Europos gamintojų svajonėse – vieninga elektros rinka
vz.lt 2014-11-24
Europos elektros gamintojai nori vieningos rinkos, kurios dalyviams nereikėtų taikytis prie gamybą remiančių šalių vyriausybių įgeidžių. Panaikinus nacionalinių subsidijų barjerą, lengviau atsipūstų ir vartotojai, nes reali rinka rastų ekonomiškesnių sprendimų, interviu VŽ sako Hansas ten Berge, Europos elektros gamintojų asociacijos „Eurelectric“ generalinis sekretorius.
Ponas ten Berge praėjusią savaitę dalyvavo „Verslo žinių“ ir advokatų kontoros „Tark Grunte Sutkiene“ surengtame Baltijos energetikos forume, kur kalbėjo apie atotrūkį tarp Europos Sąjungos klimato kaitos tikslų ir realios padėties, leidžiančios gamintojams atsipalaidavus deginti patį taršiausią kurą, taip pat – apie nacionalinių vyriausybių subsidijų sukaustytą rinką.
Pasak „Eurelectric“ vadovo, nors gamintojai per pastaruosius kelis metus sumažino elektros kainas 4%, dešimtadaliu padidėjo išlaidos energijos skirstymui ir perdavimui, o mokesčiai ir kitokios rinkliavos – atsinaujinančios energijos skatinimui ir konvencinės gamybos subsidijavimui – per tris metus padidėjo daugiau nei 30%. Šie metai – lūžio taškas, nes visos Europos lygiu vartotojų mokami mokesčiai tampa didesni nei kaina už pačią elektros gamybą.
– Teigiate, kad elektros gamintojams yra sudėtinga įveikti visą eilę nacionalinių sistemų ir subsidijų barjerų. Ar tai, ko „Eurelectric“ siekia, yra reali viena elektros rinka visoje ES, kurioje visos subsidijos būtų skirstomos europiniu lygiu?
– Mes norime integruotos Europos rinkos. Leiskite man paaiškinti, kodėl. Viena Europos rinka užtikrintų, kad tie regionai, kur paklausa yra didžiausia ir kainos aukščiausios, būtų aptarnaujami gamintojų, tiekiančių pigią elektrą. Tad mes manome, kad Europos visuomenei būtų naudinga konkurencija ne nacionaliniu, bet Europos lygiu.
Kitas dalykas – jei būtų europinė konkurencija, aš per daug net nekalbėčiau apie subsidijas ir kitas nacionalines priemones, nes nauda, kurią vyriausybės teikia gamintojams, eitų visai Europai. Nėra daug nacionalinių vyriausybių, kurios norėtų investuoti į gamybą savo kaimynams. Todėl energetikos politika būtų daug efektyvesnė, nei nacionaliniu lygiu, kur matome daug daugiau valdžios įsikišimo.
Ar mes manome, kad vyriausybės įsikišimas mažina kainas? Taip, kainos didmeninėje rinkoje mažėja. Bet vartotojai vis tiek sumoka pilną kainą per mokesčius. Todėl tai nenaudinga vartotojams, kurie sumoka pilną kainą, nenaudinga gamintojams, nes neskatina europinės konkurencijos. Todėl mes siekiame, kad Europos rinka būtų integruota.
– Jau kelis metus stebima augančios gamybos iš anglių tendencija. ES yra nustačiusi tikslus, susijusius su CO2 emisijos mažinimu, Europos gamintojai – investavę milijardus į teršalų surinkimo technologijas, mažesnes emisijas išskiriančias elektrines, tačiau dabar, rodos, visa tai – perniek?
– Pažiūrėkime į situaciją. Turime tikslą iki 2020 m. sumažinti CO2 emisiją 20%, palyginti su 1990 m. lygiu. Mes tai padarysime. Lengvai, bet dėl netinkamų priežasčių. Visų pirma, dėl recesijos – ekonomikai reikia mažiau energijos, todėl ir emisijos mažesnės. Taip pat turime labai daug atsinaujinančių išteklių, kurių neplanavome.
2030 m. ES yra nustačiusi kitą tikslą, tai 43% sumažinimas. Tačiau šiuo atveju, būtent dėl to, kad pirmąjį tikslą pasiekėme taip lengvai, mes turime tiek daug CO2 leidimų, kad galime išvis nesirūpinti tarša iki 2026 m. Todėl mes ieškome paties pigiausio sprendimo vartotojui – tai reiškia deginti anglį naudojant taršos leidimus, kurie beveik nieko nekainuoja. Ir galime panašiu pajėgumu daryti tai iki 2026 m.
Todėl raginame Europos Komisiją ne tik nustatyti 43% tikslą, bet taip pat ir nepateikti rinkai perteklinės CO2 emisijos leidimų pasiūlos. Išėmus perteklių ir sukūrus rinkoje balansą, gamintojai greičiausiai padarytų daug daugiau: tai būtų didelis impulsas atsinaujinančiai energetikai, o anglies būtų deginama mažiau. Na, o šiuo metu ji yra pats ekonomiškiausias kuras.
– Tačiau ES pernai išėmė 900 mln. leidimų iš rinkos. Ar to neužteko?
– To užteko keliems mėnesiams. Tad tai tebuvo simbolinis gestas, kuriuo norėta pasakyti, kad sistema ir toliau priimama rimtai. Leidimai nebuvo išimti, jie buvo tik nukelti vėlesniam laikui. Mes prašome atkreipti dėmesį į perteklių rinkoje. Jei rinkos dalyviai turi per daug leidimų, nebeteikti jų daugiau. Tiek teprašome. Tada matysime, kad dekarbonizacija priimama rimtai.
Manome, kad dekarbonizacija yra būtina. Tai geriausia investicija, kurią ši karta gali padaryti dėl ateities, bet matome, kad nėra ryžto, tik tikslai.
– Ar dabartinė padėtis, turint omenyje taršos leidimus ir nacionalines subsidijas, leidžia elektros gamintojams planuoti investicijas?
– Šiuo atveju mus riboja ekonomika. Ir rasti ekonomiškiausią sprendimą yra pramonės užduotis. Ir jei Europos Parlamentas duoda mums CO2 leidimus nemokamai, jei nacionalinės vyriausybės duoda pinigus už statybą jų šalyse, mes skaičiuojame, kas mums geriausia.
Matome, kad pinigai, kuriuos uždirbame iš elektros rinkos, yra per maži kur nors investuoti, CO2 kaina yra labai maža, ir tai, ką ir kur mes statysime, priklauso tik nuo subsidijų iš nacionalinių vyriausybių. Tai suteikia dirbtinai žemą rinkos kainą ir didelius kaštus, kadangi šios subsidijos yra apmokamos vartotojų.
Taigi, gyvename amžiuje, kur vartotojai moka didžiausias sąskaitas, gamintojai gauna mažiausias įmanomas kainas, o investicijas lemia valstybių įsikišimas.
– Kaip šiame kontekste tokia šalis kaip Lietuva gali investuoti į elektros gamybą? Kelis metus skaičiuotas, kurtas ir perkurtas Visagino atominės elektrinės verslo planas vis tiek nepatenka į tuos rinkos kainos rėmus, kuriuos lemia subsidijuojama aplinkinių šalių gamyba (platesnę šio klausimo analizę skaitykite šiandien „VŽ Premium“) . Panašu, kad šalys, kurios siekia ekonomiškai naudingo sprendimo, negali pradėti jokios naujos elektros generacijos.
– Visiškai teisingai. Būtent dėl to „Eurelectric“ sako – jei valstybė nori subsidijuoti gamybą, ji tai turėtų daryti ne tik savo šalies teritorijoje, bet ir kitose šalyse. Jei Vokietija nori didele apimtimi subsidijuoti atsinaujinančią energetiką, tai turėtų būti ne tik vokiečių gamyba, bet ir aplinkinių šalių gamyba. Tai užtikrintų, kad žmonės daug labiau galvotų apie savo investicijų ekonomiškumą, o ne tik apie nacionalinio saugumo idėjas.
Netikime, kad bet kuri Europos šalis yra pajėgi užtikrinti savo saugumą. Atvykau čia iš Belgijos, šiuo metu ten yra problemų su trimis branduolinėmis jėgainėmis ir nėra aišku, ar bus galima užtikrinti elektros tiekimą. Kita vertus, investicinė aplinka tokia prasta, kad nėra įmanoma nieko naujo pastatyti.
– Tarptautinės energetikos agentūros duomenimis, iki 2040 m. reikės uždaryti apie 200 reaktorių visame pasaulyje, apie pusę tiek – Europoje. Tačiau problema, rodos, ta, kad nėra kuo juos pakeisti, nes bet kokios investicijos nebūtų ekonomiškos.
– Taip. Tiesa, nemanau, kad branduolinė energija yra sprendimas. Bet lygiai taip pat nemanau, kad tai yra vėjo, anglies ar dujų jėgainės. Visa tai yra tik dalis sprendimo, o visas menas – rasti tinkamą mišinį. To niekada nepadarysi tokioje šalyje kaip mūsų ar jūsų. Bet, kartu su kaimynais, europiniu lygiu galima sukurti stabilų paketą. To reikia siekti. Ir turint konkurenciją Europos lygiu, daug lengviau nuspręsti, kokia elektros gamybos rūšis yra labiausiai tinkama šaliai.