Bet tai nėra vienintelė iš Antrojo pasaulinio karo laikų likusi liekana rusų visuomenės sąmonėje. Skirtingai nei Vakarai, Rusija šį karą vadina Didžiuoju tėvynės karu, jo pradžią mini ne rugsėjo 1-ąją, kai Vokietiją užpuolė Lenkiją, o birželio 22 dieną, kai Adolfas Hitleris sulaužė Molotovo-Ribbentropo paktą ir užpuolė Sovietų Sąjungą.
Karo pabaiga Europoje rusų irgi švenčiama kitu metu: ne gegužės 8-ąją, o gegužės 9-ąją. Maža to, Baltijos šalių okupacija, įsiveržimas į Lenkiją, karas su Suomija Rusijai nėra Antrojo pasaulinio karo dalis.
Pirmas mitas: karą laimėjo Rusija
„Pirmas mitas, kad Antrąjį pasaulinį karą laimėjo Rusija. Reikalas tas, kad šiuo atveju užmirštama visa Sovietų Sąjunga. Ten buvo šauktinių, prievarta pakviestų ar savanoriais atėjusių baltarusių, ukrainiečių ir kitų. Prisiminime ir latvius, lietuvius, kurie tarnavo sovietinėje kariuomenėje. Pati Rusija yra daugiatautė, kare dalyvavo ir totoriai, baškirai, užkaukazės tautos – azerbaidžianiečiai, gruzinai, uzbekai, kurių buvo šimtai tūkstančių. O šiandieninė retorika, kad Antrąjį pasaulinį karą laimėjo Rusija, Lietuvoje gal ir nėra tiek įžeidžiant, bet tai žeidžia baltarusius ir ukrainiečius“, - pasakojo G. Mažeikis.
Raudonojoje armijoje buvo suformuotos nacionalinės divizijos iš vienuolikos sovietinių respublikų – Azerbaidžano, Armėnijos, Gruzijos, Tadžikijos, Turkmėnijos, Uzbekijos, Kazachijos, Kirgizijos, Estijos, Lietuvos, Latvijos. Joje buvo ir autonominių respublikų divizijų: Kalmukijos, Baškirijos, Čėčėnijos-Ingušijos, Kabardos-Balkarijos, taip pat egzistavo kinų-korėjiečių tautybės šaulių brigada.
Pavyzdžiui, iš Lietuvos Raudonojoje armijoje 16-oji Lietuviškoji šaulių divizija, nors joje tarnavo ir žydų bei rusų tautybės žmonių iš Lietuvos.
Antras mitas: pergalė priklausė nuo J. Stalino
Profesorius G. Mažeikis sako, kad antrasis mitas susijęs su sovietų diktatoriaus J. Stalino kultu. Rusijoje J. Stalinas tebėra gerbiamas, nors pats V. Putinas susilaiko nuo liaupsių šiam diktatoriui ir stalinizmą yra pavadinęs „susijusiu su asmenybės kultu, masiniais įstatymų pažeidimais, represijomis ir lageriais“.
„Kitas mitas, kad pagrindinis šios pergalės kalvis buvo J. Stalinas. Šiuo atveju užmirštama, kiek beprasmiškų aukų buvo mūšiuose, nes prieš Antrąjį pasaulinį karą J. Stalinas sunaikino pagrindinius Raudonosios armijos generolus, kurie turėjo nors šiokią tokią karinę ir technologinę patirtį“, - pasakojo profesorius.
Kaip savo knygoje „Kruvinos žemės“ teigia istorikas Timothy Snyderis, per Didįjį terorą 1937-1938 m. Sovietų Sąjungoje buvo nužudyta apie 700 tūkst. žmonių. Šio valymo metu buvo žudomi ne tik klasiniai ir etniniai priešai, tremiamos ištisos tautos, bet žuvo ir daug komunistų bei valdžios elito atstovų.
„Pati kariuomenė buvo demoralizuota ir įbauginta NKVD persekiojimų. Todėl būtent dėl stalinistinės politikos kaltės Sovietų Sąjunga iš pradžių pralaimėjo tiek daug mūšių 1941-1942 m. Šie metai rodo J. Stalino vadovavimo beviltiškumą – tik milžinišku žmonių aukų skaičiumi buvo galima priešintis vokiečių kariuomenei“, - sakė G. Mažeikis.
Knygoje „Lemtingi sprendimai. Antrasis pasaulinis karas Europoje“ Robertas Petrauskas iškėlė klausimą, kodėl Raudonoji armija buvo sumušta, nors buvo prabangiai apginkluota: „Šioje vietoje dažnai kalbama apie karininkų korpuso sunaikinimą Teroro metais, apie klaidingą karo žaidimų ir strategijos išvadą, kad pagrindinis Vokietijos smūgis bus suduotas Ukrainos link, apie savižudišką pajėgų išdėstymą palei fronto liniją, leidusį žaibo karo virtuozams jas apsupti“.
Trečias mitas: Vakarai nepadarė nieko reikšmingo
Dar vienas Rusijai būdingas įsitikinimas, kad Antrajame pasauliniame kare Vakarų šalys mažai prisidėjo prie pergalės prieš nacių Vokietiją ir jos sąjungininkes.
„Tokiu būdu nuvertinamas Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Jungtinių Valstijų dalinių indėlis Antrajame pasauliniame kare. Nutylimi ne tik mūšiai Vakarų Europoje, Azijoje ar Afrikoje, ne tik ilgalaikis karas su Japonija, neįvertinama humanitarinė, finansinė, technologinė pagalba Sovietų Sąjungai iš Vakarų“, - sakė G. Mažeikis.
Pasak profesoriaus, nėra taip, kad šie dalykai būtų visiškai ištrinti iš atminties Rusijoje, tačiau akcentai perdėlioti taip, kad atrodo, jog Antrasis pasaulinis karas iš esmės buvo tik Sovietų Sąjungos kova prie nacių Vokietiją, nors iš tiesų tiesiogiai į karą buvo įtraukta daugybė valstybių.
„Tam tikslui tarnauja ir gegužės 9-osios šventė, o ne gegužės 8-osios. Kadangi švenčiama atskirai, taip tarsi pabrėžiamas „menkas“ kitos pasaulio dalies indėlis. Tačiau juk didžioji Vokietijos dalis buvo užimta sąjungininkų, o ne Sovietų Sąjungos“, - pabrėžė G. Mažeikis.
Ketvirtas mitas: užmirštami kovotojai, atsidūrę tarp sovietų ir nacių
„Dar vienas iš tokių mitų, kad Rusijoje visiškai nevertinamos trečiosios jėgos. Taip vadinami tokie kariuomenių būriai, kurie susibūrė per visą Rytų Europos teritoriją nuo pat Balkanų. Tokie būriai nerėmė Sovietų Sąjungos, bet nebuvo ir fašistų daliniai, jie užėmė pakankamai neutralią, rezistencinę poziciją. Turiu omenyje Baltijos šalių lietuviškų ar latviškų dalinių partizanų elgesį, tas pats buvo Vakarų Ukrainoje, panašūs dalykai dėjosi Vakarų Baltarusijoje, Jugoslavijoje“, - pasakojo G. Mažeikis.
Pavyzdžiui, Lenkijoje prieš nacius kovėsi Armija Krajova, Ukrainoje – Ukrainiečių partizanų armija (UPA), įkurta 1943 m. ir kovojusi prieš nacius, lenkus bei sovietus, o Voluinėje ir Galicijoje UPA vykdžiusi etninį lenkų kolonistų valymą.
G. Mažeikio teigimu, tokia trečiąja jėga galima vadinti ir legendinio generolo Andrejaus Vlasovo kariuomenę, kuri buvo sutelkta kaip opozicija J. Stalinui, tačiau iki tol A. Vlasovas ne kartą kovėsi prieš nacius ir buvo apdovanotas sovietų valdžios.
„Toks dvilypis elgesys buvo būdingas visoms Vidurio ir Rytų Europos kariuomenėms arba būriams. Tačiau paprastai tai nenagrinėjamas jokiuose sovietiniuose ar rusiškuose vadovėliuose, o, jei nagrinėjama, tai pabrėžtinai neigiamai. Rusijoje istorija yra pasakojama taip, kad ji pabrėžtų rusų tautos didybę. Jei anksčiau tai buvo skirta Sovietų Sąjungos ir net tarptautinio internacionalo, kovojusio su nacizmu, pagerbimui, tai šiandien praktiškai visus laurus bandoma perduoti įsivaizduojamam rusų pasauliui“, - sakė profesorius.
„Kuriamas naujasis Russkij Mir mitas, kurį bandoma pagrįsti per Antrojo pasaulinio karo mitologizavimą. Tada sakoma, kad Russkij Mir yra toks junginys, kuris kovoja visuomet prieš fašizmą“, - pridūrė G. Mažeikis.
Jo teigimu, šis konceptas yra platesnis nei vien tik rusakalbiai, todėl remiasi istorija ir dabartiniu patriotizmu. Istorija nurodo į Antrąjį pasaulinį karą, todėl visi, kurie nepritaria šiam konceptui, vadinami fašistais.
Penktas mitas: Molotovo-Ribbentropo paktas – nieko tokio
G. Mažeikis pasakoja, kad šiuolaikiniame Rusijos istorijos pasakojime egzistuoja dar vienas svarbus momentas – 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas Molotovo-Ribbentropo paktas, kuriuo sovietai ir naciai pasirašė nepuolimo sutartį ir slaptais protokolais pasidalijo žemes Rytų Europoje, dažnai nutylimas arba traktuojamas kaip mažmožis.
„Rimti tyrimai parodė, kad tuo metu vykdant užsienio politiką buvo taikomi štai tokie metodai. Sovietų Sąjunga su Vokietija pasirašė nepuolimo sutartį – jie dėl to piktinasi. Ar blogai, kad Sovietų Sąjunga nenorėjo kariauti? Kuo tai blogai?“ – aiškina V. Putinas, nors tik pasisukęs apšaukia naująją Ukrainos valdžią banderininkais – tai yra Stepano Banderos pasekėjais, mat pastarasis tikėjosi vokiečių leidimo įkurti nepriklausomą Ukrainos valstybę.
Tas pats V. Putinas 2009 m. šį dokumentą vadino smerktinu, nors ir prilygino jį Miuncheno suokalbiui, kai Vakarų šalys atidavė A. Hitleriui Čekoslovakiją. Molotovo-Ribbentropo paktą 1989 m. pasmerkė net patys sovietai, tačiau pastaruoju metu jo svarba Rusijos rašomoje Antrojo pasaulinio karo istorijoje sumenkusi.
G. Mažeikio teigimu, Rusija užsiima specifiniu istorijos periodizavimu, kai tai, kas nelabai patinka, atsiejama nuo kito svarbaus įvykio.
„Tradiciškai rusų pasaulis, kaip ir sovietai, Antrąjį pasaulinį karą ir pradėjo, ir užbaigė ne tą pačią dieną kaip Vakarai. Sovietų Sąjungai Antrasis pasaulinis karas prasideda 1941 m. birželio 22 d. - tuo metu, kai nacistinė Vokietija užpuola Sovietų Sąjungą. Apie Lenkiją ar Molotovo-Ribbentropo paktą tada net nebereikia kalbėti, nes tai tarsi nepriklauso šiai istorijai. Jie šią istoriją atskiria net neneigdami fakto, kad toks paktas egzistavo – tada jo reikšmė sumažėja“, - sakė G. Mažeikis.
Kaip žinoma, Vokietija Lenkiją užpuolė rugsėjo 1 d., tuo tarpu Sovietų Sąjunga pagal Molotovo-Ribbentropo paktą įsiveržė rugsėjo 17 d. Baltijos šalys buvo okupuotos 1940 m. birželį, lenkų karininkų žudynės Katynėje įvyko 1940 m. pavasarį, Žiemos karas su Suomija – 1939-1940 m.
Tačiau visa tai šiuolaikinei Rusijai – ne Antrasis pasaulinis karas.
„Tai priskiriama kitam laikotarpiui, kitiems įvykiams“, - sakė profesorius.
G. Mažeikio teigimu, toks periodizavimas yra viena iš šiuolaikinių įtikinėjimo technologijų. Tokia technologija, jo teigimu, naudojama visai Rusijos istorijai.