Rusija ėmėsi veiksmų, skirtų blokuoti bet kokias regioninio saugumo bendradarbiavimo perspektyvas, galinčias įtraukti Baltijos ir Centrinės Europos valstybes į didesnio saugumo užtikrinimo formavimą.

Pirminis Maskvos tikslas – neutralizuoti Švedijos ir Suomijos debatus dėl prisijungimo prie NATO.

Rusijos vykdomi Šiaurės Europos ir Baltijos valstybių oro erdvės ir teritorinių vandenų pažeidimai, pavyzdžiui, Švedijos karinių pajėgų šių metų spalio mėn. persekiotas rusų povandeninis laivas-vaiduoklis, primena visavertį psichologinį karą, skirtą Švedijos, Suomijos ir kitų Baltijos jūros regiono valstybių politinio elito ir gyventojų įbauginimui, rašo „The American Interest“. 

2014 m. fiksuojamas precedento neturintis oro erdvės pažeidimų skaičius, pareikalavęs NATO Baltijos oro erdvės patruliavimo naikintuvų reakcijos. Svarbiausia, kad 2014 m. labai padaugėjo šiame regione rengiamų Rusijos karinių pratybų. Šie oro erdvės pažeidimai skirti Švedijos, Suomijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos įbauginimui. 

Taigi visi šių valstybių dėl narystės NATO priimami sprendimai ar nedidelis šių šalių bendradarbiavimo su NATO padidinimas gali teigiamai paveikti bendrą NATO priklausančių Baltijos valstybių ir Centrinės Europos saugumą.

Kitaip tariant, jei Rusijai pavyktų atitolinti Švediją ir Suomiją nuo NATO, bet kokie NATO sutarties 5-ajame straipsnyje numatyti gynybos atvejai virstų tik teorinėmis prielaidomis.

Suktas Rusijos planas daryti spaudimą Skandinavijos valstybėms, kad šios laikytųsi atokiau nuo galios demonstravimo Baltijos jūros regione, puoselėjamas jau keletą metų ir buvo pradėtas vykdyti anksčiau, nei buvo priimtas sprendimas atplėšti Krymą nuo Ukrainos. 

Nors Švedijos ir Suomijos gynybos politika labai skirtinga, abi šios valstybės turi potencialo ateityje užtikrinti Baltijos jūros regiono stabilumą ir saugumą. Be to, šios šalys netiesiogiai daro įtaką 5-ajame straipsnyje įtvirtintoms garantijoms, kurios labai svarbios Baltijos ir Centrinės Europos valstybėms.

Siekdama suartėti su Švedija ir Suomija, NATO Velse įvykusiame viršūnių susitikime pasirašė su šiomis valstybėmis sutartis dėl kariuomenės dislokavimo. Nors šios sutartys – tai tik žodžiai, vis dėlto šie pasirašyti dokumentai didina tikimybę, kad šių šalių teritorijoje bus vykdomos NATO operacijos: Švedija ir Suomija įsipareigojo įsileisti NATO pajėgas į savo teritoriją ir pasižadėjo remti NATO, jei būtų imasi kovinių veiksmų Baltijos jūros regione.

Visa tai paaiškina veiksmus, kurių pastaruoju metu ėmėsi Maskva, siekdama neutralizuoti šias dvi valstybes. Tai Rusija ketina padaryti nutraukdama užsimezgusius ypatingus santykius tarp Švedijos, Suomijos bei NATO ir galiausiai neutralizuodama šias dvi valstybes pasitelkusi tiesioginį ir netiesioginį karinį spaudimą, propagandą, ekonomines ir diplomatines priemones.

Rusija siekia, kad, nepaisant pasirašytų sutarčių dėl kariuomenės dislokavimo, Švedija ir Suomija krizės atveju liktų nuošalyje ir nedalyvautų konfrontacijoje, o Aljansas negalėtų pasinaudoti šių valstybių oro erdve ir teritorija. Kalbant trumpai, šio žaidimo prizas – Šiaurės, Baltijos ir Centrinės Europos valstybių gynybinis bendradarbiavimas. Rusijos planavimo, pratybų ir išpuolių tikslas – įtikinti skandinavus, kad Rusijai nusprendus imtis veiksmų, būtų paliesta ir jų teritorija.

Rusijos tikslas – sužlugdyti Šiaurės ir Rytų Europos valstybių pasitikėjimą, kad Aljansas krizės atveju iš tikrųjų tesės 5-ajame straipsnyje numatytus įsipareigojimus. 

Darydama spaudimą Švedijai ir Suomijai, Rusija siekia užkirsti kelią visavertei švedų ir suomių narystei NATO ir kartu siunčia svarbią žinutę Baltijos šalims, kad krizės atveju nevertėtų pasikliauti NATO sutarties 5-ojo straipsnio garantijomis, nes šioms šalims spręsti problemas tektų pačioms. Jei Maskvai pavyks pasiekti šį tikslą, būtų susilpninta kolektyvinė gynyba šiame regione, o tai reikštų NATO patikimumo sumažėjimą. 

JAV ir Europos atsakui į karą Ukrainoje trūksta platesnio regioninio geostrateginio konteksto įvertinimo. V. Putino strategija neapsiriboja vien Ukraina – ji nutaikyta į Šiaurės Europos, Baltijos šalių bei Centrinės Europos regioną ir NATO patikimumo mažinimą.

Laikas eina, o Rytų Europa įžengė į naują Rusijos ir Ukrainos karo etapą, tačiau šį kartą Rusija nebelinkusi apsimetinėti. Jau ilgiau nei savaitę Rusijos karinės technikos vilkstinės ir kariai reguliariai gabenami į Donecko ir Luhansko sritis. Maža to, dar vienas „humanitarinės pagalbos“ vilkstinė kito Rusijos ir Ukrainos sieną.

Prorusiški separatistai su tiesiogine Maskvos tiekiama pagalba aktyviai veikia keliose teritorijose, įskaitant jau simboline tapusią kovą dėl Donecko oro uosto. Rusija savo ruožtu stiprina kontrolę Rytų Ukrainoje, o lapkričio 2 d. savarankiškai pasiskelbusiose Donecko ir Luhansko liaudies respublikose pamėginta įteisinti dabartinius prorusiškus separatistus. Šiuo metu esame atsidūrę karo etape, kai V. Putinas pretenduoja į vietinį legitimumą. Šie „rinkimai“ galutinai sugriovė Minsko susitarimus ir įtikino, kad pagrindinis Rusijos tikslas – pasisavinti rytinę Ukrainos dalį. Taigi nepaisant to, kad Ukrainos vyriausybė teigia esanti pasiruošusi deryboms, jai lieka tik stiprinti gynybą. 

Šis Rusijos ir Ukrainos karo etapas neabejotinai pakeis saugumo pusiausvyrą Šiaurės Europos, Baltijos ir Centrinės Europos valstybėse.

Įvykiams Ukrainoje įgaunant pagreitį, Skandinavijai teks priimti sprendimą dėl augančio Rusijos keliamo pavojaus pripažinimo ir prisijungimo prie NATO (šiuo metu Švedijoje ir Suomijoje rimtai svarstomas narystės NATO klausimas). Vis dėlto Maskvos daromas spaudimas didėja, o Švedija ir Suomija gali užimti aktyvią poziciją arba imtis ramintojų vaidmens.

Glaudesni ryšiai su NATO ir bendradarbiavimas regioninės gynybos srityje tampa vis reikalingesni Skandinavijos šalims, ypač atsižvelgiant į vis prastėjančią Švedijos ginkluotųjų pajėgų būklę ir nuolatines su gynybos politika susijusias problemas, kurias kelia didžiulė Suomijos teritorija ir nedidelės karinės pajėgos.

Nevertėtų pamiršti, kad istoriškai Švedijoje ir Suomijoje buvo juntamas pasipriešinimas prisijungimui prie NATO. Kaip teigia Suomijos valstybės tarnautojas, vyriausybės pozicija visada buvo svarbi formuojant nacionalinio saugumo politiką. Kaip ir daugelyje kitų Suomijos politikos sričių, turės praeiti tikrai nemažai liko, kol užtikrinta politinio elito pozicija narystės NATO naudai pagaliau pakeis visuomenės nuomonę. 

Įvykiai Skandinavijoje (ypač Švedijoje ir Suomijoje) artimiausiais mėnesiais turės itin didelės reikšmės patikimos NATO Šiaurės rytų dalies atgrasymo politikos formavimui ir galiausiai prisidės prie Šiaurės Europos, Baltijos šalių ir Centrinės Europos regiono kolektyvinės gynybos suformavimo, o kol kas periferinės NATO šalys nevienodai vertina konflikto Ukrainoje padarinius Europai. 

Lenkijai priėmus sprendimą investuoti į kariuomenės modernizacijos programas, Skandinavija – tai vienintelė trūkstama kolektyvinės gynybos grandis. 

Prognozuojama, kad 2015 m. NATO skubiai prireiks kloti atgrasymo politikos ir kolektyvinės gynybos pamatus. Rusijos karinių pajėgų nusitaikymas į Švediją nėra tik politinės pratybos, tai – mirtinas žaidimas. Skandinavai privalo atsibusti ir suvokti realybę.