Už prezidentės drąsą baudžiami patys pažeidžiamiausi žmogeliai, vežiojantys per sieną pigesnį kurą bei cigaretes ir be to mėgstantys pakeiksnoti savo tėvynę, tikintis sukelti jų pasipiktinimą.

Lietuvai pamažu didinant rūkalų ir kuro akcizus iki Europos Sąjungoje nustatyto minimumo, o kartais ir dar labiau, kelių dešimčių kilometrų ruože nuo valstybinės sienos su Rusija ir Baltarusija gyvenantys žmonės išmoko pelnytis iš jų kainų skirtumų. Valiutų kursų ir kainų svyravimai bei šalių įvedami kelionių per sieną dažnumo apribojimai mažina šio amato pelningumą, bet visiškai jo nesunaikina. Ne paslaptis, kad didelė keliautojų dalis veža kiek daugiau rūkalų negu leidžia įstatymai, o įkliuvę rizikuoja prarasti tik poros dešimtmečių senumo automobilius, nes paskirtų baudų vis tiek niekada nemoka.

Kaimyninių šalių specialiosios tarnybos jau maždaug prieš dešimtmetį atrado, kad šitie žmonės yra tinkamiausia žaliava verbavimui. Kasdien pažeidinėdami savo tėvynės įstatymus, jie kažkaip turėjo išmokti nuraminti savo sąžinę. Todėl įtikino save, kad kaltės jausmas čia visai nereikalingas, nes kalti ne jie, o valstybė, nustačiusi lupikiško dydžio akcizus ir neparūpinanti jiems gerai apmokamo darbo. Sulaikius tokį žmogų Rusijoje arba Baltarusijoje dažnai prisistato tenykščiai valstybės saugumo tarnybų pareigūnai, pasiūlantys padėti išspręsti visas teisines bėdas už pažadą rinkti ir teikti informaciją.

O jeigu žmogus Lietuvoje yra ne šiaip ilgalaikis pasienio miestelio bedarbis, bet pats dirba ten, kur gali prieiti prie neviešos informacijos, ir į užsienį važinėja laisvomis nuo darbo dienomis, tai sulaikytas jis gali būti net tada, kai nieko neteisėto nepadarė. Jeigu reikia, įkalčiai gali būti paprasčiausiai pakišti.

Išgirdęs, kad jam gresia reali laisvės atėmimo bausmė šalyje, apie kurios kalėjimų baisumus kuriami siaubo filmai, arba tiesiog bus atsiųstas į Lietuvą pranešimas apie ten įvykdytą teisės aktų pažeidimą, už ką čia grės pašalinimas iš tarnybos, retas drąsuolis pasiryžta priešintis iki galo. Juolab, kad tas galas gali būti labai nemalonus, „pribaltui fašistui“ pakliuvus į vieną kamerą su tuzinu Putino ir Stalino portretus bei cerkvių bokštus išsitatuiravusių recidyvistų. Parašo padėjimas ant bendradarbiavimo sutarties tokiu atveju atrodo kaip lengva ir jokių pasekmių neturinti išeitis. Grįš į Lietuvą ir baigta, kaip gi jie privers tą įsipareigojimą vykdyti? Juk tai ne pasaka apie krauju pasirašytą su velniu sutartį parduoti sielą.

Didžiausia tokių pardavusiųjų savo sielą kaimyninių valstybių saugumiečiams klaida, kad grįžę jie vengia kam nors apie tai pasakoti. Kartais nė žmona neįtaria, kodėl vyras užtruko Sovietske arba Gardine ilgiau nei įprasta. O po kurio laiko važiuoja į užsienį vėl ir vėl, nuraminę save, kad tas įsipareigojimas nieko nereiškia. Gal tiems pareigūnams reikėjo parašo tik dėl kokios nors atskaitos savo viršininkams, kurioje parodė kiek daug darbo tariamai nuveikė.

Bet jau po 2–3 gerai pasibaigusių kelionių sielą nupirkęs šėtonas prisistato ir pareikalauja savo duoklės. Pirmiausia taip užverbuotam agentui duodama visiškai paprasta užduotis, jo supratimu, nekelianti jokios grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui. Paprašoma sužinoti nepažįstamo asmens telefono numerį arba adresą, informaciją, ką gamina kokia nors bendrovė. Patiems saugumiečiams tų žinių nė nereikia, bet jie nori tokiu būdu pripratinti naujai užverbuotą agentą rinkti informaciją nesijaučiant, kad išduoda tėvynę.

Užduotys kada nors taps sudėtingesnėmis, užsienio specialiųjų tarnybų agentai ims lankytis ir į namus, bet paruošimas tam gali trukti ne vienerius metus. Pasakoju jums tai apibendrintai, neminėdamas vietų, vardų ir užduočių, nes dalis šią informaciją man suteikusių žmonių vis dar nėra laisvi. Jie bijo, kad užsienio tarnybos keršydamos gali paviešinti informaciją apie tokį bendradarbiavimą, ir tuomet jau teks kentėti nuo savųjų pasmerkimo, o gal ir teisinio persekiojimo.

Vienintelis būdas išvaduoti savo parduotą sielą – jau po pirmojo kontakto su užsienio valstybės specialiosiomis tarnybomis, grįžus į Lietuvą, viską nedelsiant pranešti mūsų šalies pareigūnams. Nuo žmonos irgi geriau neslėpti, nes bet koks melas gali sugriauti net ir darniausius santykius. Kelionių per sieną gali tekti atsisakyti, nors kokias tolimesnio veikimo instrukcijas jums pateiks pareigūnai, čia nerašyčiau ir žinodamas. Svarbiausia, kad tai išlaisvins nuo bet kokio tolimesnio šantažo galimybės ir naktimis nebekamuos košmarai apie naują iš už sienos gautą užduotį sunaikinti pasaulį.

Nušiurusių pasienio bažnytkaimių skurdas, priemiesčiuose sparčiai augantys nauji kontrabandininkų namai, kasdien žiūrimi iš užsienio transliuojami propagandiniai televizijos kanalai ir viešai skambantys prakeiksmai „prisišnekėjusiai“ prezidentei tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti vien kaip socialinių ir ekonominių problemų raizgalynė, nekelianti grėsmės mūsų šalies nacionaliniam saugumui. Kiaura Ukrainos siena su Rusija ir daugybė iš anksto užverbuotų agentų buvo viena iš priežasčių, kodėl taip lengva buvo sukelti ten „žaliųjų žmogeliukų“ maištą, bet tikiu, kad pakartoti tai Lietuvoje nepavyks.