Kremliaus vadovas puikiai naudojasi visomis trimis silpnybėmis – ir jos toli gražu nėra vienintelės. Jeigu Vakarai neatras savyje stiprybės susidoroti su jomis, V.Putino agresija prieš kitas šalis ir prieš savo tautiečius ir toliau tęsis.

Propagandos lavina

Pirmiausia nuo pat Maskvos agresijos Ukrainoje pradžios matyti, kad V.Putinas naudojasi Vakarų žurnalistų siekiu tekstus pateikti kuo objektyviau – kad būtų pateikiamos abi pusės. Jis su savo šutve užtvindė žiniasklaidą pranešimais, kurie yra paprasčiausias melas, tačiau Vakarų žiniasklaida praneša tai kaip žinias.

Žurnalistai tokiu atveju gali gintis, kad išlieka objektyvūs, tačiau kartu jie sukuria situaciją, kurioje Vakarų valstybių valdžios nejaučia jokio spaudimo imtis veiksmų.

Daugelio šalių žiniasklaidos ir vyriausybės Kremliaus veiksmų Ukrainoje neįvardija kaip karinės agresijos. V.Putinas meluoja, kad Ukrainoje nėra Rusijos karių – nors įrodymai teigia ką kitą.

To pasekmė – situaciją Ukrainoje apibūdina ne faktai. Vakarų žiniasklaidos ryžtas nuosekliai pateikinėti abiejų pusių nuomonę leidžia tokiems šalių vadovams kaip V.Putinas labai lengvai visuomenei grūsti savo melus.

Daugiau kalbų, mažiau darbų

Antra, Vakarų vyriausybės kiekvieną konfliktą stengiasi išspręsti paliaubų paskelbimu, o ne agresijos atrėmimu. Jos mano, kad daugeliu atveju problemas išspręsti gali vien tik diplomatinės priemonės. Tačiau dėl tokio požiūrio kyla mažiausiai dvi problemos – kaip ir parodė susitarimas Minske.

Viena vertus, paliaubų skelbimas, o ne status quo atkūrimas leidžia agresoriui laikyti atsirėžus jau užimtas žemes, aiškinti turint moralinę teisę ten būti ir sukurti įšaldytą konfliktą. Maskva rodo puikiai mokanti tą daryti jau 15 metų.

Kita vertus, rodydami, kad neprieštaraus konkrečiam agresijos atvejui, Vakarai V.Putiną ir jo režimą moko: agresija padeda pasiekti savo tikslų, o po tam tikro laiko ji bus tiesiog ignoruojama, nebesukels jokių neigiamų pasekmių santykiuose su Vakarais, ir galų gale galės būti pakartota. 

Kadangi Vakarai niekaip neatsakė į Rusijos įsiveržimą į Gruziją, jis nusprendė, kad gali užimti ir Krymą. Kai Vakarai nesugebėjo duoti atsako ir tam – jis įžengė ir į Rytų Ukrainą. Dabar V.Putinas turi Minsko susitarimą – tai jam leis dar labiau plėsti savo agresiją, o ne ją mažinti.

Žinoma, paliaubų siekimas norint taikos yra geras dalykas. Kalbos yra geriau nei mūšiai. Tačiau tai negalioja atvejams, kai viena pusė sąmoningai naudojasi ugnies nutraukimu kaip agresijos pateisinimu, o kita pusė savo neįgalumu tą leidžia. Minsko susitarimas būtent ir yra šis atvejis.

Klausimas, kurio visi Vakaruose turi klausti, yra toks: ar V.Putinas turi kokią nors priežastį siekti taikos, jeigu jis gali viską gauti amžinai vilkindamas Vakarų remiamą „taikos procesą“? Atrodo, kad jis net neketina siekti taikos.

Baimė nubausti politiškai

Ir trečia, Vakarai pasirengę tik iš dalies naudotis tais svertais, kuriuos turi prieš Rusiją. Iki šiol paskelbtos sankcijos veikia – jos žlugdo Rusijos ekonomiką. Tačiau Vakarai nėra pasirengę paskelbti ir politinių sankcijų, kurios Kremlių paveiktų tiesiogiai. Panašu, kad Vakarai bijo sukurti ilgesnį konfliktą, kuris gali neigiamai atsiliepti ir jiems patiems.

Neturėtų net kilti klausimo, ar Vakarai turėjo sutikti V.Putiną Normandijoje birželio mėnesį arba G20 susitikime Australijoje lapkritį.

V.Putinas yra agresorius, besiriejantis su tarptautine bendruomene, laužantis po Antrojo pasaulinio karo nusistovėjusias taisykles – neabejotinai jis turi būti paskelbtas nepageidaujamu tokiuose renginiuose.

Tačiau Vakarai yra pernelyg silpni tokiems sprendimams – bent jau V.Putino akyse.

Vakarai nesiryžta žengti politinių žingsnių Kremliaus izoliavimui, nes tikisi, kad vien tik ekonominių pakaks. Tačiau jie klysta. Pasiduodami savo verslo atstovų spaudimui Vakarai nepaskelbė drakoniškų sankcijų Rusijai, kurios iš tikrųjų sulaužytų Rusijos ekonomiką. 

Jeigu Rusija nebus baudžiama kariniais veiksmais už karą Ukrainoje, tuomet ji turi būti nubausta kitais būdais – įskaitant ir diplomatinį pažeminimą atšaukiant savo ambasadorius, vizų apribojimą, Rusijos atstovų paskelbimą nepageidaujamais visuose tarptautiniuose forumuose – ekonomikos, kultūros ir sporto.

Jeigu to nesiims, Vakarai ir toliau V.Putinui rodys, kad jo agresija veikia. Jis šia žinia pasinaudos ne tik stiprindamas savo galią Rusijoje, bet ir pradėdamas naujus užkariavimus už jos ribų.