Atleiskite, tačiau kas gynė Donecko Sergejaus Prokofjevo tarptautinio oro uosto griuvėsius? Saujelė profesionalų iš Ukrainos specialiųjų operacijų pajėgų ir 93-iosios desanto brigados bei kovinės patirties iki tol neturėję savanoriai iš „Pravyj Sektor“ bataliono. Kai susipažinau su tais vaikinais, sudvejojau, ar juos išvis galima vadinti vaikinais – kai kurie jų savo pilnametystę šventė fronte.

Sunku pasakyti, kiek vyrų gynė terminalą, nes skaičius nuolat keitėsi. Bet vargu ar gynėjų gretos kada nors viršijo pusšimtį vyrų. Kai praėjusių metų spalį lankiausi šiame fronte, griuvėsiuose gyveno maždaug 30 karių.

Jeigu sekėte šią nepaprasto didvyriškumo istoriją, tai žinote, kad kiborgų ginklai kėlė šypseną ir vertė įtariai dirsčioti į Ukrainos kariuomenės vadovybę. 

Nuo 2014 metų gegužės iki rugpjūčio 20 dienos pusšimtis vaikinų buvo ginkluoti automatiniais šautuvais „Kalašnikov“, snaiperių ginklais, granatomis, kulkosvaidžiais ir rankiniais prieštankiniais ginklais. Šalia naujojo terminalo stovėjo vienas arba du tankai, nes karo vadai nusprendė, kad atvaryti daugiau šarvuotos technikos būtų pavojinga.

Be to, dėl apšaudymų nuolat nutrūkdavo amunicijos, medikamentų, maisto ir geriamo vandens tiekimas.

Tik rugpjūčio 20-osios rytą į Peskų miestelį buvo atgabenti 120 mm kalibro minosvaidžiai, o tris mėnesius be poilsio terminalą gynę kiborgai gavo progą pailsėti. Savaitę.

O kiek priešų išguldė tas pusšimtis vaikinų ir vaikų? Šimtus? Pusę tūkstančio? Tūkstantį?

Gerai, atmeskime prorusiškus separatistus, kurie į atakas eidavo apsvaigę nuo alkoholio, narkotikų ar savo tamsybės.

 

Tačiau Donecko oro uosto prieigose ritosi ir profesionalių rusų desantininkų galvos. Tų pačių, kuriais V.Putinas apgailėtinai mosuoja kaimynų panosėje, tų pačių, kurių veidai šypsosi iš agitacinių plakatų, verbuojančių į armiją. Tai – Kremliaus vadų pasididžiavimas.

Iki dantų ginkluoti, palaikomi minosvaidžių, „Grad“ ir „Uragan“ raketinių sistemų ugnies, lauko artilerijos, šarvuotų transporterių BTR ir atnaujintų tankų, išmanantys taktiką ir turintys geras ryšio sistemas, Rusijos desantininkai iki šios dienos galėjo džiaugtis tik tuo, kad rugpjūtį užėmė du naujojo terminalo aukštus ir senąjį terminalą. Ir išlaikė šiuos objektus trumpiau nei parą, kai vėl buvo išvyti į merdintį Donecką.

Savanorių bataliono „Azov“ atstovai skelbia, kad kiborgai atsilaikė 242 dienas. 242 dienas! Per šį laiką vaikinai atlaikė apie 160 puolimų. Taip, 160 puolimų! 

Tai kaip galima teigti, kad kiborgai pralaimėjo? 

Niekam juk neapsiverčia liežuvis sakyti, kad suomiai 1940 metais pralaimėjo J.Stalino armijoms. Niekas nedrįstų pasakyti, kad amerikiečių 101-osios oro desanto divizijos „Lengvoji kuopa“, kuri 1944 metais atsitraukė iš Bastognės pamiškių, pralaimėjo vokiečių „Tigrams“ ir „Panteroms“. Galiausiai, juk niekas nesako, kad 1942 metais Stalingrade kovoję sovietiniai kariai pralaimėjo kovą dėl Pavlovo namo.

Kiborgai parašė naują didvyriškumo istoriją, kuri guls šalia kitų, nepaprastų Ukrainos žmonių valios ir tikėjimo pasiekimų.

Prieš tas 242 dienas Ukraina buvo valstybė, kurią užpuolė Rusija ir vietiniai išdavikai. Tai buvo šalis, kuri paguldė šimtus sūnų prie Ilovaisko, prarado žemės išteklių turtingą Donbasą, nesugebėjo įkąsti priešui. Šiandien Ukraina yra valstybė, kuri gina visus Rusijos kaimynus nuo Kremliaus kariuomenės, kuri yra trečia pagal finansavimą pasaulyje.

Kiborgai pasauliui priminė, kad tikėjimas savo vertybėmis ir motyvacija yra galingesnis ginklas už „Grad“, „Uragan“, milijardus dolerių ir kreivą propagandą. Prisimenu tą šoką, kurį patyriau suvokęs, kad tie vaikinai ir vaikai laimi kruviną mūšį būtent dėl to nepaprasto tikėjimo. 

„Rusai ir separatistai nori gyventi, o mes jau esame mirę“, – be jokios pompastikos, net su šypsena, tada sakė „Pravyj Sektor“ medikas Pastorius. Nesutinku su jumis, Pastoriau.

Kiborgai laimėjo karą dėl protų ir širdžių net ir praradę terminalo griuvėsius. Dabar Ukrainos kariuomenė ir politinė valdžia privalo neleisti, kad ši legenda numirtų. Norėdama nusipurtyti posovietinės valstybės statuso, Ukraina turėtų savo specnazą pavadinti Kiborgų vardu. Arba bent jau kiečiausių karių eskadroną. Šitas vardas turėtų keliauti iš lūpų į lūpas, nuo vieno jauno ukrainiečio prie kito, iš kartos į kartą. 

Ukraina, labai laukiu naujų tavo didvyriškumo istorijų. Lietuva laukia naujų tavo didvyriškumo istorijų. Žmonės, gyvenantys šalia Rusijos, laukia naujų tavo didvyriškumo istorijų. 

Perfrazavus vieną reklamą apie krepšinį, galima sakyti, kad tu, Ukraina, mums parodei, jog kelios dešimtys tikinčių vaikinų gali išguldyti gerai ginkluotus Sarumano išsigimėlius.

Tu mums parodei, kad širdis ir šviesa gali atlaikyti bet kokią tamsą ir brutalumo proveržį.

Tu parodei, kad devyniolikmečiai iš Lvovo net pirmą kartą savo rankose laikydami granatsvaidį gali perskelti šarvuotą okupanto tanko kaktą.

Tu mums parodei, kad tris mėnesius miegoti ant draugų krauju aplaistytų griuvėsių, gerti dulkiną vandenį ir vis tiek atmušti galingesnį priešą yra įmanoma. 

Tu mums parodei, kad net 160 puolimų prieš tikėjimą ir europines vertybes yra beverčiai. Tu mums parodei, kad net visiškame chaose ir neteisybėje paprasti vaikinai gali kurti stebuklus.