Kai kurioms piliečių kategorijoms gali būti pavojinga atsidurti Rusijos kontroliuojamoje teritorijoje arba netoli jos.

Pavyzdys ne tik nūnai iš Estijos arba Vytauto Pociūno likimas, bet ir Rusijos prokurorų nagai, ištiesti į pusantro tūkstančio mūsų žmonių prieš 25 metus ir ypač po Kovo 11-osios pasitraukusių iš priverstinės tarnybos sovietų kariuomenėje.

Sveiku protu tokių kaltinimų nepaaiškinsi, bet gal ir neverta ieškoti to, ko anoje fašistuojančioje šalyje vis mažiau. Tik daugelis klausinėja – kaip ir kuo atsakysim?

Tų jaunuolių likimai – žūtys ir suluošinimai, pagrobimai, neteisėti išvežimai bei įkalinimai – tikriausiai atsispindi SSRS okupacijos žalos sąskaitoje. Žinoma, ir kompensacijos aukų šeimoms.

Jei sąskaitoje liko šio pobūdžio spragų, ji turi būti tuoj ištaisyta. Toks būtų paprastas Lietuvos atsakymas į naują buvusio okupanto įžūlumą.

Lygia greta Lietuvos diplomatija galėtų pasiteirauti Vokietijos, ar ta šalis neturi ir neturės pretenzijų dėl Lietuvos jaunuolių, vengusių priverstinės Reicho darbo tarnybos vokiečių okupacijos metais.