Da­bar Lu­han­do­ni­joj su di­de­liu Mask­vos en­tu­ziaz­mu pra­va­ry­ta bū­tent pu­trin­ki­mai. Da­ly­va­vo 130 proc., nors be są­ra­šų, be ko­mi­si­jų, be na­mų. Ly­de­kai įsa­kius, bu­vu­sio­je gra­žio­je ša­ly­je na­mai su­griau­ti. Bet at­ve­ža hu­ma­ni­ta­ri­nės ko­šės. Ry­toj pa­si­ra­šys pir­mą tarp­tau­ti­nę su­tar­tį dėl Ru­si­jos – Lu­han­do­ni­jos tar­pu­sa­vio ka­ri­nės pa­gal­bos. Pa­si­ra­šys tai­go­je, ne­to­li Do­no. Tik va­ka­ri­nis vai­kų dar­že­lis vis kal­ba čiul­ba apie tai, ką reikš­min­gai sa­kė pa­sa­kė re­ži­sie­rius Meš­ka.

Ko­dėl Eu­ro­pa il­gai ne­svars­tė 1939-ai­sias, kai so­vie­tai užg­ro­bė pir­mą Suo­mi­jos mies­te­lį, su­da­rė ten ,,Liau­dies res­pub­li­ką“ su sam­di­nių vy­riau­sy­be ir pa­si­ra­šė su ja ,,su­tar­tį“ iš­va­duo­ti li­ku­sią Suo­mi­jos da­lį? De­mo­kra­ti­jos tuo­met ne­siū­ba­vo, ne­svars­tė, tie­siog iš­me­tė so­vie­tus iš Tau­tų Są­jun­gos.

Da­bar tur­būt ne­išd­rįs­tų, net kai Lu­han­do­ni­ją užt­vin­dys są­jun­gi­nė so­vie­tų ka­riuo­me­nė ir eis va­duo­ti li­ku­sios ban­de­rov­cų pa­verg­tos Suo­mi­jos. At­sip­ra­šau, ne Suo­mi­jos, bet koks skir­tu­mas? Ma­mu­to sme­ge­nys su­ak­me­nė­ję Tun­guz­ko­je. Kli­šės pa­sto­vios. Pri­si­mi­niau, ką gir­dė­jęs iš lie­tu­vių, iš­tvė­ru­sių Ko­ly­mos ka­tor­gas: ,,Za­kon – tai­ga. Su­dja – med­ved.“ Kaip tik tai Val­da­ju­je da­bar dės­tė Ru­si­jos val­dy­to­jas. Įsta­ty­mas – tai­ga. Lo­kys - tei­sė­jas.

Be­je, ir Suo­mi­ją dar ver­tė­tų pa­baig­ti iš­va­duo­ti. Juk pri­klau­sė „ru­sų pa­sau­liui“.

Oba­ma ir musės

Kai pre­zi­den­tas Ba­rac­kas Oba­ma mik­liu ran­kos ju­de­siu lik­vi­da­vo ža­lią mu­sę, įžū­liai ma­nev­ruo­jan­čią ap­link jo gra­žiai įde­gu­sią no­sį, o trans­lia­vo te­le­vi­zi­jos, ža­lie­ji ak­ty­vis­tai il­gai pik­ti­no­si.

Nie­kas ne­svars­tė, ar tai sie­ti­na su mu­sės ori­gi­na­lia spal­va ir su­ve­re­nia sko­la (prieš su­plo­jant), ar prob­le­ma tė­ra tik mei­lė gy­vū­nė­liams.

Bet pa­svars­čiau po­li­tiš­kai. Ko­dėl pre­zi­den­tas Oba­ma ne­ga­lė­tų pri­tai­ky­ti šio ge­bė­ji­mo rau­do­noms mu­sėms?

Bū­tų ge­riau at­ro­dęs rin­ki­muo­se.

Hibridai

Ru­si­ja ka­riau­ja prieš Ukrai­ną, bet Ukrai­na ne­ka­riau­ja prieš Ru­si­ją. Net ap­rū­pi­na ag­re­so­rių sa­vo ga­myk­lų pro­duk­ci­jos gink­luo­te. Dė­kin­ga Ru­si­ja už­ka­riau­tas že­mes ver­čia sam­di­nių „res­pub­li­ko­mis“, žengs to­liau.

Ru­si­ja ka­riau­ja ir prieš Eu­ro­pos Są­jun­gą (ES), ku­rią pa­skel­bė sa­vo prieš­e, bet ES ne­ka­riau­ja prieš Ru­si­ją. Dar ap­rū­pins bai­siais lėk­tuv­ne­šiais, ro­dos, „Mis­ral“. ES per pra­ncū­zų vers­lą pa­ti da­ro­si hib­ri­di­nė, mis­ra­li­nė.

Mes bu­vo­me pa­na­šioj pa­dė­ty 1990-1991 me­tais. Mus nio­ko­jo ir žu­dė, o mes tik ro­dėm pa­sau­liui Krem­liaus ne­są­mo­nes. To­liau tie­kėm mais­tą drau­giš­kai ir pa­lan­kiai mums ru­sų tau­tai.

Bet Ru­si­ja tuo­met dar ne­bu­vo pa­vers­ta hib­ri­di­niu mur­do­mu, ir mus mo­ra­liai rė­mė so­vie­tų ko­lo­ni­jos. Pir­mo­ji – Mol­da­vi­ja.