Dviguba pilietybė: ar žinome, ko norime?

veidas.lt 2014-11-25

Paaiškėjus, kad garsus krepšininkas Žydrūnas Ilgauskas, ilgą laiką žaidęs NBA krepšinio lygoje, tapo JAV piliečiu ir dėl to praras Lietuvos pilietybę, atsinaujino diskusijos, ar neatėjo laikas liberaliau žiūrėti į tai, kad Lietuvos piliečiai galėtų turėti ir kitos valstybės pilietybę.

Rasa Vaitkevičienė

Norint leisti plačiam ratui

asmenų būti Lietuvos ir kartu kitos valstybės piliečiais, teks keisti Konstituciją. Apie dvigubos pilietybės reikalus, Konstitucijos keitimą „Veidas“ kalbasi su Mykolo Romerio universiteto profesoriumi, buvusiu Konstitucinio Teismo teisėju Vytautu Sinkevičiumi.

VEIDAS: Kodėl Lietuva taip stipriai riboja dvigubą pilietybę? Kitos valstybės į galimybę turėti dvigubą pilietybę žiūri daug atlaidžiau – gal metas ir mums pakeisti savo įstatymus taip, kad nesusidarytų tokia padėtis, į kokią pateko Žydrūnas Ilgauskas?

V.S: Pakeisti vien Pilietybės įstatymo nepakaks, nes dvigubos pilietybės ribojimai kyla iš Konstitucijos. Konstitucinis Teismas yra daug kartų konstatavęs, kad pagal Konstituciją dvigubos pilietybės atvejai gali būti labai reti. Seimas kelis kartus bandė plėsti šiuos atvejus keisdamas tik Pilietybės įstatymą, tačiau Konstitucinis Teismas pakeitimus pripažindavo prieštaraujančiais Konstitucijai.

Tad be Konstitucijos pataisos neišsiversime, o ją galima padaryti tik referendumu. Kadangi referendumu pakeisti Konstituciją nėra paprasta, neretai bandoma gudrauti: esą galima pakeisti tik Pilietybės įstatymą, o Konstitucijos keisti nereikia. Nieko gero iš to nebus.

Rengiant Konstitucijos projektą ilgai diskutuota, bet apsispręsta griežtai riboti dvigubą pilietybę. Prisiminkime, kad tuo metu Lietuvoje dar buvo dislokuota okupacinė Rusijos kariuomenė, dar buvo gajos atskirų Lietuvos regionų „autonomijos“ idėjos, Lietuvos valstybingumas nebuvo toks stiprus kaip dabar.

Leidus dideliam Lietuvos piliečių skaičiui tuo pat metu turėti ir kitos valstybės pilietybę, galėjo kilti pavojus Lietuvos nepriklausomybei, nes nebuvo aišku, ar balsuodami Seimo, Respublikos prezidento, savivaldybių tarybų rinkimuose jie besąlygiškai remtų tik tas politines jėgas, kurios stiprins Lietuvos nepriklausomybę ir valstybingumą, ar tarnautų kitoms, Lietuvai nedraugiškoms valstybėms, kurių pilietybę jie turės ir su kuriomis bus susaistyti politinio bei kitokio lojalumo reikalavimais. Buvo remtasi ir prieškario Lietuvos konstitucine tradicija: 1918–1940 m. galiojusios Konstitucijos taip pat gana griežtai ribojo dvigubą pilietybę.

Kol Konstitucija nepakeista, visi privalome jai paklusti. Kalbėdamas apie Ž.Ilgausko atvejį negaliu pritarti požiūriui, kad tam, kuris gerai žaidžia krepšinį, Konstitucija ir įstatymai negalioja, kad jam turėtų būti taikomos kokios nors specialios, kitokios taisyklės, nei tos, kurios taikomos visiems kitiems Lietuvos piliečiams.

Jeigu žmogus pats sąmoningai pasirenka kitos valstybės pilietybę, gerai žinodamas, jog dėl to neteks Lietuvos pilietybės, tai reiškia, kad jis pats netiesiogiai atsisako Lietuvos pilietybės. Ir nėra ko užsipulti Lietuvos pareigūnų, kurie šiuo atveju tik vykdo Konstituciją ir įstatymus.

Tuo labiau nėra jokio reikalo postringauti apie tai, kad Lietuva esą padarė klaidą, ir pan. Viešai duoti priesaiką Jungtinėms Amerikos Valstijoms, kuria atsisakoma bet kokio lojalumo ir ištikimybės kitai valstybei, kurios pilietis asmuo yra, taigi ir Lietuvai, o po to kaltinti Lietuvą, neva ši jį atstūmė ir nuskriaudė, – tai primena krokodilo ašaras ir rodo nepagarbą Lietuvai bei jos Konstitucijai.