Putino režimas nėra kvailas, nedaro nė vieno iš (minėtų) dalykų. Visų pirma, jo prioritetai skiriasi nuo mūsų – jis pasirengęs susitaikyti su ekonominiu skausmu, rizikuoti, meistriškai, begėdiškai meluoti (Vakarai nė vieno iš šių dalykų nėra linkę daryti). Mūsų lyderius, siejamus idėjos apie daugiašalį, normomis grindžiamą pasaulį, kuriame sprendimai priimami pasitelkus dialogą, o ne konfrontaciją, Rusijos metodai glumina.

Taktika irgi trikdo. Didelę dabar Europoje siaučiančio hibridinio karo dalį sudaro propaganda. Praėjusią savaitę Niujorke Rusija mėgino apjuodinti oponentus, tarsi slaptus hitlerininkus, pateikdama rezoliuciją apie „nacizmo šlovinimą“ Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos Trečiajame komitete (lapkričio 21 d.).

Dezinformaciniame Kremliaus leksikone šie abu žodžiai turi ypatingą reikšmę. „Šlovinimas“ reiškia, kad jūs kažko nesmerkiate taip, kaip Rusijai norėtųsi. Kalbėjimas apie „nacizmą“ (taip pat apie „fašizmą“) – būdas kaltinti karo meto sovietų agresijos aukas dėl jų nelaimės.

Tad jei jūs, kaip Suomija ir Baltijos valstybės, patekote tarp sovietų kūjo ir nacių priekalo, tik vergiškas keliaklupsčiavimas bus priimtinas. Privalote nekvestionuoti ir garbinti žmones, kurie kalė kūju, ir nesiskųsti, kad tai jie pastatė jus ant priekalo. Jei liūdite dėl praradimų, jau nekalbant apie tai, kad rodote pagarbą saviems kariams, jūs šlovinate nacizmą.

Turint omenyje Tarybų Sąjungos vaidmenį, siunčiant Rytų Europą į mėsmalę, taip pat šiuolaikinei Rusijai būdingą melą ir sentimentalumą, (vertinant) tų laikų istoriją, Kremlius – ne pati geriausia vieta skelbti savo pažiūras tuo klausimu (Vladimiras Putinas net dabar teisina Molotovo ir Ribbentropo paktą, motyvuodamas tuo, kad tuo metu tai buvo įprastas sprendimas; pamėginkite taip pasisakyti apie vergovę). Nieko nereiškia ir tai, kad dalis tų, kurie nuoširdžiai šlovino nacizmą, kaip auksinę aušrą Graikijoje, yra aistringi Putino gerbėjai.

Amerika, Kanada ir Ukraina teisingai balsavo prieš šį cinišką mėginimą išnaudoti tamsiausią laikotarpį Europos istorijoje politiniams tikslams. Dauguma Vakarų šalių drąsiai susilaikė.
Dar vienas naujas frontas informaciniame kare – paslaptingas propagandos rusų kalba kanalas Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, kuris vadinasi „Baltnews“. Jis neteikia informacijos, kam priklauso ar kas rašo kartais tendencingus straipsnius, neteikia kontaktinės informacijos, prenumeratos (galimybės), neturi reklamos. Na o gerbiami naujienų portalai, kaip antai, DELFI, kovoja su kibernetiniais išpuoliais prieš jų serverius. Tiesai sunku prasimušti, o melas turi kojas.

Kiti hibridinio karo aspektai – suklastotos kampanijos, tyrimai, ekonominės ir energetinės sankcijos, diplomatinė (taisyklė) „skaldyk ir valdyk“, dirbtinė finansinė panika, etninių ir regioninių konfliktų kurstymas ir korupcija. Pastarasis metodas ypatingai veiksmingas, nes jo poveikis dvigubas. Papirkti politikai, politinės partijos ir valstybės pareigūnai suteikia įtakos ir tuo pačiu griauna visuomenės tikėjimą sistemos vientisumu.

Na o didžiausias karas – nervų gadinimas. Vakarai gali pratrūkti ir smerkti, tačiau stiprybės ilgalaikei konfrontacijai nepakanka. Stulbina, kad („Malaysia Airlines“) MH17 reiso lėktuvo numušimas dingo iš tarptautinės darbotvarkės, o kalbos apie tolimesnes sankcijas prieš Kremliaus karą Ukrainoje nutilo. Pasienio valstybės – Baltijos šalys, bet taip pat ir Lenkija, Gruzija ir Moldova vis labiau jaučia, kad link jų artėja bėda, nors nežino, kas, kur ar kada. Tačiau žino kodėl.