Už pro­jek­tą bal­sa­vo opo­zi­ci­niai kon­ser­va­to­riai ir ke­li li­be­ra­lai, prieš bu­vo ir su­si­lai­kė val­dan­tie­ji bei Lie­tu­vos len­kų rin­ki­mų ak­ci­jos at­sto­vai.

Pre­zi­den­tė siū­lė įtvir­tin­ti, kad ne ma­žiau kaip 90 proc. Lie­tu­vo­je ro­do­mų te­le­vi­zi­jos prog­ra­mų bū­tų re­trans­liuo­ja­mos ofi­cia­lio­mis Eu­ro­pos Są­jun­gos kal­bo­mis. Ri­bo­ji­mai ga­lio­tų pa­grin­di­niam prog­ra­mų pa­ke­tui, tuo me­tu no­rin­tie­ji ma­ty­ti spe­cia­li­zuo­tus (te­mi­nius) pa­ke­tus ga­lė­tų juos už­si­sa­ky­ti. Nė­ra pra­smės gin­čy­tis su ne­iš­gir­du­siai­siais pre­zi­den­tės ar­gu­men­tų. Spė­ju, kad po ke­le­rių me­tų ga­lė­si­me pa­tys rink­tis, ką žiū­rė­ti ir už ką mo­kė­ti. Ži­no­ma, jei dar ga­lė­si­me rink­tis. Žur­na­lis­tas ir re­ži­sie­rius Ka­ro­lis Kau­pi­nis in­ter­viu „Lie­tu­vos ži­nių“ por­ta­le pri­me­na, kad bar­ba­rai at­ei­na, kai nu­spren­džia at­ei­ti. Klau­si­mas vie­nas: ar esa­me pa­si­ren­gę juos at­muš­ti? Pa­sik­lau­sius dis­ku­si­jų Sei­me ten­ka kons­ta­tuo­ti, kad esa­me ne­pa­si­ren­gę, bent jau tau­tos iš­rink­tie­ji, o dau­gu­mos jų stu­bu­rus te­bes­le­gia pra­ei­ties bai­mės ar nuo­dė­mės.

Ki­ta ver­tus, šian­dien ti­krai ne vien te­le­vi­zi­ja da­ly­vau­ja pro­pa­gan­di­niuo­se mū­šiuo­se. Tą pa­tį an­tra­die­nį vie­na­me di­džiau­sių Lie­tu­vos in­ter­ne­to por­ta­lų pers­kai­čiau straips­nį pa­va­di­ni­mu „Po in­ter­viu JAV ži­niask­lai­dai - pa­ta­ri­mas Lie­tu­vai ne­su­si­reikš­min­ti“. Ja­me ko­men­tuo­ja­mas Lie­tu­vos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tro Li­no Lin­ke­vi­čiaus in­ter­viu JAV ra­di­jo sto­čiai. Tie­sa, pats in­ter­viu nu­ke­lia­mas į pa­bai­gą, o pra­džio­je pa­tei­kia­mi in­ter­ne­to ko­men­ta­to­rių, at­ro­do, ra­šan­čių iš Krem­liaus aikš­tės, pa­svars­ty­mai, kad ma­žai vals­ty­bei pra­var­tu pa­ty­lė­ti. Nei straips­nio pa­va­di­ni­mas, nei il­ga įžan­ga su žur­na­lis­ti­ka ne­tu­ri nie­ko bend­ra. Ti­krai ne­ma­nau, kad au­to­riaus plunks­ną ve­džio­ja Mask­vos ran­ka, bet no­ras pa­trauk­ti skai­ty­to­jų dė­me­sį per­žen­gia svei­ko pro­to ir sa­vi­gar­bos ri­bas. Ly­giai taip pat, kaip ir li­guis­tas po­lin­kis at­spin­dė­ti kiek­vie­ną Ru­si­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tro Ser­ge­jaus Lav­ro­vo pro­pa­gan­di­nį pirs­te­lė­ji­mą. Šian­dien dau­gu­mai in­ter­ne­to skai­ty­to­jų pa­kan­ka tik an­traš­tės ir ke­lių pir­mų sa­ki­nių. To­dėl juos ku­rian­tie­ji tu­rė­tų jaus­ti at­sa­ko­my­bę už sa­vo dar­bus, ki­tu at­ve­ju bar­ba­ras ne­sun­kiai per­rėš gerk­lę.

Ma­nau, ži­niask­lai­dos mi­si­ja nė­ra tik in­for­muo­ti. Ji tu­ri bū­ti ir tam ti­kras fil­tras, si­jo­jan­tis, kas svar­bu, o kas ne. Pri­va­lu ne­pa­mirš­ti, kad ver­ty­bės yra svar­bes­nės už rei­tin­gus. De­ja, dau­gu­ma in­ter­ne­ti­nių por­ta­lų virs­ta tuš­ty­bių mu­ge, ku­rio­je ša­lia iš­ki­laus po­li­ti­ko ko­men­ta­ro „pui­kuo­ja­si“ straips­nis, pri­sta­tan­tis de­šimt mi­tų apie tra­di­ci­nį sek­są.

Dėl ver­ty­bių de­val­va­vi­mo įpra­to­me kal­tin­ti ži­niask­lai­dą, ta­čiau tai kur kas di­des­nė prob­le­ma.

Kas tu­rė­tų at­sa­ky­ti, kad ne­su­ge­bė­jo­me pri­im­ti de­so­vie­ti­za­ci­jos įsta­ty­mo? Šian­dien dau­ge­ly­je aukš­tų pos­tų sė­di „se­nie­ji kad­rai“, leng­vai pa­si­šai­pę iš lius­tra­ci­jos fil­tro. Ir jiems vi­sai ne­svar­bu, kad Lie­tu­vos ke­lias į ne­prik­lau­so­my­bę tru­ko taip il­gai - iš­ti­są pu­sę am­žiaus.

Tas ke­lias te­be­si­tę­sia. Tai ge­rai ilius­truo­ja so­vie­ti­niai sim­bo­liai, iš­di­džiai te­bes­to­vin­tys vi­so­je Lie­tu­vo­je. Dis­ku­si­ja dėl Ža­lio­jo til­to skulp­tū­rų li­ki­mo ati­dė­ta. Lyg per ma­žai bū­tų iš­eik­vo­ta pi­ni­gų tuš­tiems ple­pa­lams apie tuš­čia­vi­du­rius balvonus, dar leis­ta pa­sig­ro­žė­ti šiuo sta­li­ni­nio rea­liz­mo še­dev­ru. Ma­tyt, lau­kia­ma rin­ki­mų į me­ro pos­tą, to­dėl vėl pu­čia­ma mig­la. An­tai Gra­ži­na Drė­mai­tė par­eiš­kė no­rin­ti, kad spren­džiant skulp­tū­rų li­ki­mą da­ly­vau­tų spe­cia­lis­tai ir iš už­sie­nio vals­ty­bių - Vo­kie­ti­jos, Ita­li­jos, Len­ki­jos, nes jie tu­rį dau­giau pa­tir­ties. Siū­lau ne­ap­si­ri­bo­ti šio­mis vals­ty­bė­mis - rei­kia siųs­ti laiš­ką į Krem­lių ir pa­klaus­ti, ką apie Ža­lio­jo til­to skulp­tū­ras ma­no Vla­di­mi­ras Vla­di­mi­ro­vi­čius. At­siž­velg­da­mi į il­ga­me­tę jo pa­tir­tį, ga­lė­tu­me pa­si­kon­sul­tuo­ti ir ki­tais klau­si­mais: Lie­tu­vos ener­ge­ti­nės ne­prik­lau­so­my­bės, už­sie­nio ir vi­daus po­li­ti­kos rei­ka­lų etc.

Lie­tu­va par­odė sa­vo va­lią 1990 me­tų ko­vo 11-ąją ir ne­tru­kus iš­vež­da­ma vi­sus le­ni­nus su snieč­kais Drus­ki­nin­kų kryp­ti­mi. Ta­da ne­rei­kė­jo jo­kių tarp­tau­ti­nių ko­mi­si­jų, bal­vo­nai ra­do sau nau­juo­sius na­mus ir nie­kam dėl to klau­si­mų ne­ki­lo. Šian­dien pri­mes­tų sta­bų at­si­kra­to Ukrai­na, o mū­sų kin­kad­re­bys­tė tik stip­rė­ja, ir ne­ži­nia, ar dėl kvai­lu­mo, ar dėl no­ro iš­sau­go­ti su­si­kur­tą kom­for­tą.

Baig­da­mas siū­ly­čiau kam nors iš pa­vel­do­sau­gi­nin­kų pri­im­ti, kal­bant G. Drė­mai­tės žo­džiais, „ci­vi­li­zuo­tą spren­di­mą“ ir nu­ei­ti nu­va­ly­ti pa­ukš­čių ap­šik­tą Lau­ry­no Gu­ce­vi­čiaus pa­mink­lą prie pre­zi­den­tū­ros. Bus šim­tą­kart nau­din­giau, nei mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gais reng­ti tarp­tau­ti­nes kon­fe­ren­ci­jas.