Kas pa­ska­ti­no So­vie­tų Są­jun­gą prieš 25 me­tus keis­ti sa­vo tarp­tau­ti­nę po­li­ti­ką, įskai­tant ir po­žiū­rį į bu­vu­sio so­vie­tų blo­ko vals­ty­bes? Nau­jo­jo Krem­liaus va­do­vo Mi­chai­lo Gor­ba­čio­vo de­mo­kra­ti­nė vi­zi­ja ar tarp­tau­ti­nės ap­lin­ky­bės - krin­tan­čios naf­tos kai­nos, žlu­gu­si so­vie­tų ka­ri­nė in­va­zi­ja į Af­ga­nis­ta­ną, dar prieš de­šimt­me­tį iki Ber­ly­no sie­nos griū­ties su­si­bū­ru­sio vi­suo­me­ni­nio ju­dė­ji­mo "So­li­da­ru­mas" veik­los pa­sek­mės? Vie­na­reikš­miš­kai at­sa­ky­ti į šį klau­si­mą ne­įma­no­ma.

Svar­būs bu­vo vi­si veiks­niai. Ga­li­mas da­ly­kas, jog M. Gor­ba­čio­vo po­li­ti­ka bu­vo pri­vers­ti­nis at­sa­kas į vi­sa tai, nes jis su­vo­kė, kad ki­to ke­lio, kaip tik at­leis­ti va­de­les so­vie­tų blo­ke, nė­ra. O žen­gus šį žings­nį griu­vo au­to­ri­ta­ri­nė sis­te­ma vi­so­je to me­to so­vie­tų im­pe­ri­jo­je.

Štai ko­dėl ne­re­tai so­vie­tų im­pe­ri­jos Vi­du­rio ir Ry­tų Eu­ro­po­je duo­bka­siu va­di­na­mas bū­tent Len­ki­jos "So­li­da­ru­mo" ju­dė­ji­mas, pa­ska­ti­nęs ir ki­tas re­gio­no tau­tas su­kil­ti, kur­tis Bal­ti­jos liau­dies fron­tams ir Są­jū­džiui. Jie kir­to jau pa­čios So­vie­tų Są­jun­gos eg­zis­ta­vi­mui, nes par­agi­no ju­dė­ti so­vie­tų vals­ty­bės tau­tas.

Tuo me­tu "So­li­da­ru­mas" vi­so­je Vi­du­rio ir Ry­tų Eu­ro­po­je bu­vo di­džiu­lis mo­ra­li­nis au­to­ri­te­tas. Jo veik­lo­je ne­bu­vo ma­ty­ti jo­kio sa­va­nau­diš­ku­mo, no­ro do­mi­nuo­ti re­gio­ne. Są­jū­dis pa­lai­kė glau­džius san­ty­kius su "So­li­da­ru­mo" ak­ty­vis­tais, mo­kė­si iš jų dar­bo pa­tir­ties, pa­skui vi­si kar­tu sė­jo lais­vės sėk­las so­vie­tų blo­ko ša­ly­se. Be­je, Vo­kie­ti­ja ir vo­kie­čiai pa­ju­dė­jo pa­sku­ti­niai. Toks stip­rus bu­vo so­vie­ti­nis įša­las šio­je že­mė­je, taip smar­kiai li­kęs pa­sau­lis bi­jo­jo ga­li­mo nau­jo­jo vo­kie­čių pa­ki­li­mo.

Ta­da Len­ki­ja ra­do bend­rą kal­bą su vi­so­mis vals­ty­bė­mis. Jos su­si­tai­ky­mas su Vo­kie­ti­ja pa­gal svar­bą tai­kai Eu­ro­po­je ly­gi­na­mas su ki­tų dvie­jų am­ži­nų prieš­ių - Vo­kie­ti­jos ir Pra­ncū­zi­jos - ge­bė­ji­mu už­mirš­ti pra­ei­ties konf­lik­tus ir iš­ties­ti vie­na ki­tai ran­ką. At­ro­dė, kad Len­ki­ja pa­si­ren­gu­si pa­keis­ti po­žiū­rį ir į tau­tas bei vals­ty­bes, į ku­rių gy­ve­ni­mą ne­leis­ti­nai ki­šo­si tar­pu­ka­riu. Žings­nis po žings­nio bu­vo tri­na­mas ne­pa­si­ti­kė­ji­mas tarp Len­ki­jos ir Lie­tu­vos, tarp Len­ki­jos ir Ukrai­nos, pa­lie­kant is­to­ri­ją ver­tin­ti is­to­ri­kams, o pa­tiems žvelg­ti į at­ei­tį.

Len­ki­jos po­li­ti­kai ne­pa­lai­kė va­di­na­mų­jų au­to­no­mi­nin­kų ju­dė­ji­mo pir­mais at­kur­tos ne­prik­lau­so­my­bės me­tais Lie­tu­vo­je. Jie su­vo­kė, kad tai ne tiek di­des­nės sa­vi­val­dos no­ras, kiek Krem­liaus po­li­ti­nis sie­kis kur­ti "už­šal­dy­tus" konf­lik­tus, o au­to­no­mi­nin­kai - tik tos po­li­ti­kos įran­kis. Įvei­kus ne­pa­si­ti­kė­ji­mą Len­ki­ja ta­po svar­bia Lie­tu­vos par­tne­re, ne­re­tai ir kel­ro­de į na­rys­tę Eu­ro­pos Są­jun­go­je bei NA­TO, o mū­sų ša­liai įsi­lie­jus į eu­roat­lan­ti­nės Bend­ri­jos erd­vę, - ir vi­so re­gio­no gy­ny­bos pla­no es­mi­niu veiks­niu.

Ta­čiau ša­lia to gra­žaus Lie­tu­vos ir Len­ki­jos bend­ra­dar­bia­vi­mo, ša­lia po­li­ti­kos at­ku­riant pa­si­ti­kė­ji­mo at­mos­fe­rą tarp Vil­niaus ir Var­šu­vos, taip pat Var­šu­vos ir Ki­je­vo, de­ja, at­si­ra­do ki­ta po­li­ti­ka, ku­ri ir šian­dien ver­čia kai ku­riuos įta­kin­gus Len­ki­jos vei­kė­jus pa­slys­ti, už­mirš­ti, kad re­gio­no vals­ty­bės ne­no­ri bū­ti jo­kio Len­ki­jos do­mi­na­vi­mo su­bjek­tais. Ši po­li­ti­ka ga­vo Jo­gai­lai­čių už­sie­nio po­li­ti­kos var­dą. Tai reiš­kia, kad Len­ki­ja tu­ri ypa­tin­gų in­te­re­sų te­ri­to­ri­jo­je, ku­rią val­dė ne vie­ną šimt­me­tį, kai eg­zis­ta­vo Lie­tu­vos ir Len­ki­jos vals­ty­bė - Abie­jų Tau­tų Res­pub­li­ka.

Tos po­li­ti­kos iš­raiš­ka nė­ra tik kul­tū­ri­nė-is­to­ri­nė nos­tal­gi­ja kraš­tams, ku­rie ka­dai­se by­lo­jo apie Len­ki­jos di­dy­bę. Pa­na­ši ten­den­ci­ja kar­tais ma­ty­ti ir Lie­tu­vos po­li­ti­ko­je, žvel­giant į Ukrai­ną ir Bal­ta­ru­si­ją kaip į Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės že­mes.

Bet Var­šu­vos po­li­ti­ko­je šį stip­rų is­to­ri­nį ele­men­tą per tuos ke­le­tą de­šimt­me­čių, kai at­si­ra­do "So­li­da­ru­mas", ėmė pa­pil­dy­ti sie­kis anks­čiau val­dy­to­se te­ri­to­ri­jo­se ne šiaip pa­lai­ky­ti len­kų tau­ti­nes bend­ruo­me­nes, o tar­si for­muo­ti šio re­gio­no vals­ty­bė­se tam ti­kras Len­ki­jos sa­las. To ne­tu­rė­tų bū­ti.

Ber­ly­no sie­nos 25-me­čio griū­ties iš­va­ka­rė­se Len­ki­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tras Grze­gor­zas Sche­ty­na, kal­bė­da­mas apie įvy­kius Ukrai­no­je, pa­ly­gi­no šią ša­lį su Len­ki­jos ko­lo­ni­ja. Jo pirm­ta­kas Ra­dos­la­was Si­kors­kis, da­bar ta­pęs Len­ki­jos Sei­mo pir­mi­nin­ku, už­si­mi­nė, kad Ru­si­jos pre­zi­den­tas Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas ka­dai­se siū­lė Len­ki­jai pa­si­da­ly­ti Ukrai­ną. Vė­liau R. Si­kors­kis tvir­ti­no, esą jo žo­džiai bu­vo ne­tin­ka­mai in­terp­re­tuo­ti, bet fak­tas yra tai, jog da­lis įta­kin­gų Len­ki­jos po­li­ti­kų min­ty­se į te­ri­to­ri­jas, ku­rias bu­vo užė­mu­si Len­ki­ja, žiū­ri tar­si sa­vi­nin­ko, lai­ki­nai pra­ra­du­sio ten nuo­sa­vy­bę, aki­mis. O tai re­gi ir Mask­va, ne tik ki­tos re­gio­no ša­lys, ku­rios Len­ki­ją no­ri ma­ty­ti kaip sa­vo par­tne­rę.

Ko šio­je si­tua­ci­jo­je mo­ko 25 me­tų se­nu­mo įvy­kiai? Vie­na svar­bių prie­žas­čių, ko­dėl mums pa­vy­ko iš­trūk­ti iš Mask­vos įta­kos sfe­ros, yra bend­ra veik­la, par­em­ta Len­ki­jos "So­li­da­ru­mo" ir ki­tų Vi­du­rio bei Ry­tų Eu­ro­pos de­mo­kra­ti­nių ju­dė­ji­mų ir tau­tų pa­si­ti­kė­ji­mu. Da­bar to pa­si­ti­kė­ji­mo ir­gi la­bai rei­kia. Kad taip at­si­tik­tų, Var­šu­vos po­li­ti­kai ir­gi tu­ri at­si­sa­ky­ti mąs­ty­mo, ku­ris ret­sy­kiais ska­ti­na juos pa­slys­ti.