Įdo­mu bū­tų, jei et­nog­ra­fai ir kul­tū­ros is­to­ri­kai pa­ly­gin­tų kai­my­ni­nių tau­tų folk­lo­rą - kiek ir kaip Vil­nius mi­ni­mas gu­dų ir len­kų liau­dies dai­no­se (jei­gu iš vi­so mi­ni­mas), ir ko­kią vie­tą šis is­to­ri­nis bei sim­bo­li­nis var­das tu­ri lie­tu­vių tau­to­sa­ko­je. Nau­jų­jų lai­kų is­to­ri­kai ga­lė­tų pa­ly­gin­ti, kaip kai­my­nai len­kai va­di­na per An­trą­jį pa­sau­li­nį ka­rą At­gau­tą­sias (gal po 700 me­tų) va­ka­ri­nes že­mes ir Lie­tu­vos po 19 me­tų at­gau­tą Vil­nių. O kol kas - tru­pu­tis min­čių bū­tent Vil­niaus grį­ži­mo į sa­vo ša­lį 75-me­čio pro­ga. Taip esu kal­bė­jęs Ry­tų Lie­tu­vos jau­ni­mui.

Tė­vy­nė gra­ži, mie­la ir ma­lo­ni, jo­je mes au­gam, ir pri­si­me­nam kur nors nu­va­žia­vę. Pri­pran­tam ma­ty­ti jos lau­kus, gė­les. Vi­sa tai mums ar­ti­ma, ir ne­bū­ti­na nė daug mąs­ty­ti. Tė­vy­nė gra­ži iš pa­pra­ti­mo, ir mes jo­je ge­rai jau­čia­mės. Ma­tom įpras­tą ap­lin­ką, ma­tom žvaigž­des, gir­dim miš­kų oši­mą, ir mums nė ne­atei­na į gal­vą, kad rei­kia tu­rė­ti ko­kią nors li­ni­ją: čia - mū­sų pu­sė dan­gaus, čia - jū­sų pu­sė dan­gaus; čia - mū­sų žvaigž­dės, o ten - ki­tų žvaigž­dės. Gal jas rei­kia va­din­ti ki­tais var­dais? Ar­ba lau­kai ir miš­kai, iš ku­rių vė­jas at­ne­ša žy­dė­ji­mo ir der­liaus aro­ma­tą. Tai mums pa­žįs­ta­ma, ir mes ne­ma­no­me, kad ten koks nors sve­ti­mas kva­pas. Nė­ra jo­kio sve­ti­mo kva­po - tai Lie­tu­vos kva­pas. Jo pa­siilgs­ta­me vi­si, ku­rie čia užau­go­me, kad ir kur at­si­dur­tu­me. Ar tai Ado­mas Mic­ke­vi­čius, ar Mai­ro­nis, ar Čes­lo­vas Mi­lo­šas - jie jau­čia šią že­mę, jie - jos vai­kai, kad ir kur bū­tų. Bet gre­ta to, kad mums ar­ti­mas tė­vy­nės gro­žis, šios ša­lies, šios že­mės ver­ty­bė kaip ir iš pa­pra­ti­mo, iš pri­gi­mi­mo, ga­li ras­tis dar ir su­pra­ti­mo, kuo ši že­mė ypa­tin­ga, ver­tin­ga, pa­trauk­li, kuo ga­li­me pa­si­di­džiuo­ti, kad mes iš Lie­tu­vos.

Šių me­tų Me­ni­nės raiš­kos kon­kur­so Ry­tų Lie­tu­vos mo­kyk­lo­se te­ma bu­vo Vil­nius. Vil­nius, tai la­bai di­de­lis da­ly­kas. Jau be­maž 700 me­tų, jei­gu skai­čiuo­tu­me tik nuo lie­tu­vių ir ru­sė­nų ka­ra­liaus Ge­di­mi­no, ku­ris čia sta­tė pi­lis ir baž­ny­čias ir kvie­tė sve­čius iš ki­tų ša­lių ap­si­gy­ven­ti Lie­tu­vo­je. Ti­kriau­siai čia bu­vo ir Min­dau­go sos­ti­nė, nors nė­ra liu­dy­ta do­ku­men­tuo­se. Tad štai per 600-700 me­tų Vil­nius yra Lie­tu­vos šir­dis, ad­mi­nis­tra­ci­nis kul­tū­ri­nis cen­tras, Lie­tu­vos sos­ti­nė. Pa­ti Lie­tu­va pa­ty­rė įvai­rių ne­gan­dų. Bu­vo ir pa­ki­li­mų, lai­mės va­lan­dų, žmo­nės ir ša­lis bu­vo ne­kart at­gi­mę, ir bū­da­vo di­de­lių ne­lai­mių, kai vi­sa Lie­tu­va bu­vo nai­ki­na­ma ir tu­rė­jo iš­si­gel­bė­ti. Ir iš­si­gel­bė­jo! Bet ne­gan­dų pa­ty­rė ir pats Vil­nius. Kar­tu su Lie­tu­va, o vie­ną kar­tą kaip ir at­ski­rai nuo jos, kai iš tų 700 me­tų vos 19 me­tų Vil­nius bu­vo at­skir­tas nuo Lie­tu­vos, pa­te­ko į at­ski­rą bū­vį. Ne­na­tū­ra­lų, skaus­min­gą ir ne­gar­bin­gą. Net tas žmo­gus, ku­ris įvyk­dė gink­luo­tą smur­tą, ku­ris pa­siė­mė Vil­nių tar­tum sau, nes pats bu­vo iš Vil­niaus kraš­to ir va­din­da­vo sa­ve tu­tei­šiu ar­ba lie­tu­viu, bet ka­dan­gi jau bu­vo at­si­kū­ru­si Lie­tu­vos vals­ty­bė, jis at­plė­šė nuo jos Vil­nių. Tai bu­vo di­de­lė J. Pil­suds­kio klai­da. Bet lai­kas gy­do žaiz­das, lai­kas kei­čia, ir po 19 me­tų Vil­nius grį­žo į sa­vo vie­tą. Grį­žo tra­giš­ko­mis ap­lin­ky­bė­mis, pra­si­dė­jus An­tra­jam pa­sau­li­niam ka­rui. Ir li­gi šiol yra vėl sa­vo vie­to­je - Lie­tu­vo­je. Kaip Lie­tu­vos šir­dis.

No­riu pri­si­min­ti ir pri­min­ti vie­no di­džio vil­nie­čio, Lie­tu­vos len­ko, gar­sios ba­jo­rų gi­mi­nės at­sto­vo My­ko­lo Ro­me­rio po­žiū­rį ir žo­džius. Jis vi­są gy­ve­ni­mą iš­li­ko len­kas, Lie­tu­vos len­kas, jis smer­kė J. Pil­suds­kio smur­tą ir ban­dė tai aiš­kin­ti jam sa­vo gar­sia­ja­me laiš­ke 1922 me­tais, kai bu­vo ką tik įfor­min­ta Vil­niaus anek­si­ja, ku­rios Lie­tu­va nie­ka­da ne­pri­pa­ži­no. M. Ro­me­ris ra­šė J. Pil­suds­kiui: „Nie bę­dzie nas, bę­dzie las.“ Su­pran­tat, ką reiš­kia? Mes pra­ei­na­me, o gam­ta, gy­ve­ni­mas bus ir bus. Ir miš­kas augs šio­je že­mė­je, ir gy­ve­ni­mas tę­sis. Tai­gi ne­be­bus mū­sų, bet miš­kas bus. „Vil­nius at­gaus sa­vo po­zi­ci­jas, grįš į są­jun­gą su Lie­tu­va kaip jos tei­sė­ta sos­ti­nė“, to­liau bus Lie­tu­vos su­kur­ta sa­vas­ti­mi. „Vil­nius yra ne tik Lie­tu­vos sos­ti­nė - ji­sai yra jos dra­ma“, - ra­šė M. Ro­me­ris. Ta dra­ma anuo­met vy­ko ypač skau­džiai, ir pa­skui bu­vo skau­džių mo­men­tų, ir dar ne vis­kas li­gi šios die­nos vi­sai už­gi­ję. Ta­čiau jo žo­džiai bu­vo iš­ties pra­na­šiš­ki. Gal jis nė ne­ma­nė, kad rei­kės vos 19 me­tų, kol li­ki­mas vėl pa­si­suks, Vil­nius vėl bus Lie­tu­vo­je ir Lie­tu­vos sos­ti­nė. Vil­nius grį­žo į są­jun­gą su Lie­tu­va, ir tai įvy­ko prieš 75 me­tus. Tą ver­ta pri­min­ti ir su­vok­ti.

Mies­tas grį­žo į Lie­tu­vą, ku­ri ir su­kū­rė Vil­nių, ir ma­tė Vil­nių kaip šv. Ka­zi­mie­ro ka­rū­ną virš se­na­mies­čio, kaip Ge­di­mi­no pi­lį ir Auš­ros var­tus. Mes to­liau gy­ve­na­me puo­se­lė­da­mi Vil­nių kaip Lie­tu­vos gar­bę. Ir pa­čiam Vil­niui yra gar­bė bū­ti sos­ti­ne, kam jis ir bu­vo su­kur­tas. Taip pat ir vil­nie­čiams, Vil­niaus kraš­to Lie­tu­vos pi­lie­čiams.

Vil­nius yra sa­vo vie­to­je, tu­ri sa­vo vaid­me­nį, tik kar­tais gal ne to­kį di­de­lį kaip di­džių­jų val­do­vų lai­kais, kai, tar­kim, Vil­nius bu­vo tik šiau­ri­nė Lie­tu­vos sos­ti­nė, o pie­ti­nė sos­ti­nė bu­vo Luc­kas. Ten vy­ko Eu­ro­pos val­do­vų su­va­žia­vi­mas, ir Vy­tau­tas ten tu­rė­jo bū­ti ka­rū­nuo­tas Lie­tu­vos ka­ra­liu­mi. Šie as­pek­tai gra­žūs is­to­riš­kai, o vis dėl­to gy­ve­na ir at­min­ty­je, ir dva­sio­je. Lie­tu­va ir Vil­nius la­bai ne­abe­jin­gi Ukrai­nai su Luc­ku ir Ki­je­vu. Esa­me ar­ti­mos že­mės ir tau­tos.

Vil­nius su Lie­tu­va įsi­jun­gė į Eu­ro­pos Są­jun­gą, šiuo po­žiū­riu esa­me vėl są­jun­go­je su Len­ki­ja, ir ne­tu­ri lik­ti jo­kių net pėd­sa­kų ki­vir­čų ar peš­ty­nių dėl to ar ki­to že­mės ga­ba­lė­lio. Yra vie­nin­ga Eu­ro­pa, ir kai ka­da Vil­nius vėl su­tel­kia ša­lis ap­link sa­ve kaip anuo­met, kai „Vil­niaus de­šim­tu­kas“ skel­bė ma­ni­fes­tus, kad mes no­ri­me į Eu­ro­pos Są­jun­gą. Mes - de­šimt ša­lių, bet tas no­ras skam­bė­jo iš Vil­niaus: „Mes no­ri­me jung­tis į NA­TO, kur­ti bend­rą vi­sų mū­sų sau­gu­mą.“ Ir net per­nai - Eu­ro­pos vir­šū­nių su­va­žia­vi­mas Vil­niu­je, nu­kreip­tas į Ry­tų kai­my­nys­tę, į mū­sų kai­my­nus čia pat, ku­rie ir­gi no­ri bū­ti kar­tu Eu­ro­po­je. Vil­nius kar­tais at­sklei­džia sa­vo se­ną­jį vaid­me­nį, di­des­nį ne­gu tik Lie­tu­vo­je. Te­bū­nie taip.

Kar­tais iš­girs­ta­me iš­ve­džio­to­jų ar­ba su­ve­džio­to­jų - at­seit, ne­ge­rai, kad žiau­rio­mis ne mū­sų ka­ro ap­lin­ky­bė­mis at­ga­vo­me Vil­nių, o Vil­nius - Lie­tu­vą. Juo­lab dar blo­giems lai­ki­nie­siems kai­my­nų val­do­vams da­ly­vau­jant... Bet pa­žvel­ki­me ir iš ki­to­kių pra­ei­ties ga­li­my­bių kam­po. Ar įsi­vaiz­duo­tu­me šian­dien Lie­tu­vos ka­ra­liš­ką­jį Vil­nių ki­tos vals­ty­bės pa­kraš­čiu? (Sta­li­nas ga­lė­jo taip pa­da­ry­ti, o Lie­tu­vą bū­tų vis vien oku­pa­vęs.)

Ny­kiai at­ro­dy­tų ir Lie­tu­va, ir pats Vil­nius. Ge­rai, kad ne­gan­dų gadynėje Ap­vaiz­da glo­bo­jo.

Pa­nau­do­ta min­tys iš kal­bos Vy­tau­to Lands­ber­gio fon­do su­reng­ta­me Me­ni­nės raiš­kos prog­ra­mų konkurse