Kol Lietuvoje sėkmingai išpopuliarinta R. Pakso „tvarka“ laukia teisingumo, toliau tebevyksta Darbo partijos žaidimai bandant bet kokia kaina išsaugoti savo dvasinio lyderio Viktoro Uspaskicho neliečiamybę. Graudu stebėti, kaip pastarojo meto manipuliacijos Etikos ir procedūrų komisijoje bei Žmogaus teisių komitete Seime pasiekė naują, kriminalinį lygį. Situaciją, kai Darbo partijos nariai Seime kitiems Seimo nariams siekia primesti elgesio normas ne pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, o pagal nusikalstamo pasaulio taisykles, Povilas Urbšys taikliai palygina su kriminalinio pasaulio „paniatkėmis“.

Šiandien raškome supuvusius vaisius to, ką supuvusio patys kaip rinkėjai ir pasėjome – Seimui pirmininkaujantys ir tuo pačiu metu teismo suolą trinantys „darbiečiai”, Ūkio nuo Energetikos ministerijos neskyrusi buvusi ministrė Birutė Vėsaitė, valstybės biudžeto lėšas ir finansus vėl Dubajuje planuojantis Bronius Bradauskas, viceministrai pagal juodąjį sąrašą ir daugelis kitų.

Po Nepriklausomybės atgavimo verslo, mokslo, sporto, kultūros sričių lyderiai užtikrintai žengė Vakarų pasaulio normų ir taisyklių link, atrado pažangius XXI amžiaus sėkmės receptus, smarkiai pasistūmėjo į priekį ir ėmė konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Lietuva daugelyje sričių pateisina pažangios valstybės lūkestį, tik, deja, ne politikoje. Verslui, mokslui ir kultūrai kopiant į naujas aukštumas, Lietuvos politinis gyvenimas stagnavo. O vertinant pastarųjų dienų įvykius, galima teigti, jog politika Lietuvoje pavojingai persidengė su kriminalinio pasaulio pakraščiais ir perėmė darbo pagal kriminalinio pasaulio „paniatkes” principus.

Nepakantumą korupcijai, šešėlinei ekonomikai atsinešę naujos kartos verslininkai nejučia sukūrė naują verslo etikos suvokimą, kuris ir kitus verslininkus traukia jungtis prie mąstančiųjų nebe senaisiais, ligotais „kombinavimo” veiklos standartais. Šiai pokyčio bangą versle sukūrusiai naujajai kartai ilgalaikis požiūris, strateginis planavimas, skaidrumas, atskaitomybė, socialinė atsakomybė, vakarietiška darbo etika bei kultūra yra savaime suprantami veiklos standartai. Kiek tokie, Lietuvos ateitį kuriantys žmonės, randa bendros kalbos su šalį šiandien valdančiais politikais? Kiek jų poreikiai, idėjos ir pasiūlymai Lietuvai yra suprantami šiems nomenklatūrinės politikos „dinozaurams”?

Jaunieji profesionalai kuria socialinius ir pilietinius projektus bei iniciatyvas, aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, savanoriauja. Naujajai kartai ne pelno, o bendrojo gėrio siekianti veikla jau yra tapusi socialine norma. Tačiau dalyvavimas politikoje – dar ne. Lietuvos politika šiandien jiems asocijuojasi su neprofesionalumu, nekompetencija, nepagarba žmogui. Manau, tai ženklas, kad jaunieji profesionalai stovi ant tvirtų vertybinių pagrindų ir dabartinę situaciją Lietuvos politikoje vertina blaiviai. Tačiau taip pat manau, kad jau daug jaunų, sąžiningų profesionalų yra subrendę politikai, tačiau susilaiko nuo šio mums visiems svarbaus žingsnio.

Mūsų politika, taip pat kaip verslas ar kita naujai su jaunąja karta atgimusi sritis, gali tapti pažangi. Jeigu savo srities profesionalai, įpratę siekti ilgalaikių tikslų, orientuoti į veiklos rezultatus, alergiški korupcijai, ją sąmoningai suvokiantys kaip žalingą, nusikalstamą veiklą, stabdančią visų gerovės kūrimą, ateitų į politiką. Jei politikoje dalyvautų žmonės, besivadovaujantys vakarietiškomis darbo etikos normomis, o ne nusikaltėlių „paniatkėmis”, Lietuvos politika bei viešasis valdymas priartėtų prie tų standartų, kuriais vadovaujasi naujos kartos verslas ir mokslas.

Kiekviena pasitaikiusia proga raginu talentingus, sąžiningus jaunus profesionalus išdrįsti žengti į politiką. Nenurašykime Lietuvos politikos, suteikime jai naują gyvenimą – siekime, kad į politiką ateitų žmonės, gebantys sukurti pokyčio bangą.