Pa­pras­tai pu­čas reiš­kia ka­riuo­me­nės ar­ba ka­riš­kių, bent jau gink­luo­tų gru­pių vyk­do­mą ka­ri­nį per­vers­mą. Val­džios pa­kei­ti­mas gink­luo­tu smur­tu. Bet 1991-ųjų rugp­jū­tį da­ly­kai klos­tė­si ki­taip. Per­vers­mą da­rė pa­ti SSRS val­džia, jos ko­mu­nis­ti­nis – ka­ri­nis – ka­gė­bi­nis eli­tas. Ki­taip – so­vie­tų stag­na­ci­nė reak­ci­nė vir­šū­nė, ku­ri pa­sis­kel­bė dik­ta­tū­ri­ne val­džia vi­so­je bu­vu­sio­je So­vie­tų Są­jun­go­je. At­si­me­nu rugp­jū­čio 19-osios ry­to skam­bu­tį iš Ry­gos: va­di­na­mo­sios Pa­bal­ti­jo ka­ri­nės apy­ga­ros va­das ge­ne­ro­las Kuz­mi­nas pra­ne­šė, kad Ypa­tin­go­sios pa­dė­ties ko­mi­te­to spren­di­mu jis nuo šiol esąs vy­riau­sio­ji val­džia Lie­tu­vo­je ir vi­si mes tu­rė­si­me jam pa­klus­ti. (At­sa­kiau, kad taip nė­ra ir ne­bus, bet čia jau ki­to dės­ty­mo te­ma.) Ka­riuo­me­nės pa­val­du­mas pu­čis­tams, nors jė­gos bran­duo­lį jų va­do­vy­bė­je su­da­rė mi­nis­trai D. Ja­zo­vas, B. Pu­go ir KGB vir­ši­nin­kas V. Kriuč­ko­vas, ne­bu­vo toks ne­abe­jo­ti­nas, o SSRS pre­zi­den­tas Mi­chai­las Gor­ba­čio­vas bu­vo keis­tai nu­ša­lin­tas – pa­skelb­tas ser­gan­čiu, ne­pa­jė­giu val­dy­ti. Iš ti­krų­jų, lai­ki­nai pa­lik­tas nuo­ša­ly­je, izo­liuo­tas poil­sia­vie­tė­je. Jei pa­gal su­si­ta­ri­mą, tai ir jis – pu­čis­tas.

Es­mi­niai da­ly­kai ap­ta­riant įvy­kį bū­tų - ka­da ir ko­dėl. Čia jie glau­džiau­siai su­si­ję.

Pu­čis­tų už­ma­čia bu­vo „gel­bė­ti“ im­pe­ri­ją, t. y. pa­nai­kin­ti ban­kru­tuo­jan­čios SSRS de­mo­kra­ti­nių per­mai­nų pa­žan­gą ir žmo­nių bei tau­tų lais­vių pers­pek­ty­vas. Vais­tas – dik­ta­tū­ra. Po­li­ti­nį fo­ną, kar­tu su SSRS nuo­smu­kiu, su­da­rė ko­mu­nis­ti­nių re­ži­mų griū­tis ap­link Eu­ro­po­je (1989-1990 m.) ir So­vie­tų Są­jun­gos va­di­na­mų­jų „res­pub­li­kų“ ver­ži­ma­sis nuo Krem­liaus dik­ta­to į sa­va­ran­kiš­ku­mą. Lie­tu­va – 1990 me­tų ko­vo 11-ąją ir to­les­niu nuo­sek­liu dar­bu. Bal­ti­jos ša­lys ir Gru­zi­ja 1991 me­tais jau vei­kė ne­prik­lau­so­mai ar­ba sto­vė­jo ant vi­siš­kos po­li­ti­nės tei­si­nės ne­prik­lau­so­my­bės slenks­čio. Kliū­tis bu­vo Krem­lius, ku­ris nau­do­jo kru­vi­ną smur­tą ir tu­rė­jo par­en­gęs klas­tin­gų kir­ši­ni­mo nuo­dų (apie tai - vė­liau). Ta­čiau vie­šai bu­vo to­ly­džio skel­bia­ma, kad jau ar­tė­ja nau­ja So­vie­tų Są­jun­gos su­tar­tis. Su­ren­gė net ap­ga­vi­kų re­fe­ren­du­mą, kad liau­dis pri­tar­tų ne­sa­mam ir ne­ro­do­mam da­ly­kui – bū­si­mai ki­to­kiai są­jun­gai... Jos pro­jek­tus nuo­lat keis­da­vo ir siun­ti­nė­jo „res­pub­li­koms“. (Lie­tu­va jau ne­be­bu­vo so­vie­tų res­pub­li­ka, tad šiuos po­pie­rius liep­da­vau grą­žin­ti kaip pa­kly­du­sį pa­štą.) M. Gor­ba­čio­vo ko­man­da, at­ro­dė, tei­kia pro­jek­tui di­de­lę reikš­mę kaip stab­dan­čiam ar su­stab­dy­sian­čiam vis dar to­ta­li­ta­ri­nės ir ne­va pert­var­ko­mos SSRS iš­iri­mą. Trys Bal­ti­jos vals­ty­bės jau 1990 me­tų gruo­džio 1 die­ną bend­ra­me tri­jų par­la­men­tų po­sė­dy­je Vil­niu­je (kur Guin­nes­so re­kor­dų kny­ga?) bu­vo ofi­cia­liai par­eiš­ku­sios, kad nė­ra tei­si­nė­je So­vie­tų Są­jun­go­je, ne­si­ra­šė se­nos ir ne­si­ra­šys jo­kios nau­jos su­tar­ties. (Ru­si­ja, be­je, nuo­lat de­rė­jo­si, at­mes­da­vo, rei­ka­la­vo dau­giau tei­sių. Jau 1990 me­tų pa­bai­go­je Bo­ri­sas Jel­ci­nas bu­vo iš­si­rei­ka­la­vęs, kad SSRS me­ti­nis biu­dže­tas tu­rės gau­ti Ru­si­jos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos iš­anks­ti­nį pri­ta­ri­mą.)

Ga­lų ga­le at­ėjo so­vie­ti­jos po­li­ti­nės pert­var­kos lū­žio mo­men­tas – anon­suo­tas nau­jo­sios Są­jun­gos su­tar­ties pa­si­ra­šy­mas Mask­vo­je 1991 me­tų rugp­jū­čio 20 die­ną. Ar įvyks? Pa­si­ra­šy­ti ga­lė­jo de­vy­nios ša­lys, be ap­sisp­ren­du­sių ki­taip Bal­ti­jos ir Pie­tų Kau­ka­zo vals­ty­bių. Sa­vo da­tą dar ati­dė­lio­jo Ukrai­na. Už­tat at­vy­ko pa­si­ra­šy­ti, anot Ge­na­di­jaus Bur­bu­lio, nau­jų pa­gei­dau­jan­čių Są­jun­gos su­bjek­tų de­le­ga­ci­jos iš Ta­tars­ta­no ir Če­čė­ni­jos. (Bū­das ap­ra­min­ti jų ne­prik­lau­so­my­bi­nin­kus ir pa­gąs­din­ti ne­klus­nų B. Jel­ci­ną.) Tai nu­ma­tė gor­ba­čio­vi­nin­kų pa­si­da­ry­ti įsta­ty­mai. „Vi­lenš­čiz­na“ pla­na­vo at­si­ras­ti ru­dens pa­bai­go­je po au­to­no­mi­nin­kų nu­ma­ty­to „vi­sų ly­gių de­pu­ta­tų su­va­žia­vi­mo“, o jau tu­rė­jo pa­si­ren­gu­si ir sa­vo sta­tu­są – kons­ti­tu­ci­ją bei him­ną „Nas­za ojc­zyz­na – Wi­lenszc­zyz­na“. Tai­gi vie­na­die­nė „Kry­mo tau­tos“ vals­ty­bė, „Lu­gan­da“, Do­nec­ko liau­dies res­pub­li­ka – nie­ko nau­ja, mie­li žmo­nės.

O ano me­to gud­rau­jan­tys gor­ba­čio­vi­niai „re­for­mi­nin­kai“ bū­tų mie­lai už­tai­sę net vi­sų ka­rą su vi­sais. Ne Ka­ra­ba­cho, kaip gra­sin­da­vo, bet Ab­cha­zi­jos mo­de­lį ga­lė­jom gau­ti ir Lie­tu­vo­je. Tik štai rugp­jū­čio 20 die­ną tar­tum ga­lė­jo ras­tis nau­jas vals­ty­bi­nis da­ri­nys SSR (So­juz su­ve­ren­nych res­pub­lik), ge­riau­siu at­ve­ju, iš de­vy­nių anks­tes­nių­jų ga­ba­lų. Tad ne­jau mus tie­siog pa­lei­džia be prob­le­mų, pa­lik­da­mi už su­tar­ties ri­bų? Ne­įti­kė­ti­na! Apie tai kal­bė­jau iš­va­ka­rė­se per Lie­tu­vos te­le­vi­zi­ją. Aiš­ku, ne­slėp­da­mas rū­pes­čio, kad taip ga­li ir ne­at­si­tik­ti.

Ar ta­da, ar kiek anks­čiau kė­liau ir ki­tą links­mą klau­si­mą: ar nau­jo­ji de­vy­nių (tar­kim) są­jun­ga su Ru­si­ja prieš­aky dar be­sam­dys M. Gor­ba­čio­vą no­mi­na­laus pre­zi­den­to tar­ny­bai? O nie­kas, ro­dos, vie­šai ne­nus­te­bo, ko­dėl iš­si­pil­dant re­for­ma­to­riaus sva­jo­nei – nau­ja iš­varg­ta su­tar­ti­mi pert­var­kant pa­čią So­vie­tų Są­jun­gą – au­to­rius ne­si­dai­ro lau­rų, bet pa­pras­čiau­siai nu­sip­lau­na į šil­tą Kry­mo „da­čią“. Toks įvy­kis, to­kia šven­tė ša­liai ir liau­džiai – be pre­zi­den­to?

Vie­nin­te­lis lo­giš­kas at­sa­ky­mas: M. Gor­ba­čio­vas iš­vyk­da­mas ži­no­jo, kad skelb­to su­tar­ties pa­si­ra­šy­mo ne­bus, o kad bus kaž­kas prieš­in­ga – taip, tad ver­čiau be ma­nęs. Kai Vil­niu­je žu­dė žmo­nes, jis ir­gi ne­ži­no­jo – „mie­go­jo“... Kai GKČP są­moks­li­nin­kai die­ną prieš „Nau­jo­sios Są­jun­gos“ gi­mi­mą pa­skel­bė su­spen­duo­ją le­gi­ti­mias val­džios struk­tū­ras ir įve­dą ka­ri­nę – ka­gė­bi­nę - dik­ta­tū­rą, M. Gor­ba­čio­vas iš to­li­mo­jo Fo­ro­so ne­pak­vie­tė sa­vo tau­tos į pa­sip­rie­ši­ni­mą. Tai pa­da­rė Bo­ri­sas Jel­ci­nas.

Ru­si­jos veiks­nys ap­ta­ria­ma­me virs­me li­gi šiol nu­ty­li­mas ar­ba ne­įver­ti­na­mas. Ne­bent kei­kia­mas – taip, pa­čios da­bar­ti­nės ofi­cia­lio­sios Ru­si­jos... Pa­mė­gin­siu kai ką pri­min­ti. Bren­do mat Ru­si­jos (RF) po­li­ti­nio eli­to sa­vi­vo­ka. Ne „vie­na iš 16“, o svar­biau­sio­ji di­džio­ji res­pub­li­ka – fe­de­ra­ci­ja, pa­grin­di­nė eko­no­mi­nė ir ka­ri­nė ga­lia So­vie­tų Są­jun­go­je su sie­kia­ma tei­se spręs­ti sa­va­ran­kiš­kai, be Krem­liaus ne­są­mo­nių ir jo ne­pra­ši­nė­jant. To­kios li­ni­jos at­vi­rai lai­kė­si Lie­tu­va, čia su „Dem­ro­si­ja“ ne­su­ta­ri­mų ne­tu­rė­jo­me.

Ru­si­jos po­li­ti­nė sa­vi­vo­ka at­ve­dė į 1990 me­tų bir­že­lio 12-osios Su­ve­re­ni­te­to dek­la­ra­ci­ją ir to­les­nius žings­nius ją rea­liai įgy­ven­di­nant. Krem­lius ig­no­ra­vo Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos (kaip ir Lie­tu­vos) Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos pri­ima­mus įsta­ty­mus ir po­li­ti­nes nuo­sta­tas. Tarp jų – Ru­si­jos par­la­men­to pers­pė­ji­mą ir drau­di­mą Ru­si­jos (!) pi­lie­čiams da­ly­vau­ti SSRS gink­luo­tų­jų pa­jė­gų rep­re­si­jo­se prieš ki­tų res­pub­li­kų lais­vės ir de­mo­kra­ti­jos sie­kius. Tai jau mū­sų Sau­sio 13-oji, kai Ru­si­jos pre­zi­den­to žo­džius trans­lia­vo­me tie­siai į puo­lan­čių tan­kis­tų au­si­nes. B. Jel­ci­nas ofi­cia­liai, RF var­du, pa­smer­kė SSRS ag­re­si­ją Vil­niu­je – tą pa­čią sau­sio 13-ąją Ta­li­ne pa­si­ra­šė su Bal­ti­jos vals­ty­bė­mis svar­bius po­li­ti­nius do­ku­men­tus (bu­vo at­si­ve­žęs ir tar­pu­sa­vio ka­ri­nės pa­gal­bos su­tar­tį), o ap­lin­ki­niais ke­liais grį­žęs į Mask­vą spau­dos kon­fe­ren­ci­jo­je iš­ta­rė, kad Ru­si­ja tu­rė­sian­ti pe­rim­ti so­vie­ti­nio sau­gu­mo ir ar­mi­jos kon­tro­lę...

Iš to - ir di­dė­jan­tis Krem­liaus reak­cio­nie­rių įsiū­tis, ir Lie­tu­vos-Ru­si­jos pa­ma­ti­nė Tarp­vals­ty­bi­nių san­ty­kių pa­grin­dų su­tar­tis (ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos pri­pa­ži­ni­mas pa­gal Ko­vo 11-osios ak­tus; pa­si­ra­šė­me Mask­vo­je 1991-ųjų lie­pos 29 die­ną), ir jo bei mū­sų bend­ri veiks­mai pu­čo die­no­mis.

Rugp­jū­čio 19-ąją, pir­ma­die­nį, nors bu­vo ta­ria­mos at­os­to­gos (po Me­di­nin­kų!), su­šau­kiau Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Aukš­čiau­sią­ją Ta­ry­bą. Pri­ėmėm ir pa­skel­bėm AT par­eiš­ki­mą: „An­ti­kons­ti­tu­ci­nė gru­puo­tė ban­do gru­bia ka­ri­ne jė­ga užg­rob­ti val­džią Ta­ry­bų Są­jun­go­je. /.../ Mes griež­tai smer­kia­me nu­si­kals­ta­mą kė­si­ni­mą­si nu­vers­ti tei­sė­tą, de­mo­kra­tiš­kai iš­rink­tą Ru­si­jos val­džią, įves­ti ka­ri­nės dik­ta­tū­ros re­ži­mą, krau­jy­je pa­skan­din­ti de­mo­kra­ti­ją Ru­si­jo­je ir ki­to­se Ta­ry­bų Są­jun­gos res­pub­li­ko­se. Šian­dien jie pa­si­ren­gę tan­kais traiš­ky­ti de­mo­kra­ti­ją Mask­vo­je, ry­toj jie tą vėl da­rys Vil­niu­je, ga­li da­ry­ti ir bet kur ki­tur pa­sau­ly­je. Bet jiems ne­pa­vyks! /…/ Nau­jo­ji de­mo­kra­ti­nė Ru­si­ja – vi­sų mū­sų vil­tis!”

Pa­sku­ti­nis sa­ki­nys tu­rė­tų skam­bė­ti ir da­bar. Tik šian­dien to­ji vil­tis ne­tgi to­lė­liau nei ta­da.

Ki­tą die­ną, rugp­jū­čio 20-ąją, ra­ti­fi­ka­vo­me Ru­si­jos ir Lie­tu­vos su­tar­tį dėl tarp­vals­ty­bi­nių san­ty­kių pa­grin­dų (te­le­fo­nu B. Jel­ci­nui siū­liau, kad ir Ru­si­jos AT pa­da­ry­tų tą pa­tį) ir mū­sų par­la­men­tui per­da­viau gau­tą in­for­ma­ci­ją, „kad šią nak­tį bus smo­gia­ma į tris vie­tas. Tai Mask­va, Le­ning­ra­das ir Vil­nius. B. Jel­ci­nas yra pa­skel­bęs Ru­si­jos (!) ka­ri­nę apy­gar­dą Le­ning­ra­de ir pa­sky­ręs va­du kon­trad­mi­ro­lą Ščer­ba­ko­vą. Tą pa­tį, ku­ris, pa­si­kal­bė­jęs su ei­nan­čio­mis de­san­ti­nin­kų di­vi­zi­jo­mis, jas su­stab­dė šian­dien dar prieš pie­tus“. Ir taip to­liau.

Kas va­lan­dą nau­jais įvy­kiais bu­vo spren­džia­mas mū­sų ša­lių ir net Eu­ro­pos li­ki­mas. Po dvie­jų die­nų pa­si­da­rė aiš­ku, kad pu­čis­tai pra­lai­mė­jo ir bė­ga ne­tu­rė­da­mi kur. Ta­čiau jie ne­bu­vo nu­teis­ti, ir to­les­nė Ru­si­jos evo­liu­ci­ja ro­do, kad ša­ly­je pu­čis­tai ir jų sta­li­nis­ti­nė dva­sia ga­lų ga­le lai­mė­jo... Ki­tos „res­pub­li­kos“, bu­vu­sios ko­lo­ni­jos, li­ko lais­ves­nės ir ieš­ko de­mo­kra­ti­nės pa­žan­gos ke­lių.

Tik varg­šė Ru­si­ja pra­ra­do pro­gą ir te­bek­lam­po­ja sa­vo da­bar­ti­nės val­džios nuo­dė­min­gais gal­vo­ji­mais. Lais­vė ir de­mo­kra­ti­ja ten – val­dan­čių­jų keiks­ma­žo­džiai.