­kis siū­lė­si tar­pi­nin­kau­ti Lie­tu­vos de­ry­bo­se su SSRS. Lie­pos mė­ne­sį vy­ko­me su ofi­cia­lia de­le­ga­ci­ja į Žal­gi­rio mi­nė­ji­mą is­to­ri­nio mū­šio lau­ke. Ten įvy­ko ir vals­ty­bės va­do­vų at­ski­ras su­si­ti­ki­mas, tur­būt pir­ma­sis XX am­žiu­je, pre­zi­den­to ge­ne­ro­lo Voi­ce­cho Ja­ru­zels­kio pa­la­pi­nė­je. Pa­pa­sa­ko­jau apie so­vie­tų blo­ka­dą ir pa­dė­tį po blo­ka­dos, per iš­kil­mes sa­kiau kal­bą, ne­šė­me Lie­tu­vos vai­ni­ką kri­tu­siems už vi­sų lais­vę.

Rugp­jū­tį su­ren­gė­me tarp­tau­ti­nę ma­ni­fes­ta­ci­ją „Eu­ro­pos ke­lias“ ties Lie­tu­vos ir Len­ki­jos sie­na, ku­rią vis dar kon­tro­lia­vo so­vie­tų oku­pan­tai. Kar­tu su len­kais rei­ka­la­vo­me: trau­ki­tės, čia – Eu­ro­pa! Ru­de­nį ar kiek vė­liau pra­si­dė­jo la­bai ne­vie­ši­na­mos de­ry­bos, ku­rias ve­dė Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos, dėl tarp­vals­ty­bi­nių Lie­tu­vos ir Len­ki­jos su­tar­čių. Pir­mo­ji, ma­tyt, Len­ki­jos pa­gei­da­vi­mu, siū­ly­ta „Dėl lie­tu­vių tau­ti­nės ma­žu­mos na­rių Len­ki­jos Res­pub­li­ko­je ir len­kų tau­ti­nės ma­žu­mos na­rių Lie­tu­vos Res­pub­li­ko­je tei­sių ga­ran­ti­jų“. Jos pro­jek­tą 1991 01 23 pa­si­ra­šy­tą įga­lio­to­jo vi­ce­mi­nis­tro Val­de­ma­ro Kat­kaus, te­be­tu­riu sa­vo ar­chy­ve, o fo­ną šiam dip­lo­ma­ti­niam pos­lin­kiui su­da­rė ne­pap­ras­tas drau­giš­kų par­amos jaus­mų ir tau­ti­nio so­li­da­ru­mo pliūps­nis len­kų vi­suo­me­nė­je po so­vie­tų ka­ri­nės ag­re­si­jos ir žu­dy­nių Vil­niu­je sau­sio 13-ąją. Po­li­ti­nės ir ki­tos or­ga­niz­ci­jos, spau­da tie­siog rei­kal­vo, kad Len­ki­jos vy­riau­sy­bė at­vi­rai ofi­cia­liai pri­pa­žin­tų at­kur­tą Lie­tu­vos Res­pub­li­ką, už­megz­tų dip­lo­ma­ti­nius san­ty­kius. Su­si­ra­ši­nė­jo­me su pre­zi­den­tu Le­chu Wa­lę­sa, vie­nu me­tu siū­liau, kad įtrauk­tų Lie­tu­vą į Vi­šeg­ra­do pro­ce­są, gal bent įtrauk­da­mi į sa­vo de­le­ga­ci­ją esan­tį Var­šu­vo­je ir ma­no de­le­guo­tą Lie­tu­vos par­la­men­ta­rą Čes­la­vą Okin­čy­cą. Iš to ne­bu­vo šai­po­ma­si. Dip­lo­ma­ti­nio at­sar­gu­mo lai­ko­tar­pį už­bai­gė rugp­jū­čio pu­čas Mask­vo­je ir L. Wa­lę­sos skam­bu­tis: „Siun­čiu į Vil­nių am­ba­sa­do­rių.“ Sau­sio mė­ne­sį Vil­niu­je vie­šint Len­ki­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­trui Krzysz­to­fui Sku­bis­zews­kiui, pa­si­ra­šė­me dvi­ša­lę vals­ty­bės san­ty­kių dek­la­ra­ci­ją. Kur čia kas įžiū­ri V. Lands­ber­gio prieš­ka­ri­nę “an­ti­len­kiš­ką po­li­ti­ką“, te­gu ra­miai pra­si­tri­na akis ar­ba at­min­tį.

Ne pa­slap­tis, kad an­ti­lie­tu­viš­ką ir tuo pa­čiu an­ti­len­kiš­ką po­li­ti­ką 1990-1991 me­tų lai­ko­tar­piu va­ri­nė­jo so­vie­tų struk­tū­ros - kom­par­ti­ja ir slap­to­sios tar­ny­bos. Pa­kak­tų pri­si­min­ti My­ko­lo Bu­ro­ke­vi­čiaus džiaugs­mą 1990-ųjų ge­gu­žę: „Ats­ky­rė­me Šal­či­nin­kus nuo Lie­tu­vos!“ Vie­nas po ki­to se­kė so­vie­tų ins­pi­ruo­ti te­ri­to­ri­nių au­to­no­mi­jų ap­sis­kel­bi­mai įvai­rio­se so­vie­tų „res­pub­li­ko­se“ (ir Lie­tu­vos ry­ti­niuo­se ra­jo­nuo­se: ne­pri­pa­žįs­ta­me Lie­tu­vos TSR at­sis­ky­ri­mo, lie­ka­me So­vie­tų Są­jun­go­je, lai­ko­mės SSRS kons­ti­tu­ci­jos), o Krem­lius sku­biai ke­pė „įs­ta­ty­mi­nę“ ba­zę toms te­ri­to­ri­joms jung­tis, apei­nant res­pub­li­kų lyg­me­nį, tie­siog į Mi­chai­lo Gor­ba­čio­vo „nau­ją­ją Są­jun­gą“! Tai pla­nuo­ta Ry­tų Lie­tu­vai 1991 me­tų ru­de­nį. Da­bar tai­ko­ma Ukrai­nai.

Lai­mei, Len­ki­jos vals­ty­bė ir „So­li­da­ru­mas“ tuo­met ge­rai su­pra­to, kas ko sie­kia, ir pa­dė­jo ra­min­ti agen­tū­rų klai­di­na­mus Lie­tu­vos pi­lie­čius len­kus, kad jiems ne­bus lie­pia­ma net su kar­vė­mis kal­bė­tis lie­tu­viš­kai...(At­si­me­nu, pats at­sa­ki­nė­jęs į to­kį vei­kiau hu­mo­ris­ti­nį ir pa­na­šius klau­si­mus su­si­ti­ki­me su šal­či­nin­kie­čiais). Ta­čiau nei Nau­jo­sios Vil­nios ban­kas, nei Bo­les­la­vo Ma­ku­ty­no­vi­čiaus te­ro­ris­tų bū­rys kaip „vie­ti­nė“ ar­ba „na­šių“ ka­ri­nė jė­ga ne­atro­dė juo­kin­gi. Pri­si­min­ki­me Me­di­nin­kus.

Lie­tu­vos pa­sip­rie­ši­ni­mas tiems kės­lams ne­bu­vo nė kiek an­ti­len­kiš­kas, bet jei kas no­rė­tų pra­var­džiuo­ti - an­ti­so­vie­ti­nis. Tie­siog ne­prik­lau­so­my­bi­nis. Taip esu pa­aiš­ki­nęs ir su­si­ra­ši­nė­da­mas su L. Wa­lę­sa.

Tiek ži­nių, jei­gu kam jų rei­kia.