Vakarų pasaulio politikai, švietimu besirūpinantys specialistai laužo galvas, ką daryti, kad mokyklose mokymo procesas būtų turiningesnis, mokiniai įgytų kuo daugiau žinių, plėstų akiratį, pasiruoštų tolimesnėms studijoms ir savarankiškam gyvenimui.

Prisiminkim kitų šalių praktiką. Dar prieš kelerius metus JAV garsėjo valstybinėmis mokyklomis, kuriose mokinių parengimas buvo daugiau nei prastas. Prisiminkime istorijas, kaip, pavyzdžiui Čikagoje, būta mokyklų su visiškai pašlijusia drausme, kur mokytojai bijodavo įžengti į klasę, o mokiniai nei rašyti nei skaičiuoti tokiose mokyklose neišmokdavo.

Kokių priemonių ėmėsi amerikiečių specialistai, kad mokymo proceso kokybė išaugtų? Atsakymas: suteikė laisvę bendruomenėms rinkti mokyklų vadovus. Pastariesiems pasirinkti mokytojus. Ir kartu siekti geriausio rezultato.

Beje, buvo suteikta ne tik laisvė. Nepamiršta ir atsakomybė. Mokykloms, nesugebėjusioms pagerinti rezultatų, gresia būti išformuotoms, vadovams ir mokytojams netekti darbo, o mokiniams – perkeltiems į kitas mokymo įstaigas.

Ar tai davė rezultatų? Net labai svarių – amerikiečių vaikų mokymosi rodikliai gerokai pakilo. Nors, kaip rodo tarptautiniai tyrimai, dar nėra tarp pirmaujančių.

Gal JAV mums ne pavyzdys? Panašūs modeliai yra taikomi Vokietijoje. Tiesa, ne visur. Bet eksperimentas parodė, kad gimnazijose, kurioms buvo suteikta daugiau laisvės, rezultatai gerokai aplenkė kitų mokyklų. Kas buvo padaryta? Mokyklų vadovams buvo suteikta ne tik laisvė rinktis mokytojus. Priklausomai nuo rezultatų, leista diferencijuoti mokytojų atlyginimus.

Kaip parodė Tarptautinis penkiolikamečių tyrimas (PISA), Vokietijos mokinių rezultatai yra vieni aukščiausių pasaulyje, o amerikiečių mokinių pasiekimai gerėja kasmet. O kaip yra su Lietuvos vaikų pasiekimais?

Ir vėl mums labai toli iki Estijos, kuri pagal mokinių raštingumą, matematikos ir gamtos mokslų žinias yra tarp pirmaujančių pasaulio šalių – Suomijos, Honkongo, Kinijos. Taip pat geresni rezultatai latvių moksleivių, net Rusijos mokinių.

Ar tai turėtų jaudinti valdančiąją koaliciją, Vyriausybę, ministrą D. Pavalkį ir švietimo specialistus?

Kita vertus, ar siūlymai, kad mokyklų vadovus skirtų ir atleistų rajonų valdžia, išspręs paminėtas problemas, ar tėvai bus patenkinti, kad jų vaikai bus geriau parengiami, gaus gilesnių žinių?

Kodėl nepritariu švietimo ir mokslo ministro sumanymams švietimo įstaigų vadovų skyrimo teisę atiduoti vietos politikams?

Tokiu būdu kas taps mokyklų vadovais lems partijos, jų koalicijos ar partiniai susitarimai. Įgyvendinus tokius siūlymus bus eliminuota mokytojų kolektyvo ir mokinių tėvų nuomonė. O kas dar geriau gali įvertinti mokyklos vadovo kompetenciją jei ne mokytojai ir vaikų tėvai.

Dar vienas siūlymas pasigirstantis iš ministerijos – numatyti mokyklų vadovams 5 metų veiklos kadencijas. Jis svarstomas jau kelintą kartą. Štai spalio pabaigoje Seime vėl įregistruotas patobulintas įstatymo projektas.

Čia vėl kyla klausimas, ar įstatymo pataisų rengėjai bent susimąsto ką siūlo?

Klausimą reiktų perfrazuoti taip: kam laukti penkerius metus, kad būtų atleistas blogai dirbantis mokyklos vadovas? Ir dabar yra užtektinai priemonių, pavyzdžiui, atestacija. Be to, norint užimti šias svarbias pareigas reikia turėti tikrai aukštą kvalifikaciją, patirties ir gebėjimų.

Gerų, nuoširdžiai dirbančių įstaigų vadovų nereiktų trikdyti penkerių metų ar kitomis kadencijomis. Toks pasiūlymas juos žeidžia ir asmeniškai. Yra vadovų, puikių pedagogų, daugelį metų atidavusių save mokyklų bendruomenėms. Ar dėl formalios įvestos kadencijos ir jiems bus pasakyta „viso gero“, nes eilėje laukia kokiai nors valdančiajai partijai prijaučiantis mokytojas?

Taigi tokie siūlymai, o taip pat ir ministro siūlymas iš vadovų skyrimo proceso eliminuoti mokinių tėvus ir mokytojų kolektyvą bei palikti tą teisę savivaldybių politikams, labai politizuotų mokyklų vadovybes.

Ar tai padės mokykloms, mokiniams, ar laimingi bus jų tėvai? Ar kitoje PISA apklausoje po tokių „reformų“ Lietuvos mokiniai parodys bent jau neblogesnius rezultatus nei kaimyninių Baltijos šalių vaikai?

Kaip spręsti šiuos esminius ugdymo proceso klausimus, turėtų galvoti ministras D. Pavalkis, kaip ir visa ministerija bei dabartinė Vyriausybė. O ne kurti schemas, kokiu būdu rasti ir užtikrinti darbo vietas savo partiečiams.