Prie iš­ka­sa­mų iš­tek­lių, ku­riuos jų sa­vi­nin­kė Ru­si­ja val­gy­tų, užuot iš­mai­niu­si į mais­tą, Krem­liaus va­dai dar pri­de­da sa­vo te­ri­to­ri­ją kaip gink­lą – ne­lei­sim pra­vež­ti, ir vel­niop vi­są PPO!

SNO kaip tai­kos ga­ran­tas jau pa­siųs­ta vel­niop, tad vis­kas ga­li­ma. Rei­kia bū­ti pa­si­ren­gu­siems, ir Lie­tu­va ne­be­mie­ga. Tai at­gims­tąs rea­liz­mas, jo­kio gąs­di­ni­mo.

Vos prieš ke­le­tą me­tų kur nors Eu­ro­pos Par­la­men­te to­kia min­tis - kad tu­ri­me gal­vo­ti (ir skai­čiuo­ti!) apie al­ter­na­ty­vų gy­ve­ni­mą be Ru­si­jos, nes tai vie­nin­te­lis ženk­las Krem­liui ne­svaig­ti, o su­si­mąs­ty­ti, ar ge­ra bus pa­čiam at­sit­ver­ti ir pa­sis­kan­din­ti Ki­ni­jo­je, - at­ro­dė ne­rea­li, ne­rei­ka­lin­ga, keis­tuo­liš­ka. Da­bar jau taip ne­atro­dy­tų, ta­čiau ką gal­vo­ja di­džių­jų de­mo­kra­ti­jų va­do­vai apie šio po­bū­džio svei­ko pro­to pert­var­ką, dar ne­ži­no­me. Bet pa­žan­gos yra. Net Krem­liaus šan­ta­žas Pra­ncū­zi­jai dėl „Mis­tra­lių“ - gau­ti ir pa­nau­do­ti ag­re­si­jai, pa­vyz­džiui, prieš Ukrai­ną – jau ne­klup­do pa­klus­naus Par­yžiaus į mo­ra­li­nę ir ki­to­kią ba­lą.

Pro­fe­so­riaus V. Pu­ti­no vie­šos pa­skai­tos ne­praei­na vel­tui. Be­lik­tų vi­sai su­si­vok­ti, kad ti­kro­sios pa­skai­tos yra veiks­mai, o ne „lap­ša“ ant il­gų au­sų. Kaip an­tai ryž­tin­gi pa­nei­gi­mai – šiau­rės vė­jui smar­kiai pu­čiant, - kad vė­jas ne­pu­čia.