Ne­aiš­kūs ka­rei­vos – bom­žai, tar­tum „be gy­ve­na­mo­sios vie­tos“, o ap­rū­pin­ti mo­der­niau­sia gink­luo­te, iš­kė­lė klau­si­mus, į ku­riuos tu­ri at­sa­ky­ti ir tarp­tau­ti­nė de­mo­kra­ti­nė bend­ruo­me­nė, ir at­ski­ra ša­lis, ku­riai gra­so­ma, jei­gu tik jos ne­si­lanks­to jo­kiam te­ro­rui.

Ka­ria­vi­mo tak­ti­ką ir ins­truk­to­rius V. Pu­ti­nui par­ūpi­no, de­ja, par­si­da­vę vo­kie­čių vers­li­nin­kai. Kaž­ku­ri ne­slap­ta kom­pa­ni­ja, vy­riau­sy­bei ka­žin ar ne­ži­nant. Gal jiems pa­py­lė smil­čių į akis, kad ru­sai prieš Vo­kie­ti­ją to ne­nau­dos, o gal ne­rei­kė­jo nė tiek. Biz­nis, pel­nas. Vi­suo­ti­nė, net tarp­tau­ti­nė ko­rup­ci­ja – juo­lab skvar­bus gink­las, pa­ker­tąs bend­ros gy­ny­bos dva­sią. De­zin­for­ma­ci­jos cu­na­mius te­be­va­di­nam in­for­ma­ci­ja.

Bet pa­žvel­kim į tie­sio­gi­nį ka­rą (Ru­si­ja su gink­lais prieš Ukrai­ną), ku­rio taip­gi dar ne­at­si­sa­ky­ta. Kaip at­ro­dom, jei tek­tų gin­tis? Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė dar ne­ap­rū­pin­ta rei­kia­ma įran­ga ir gink­lais, pa­vyz­džiui, prieš „Mis­tra­lį“ ar­ba pro­vo­kuo­jan­čius sie­nos pa­žei­dė­jus. Juo­lab ji aps­kri­tai ne­su­komp­lek­tuo­ta. Ne­ži­nia, ar bent ins­truk­tuo­ta, kad pir­mą kau­kė­tą įsib­ro­vė­lį ne­aiš­kia uni­for­ma, taip pat sve­ti­mą gink­luo­tą ka­rei­vį „be at­pa­ži­ni­mo ženk­lų“, len­dan­tį, kur ne­rei­kia, de­ra nu­šau­ti ne­del­siant (es­tų re­cep­tas), ir kad jo sėb­rai tai ži­no­tų. Juo­kų lai­kai bai­gė­si.

Pus­tuš­čiai ba­ta­lio­nai, tai tik vie­nas ne­su­komp­lek­ta­vi­mo as­pek­tas. Ki­tas: ar vi­sai nau­jes­nei gink­luo­tei, ku­rios tu­ri­me ir gal ne­tru­kus gau­sim, yra par­eng­ta per­so­na­lo? Jei nė­ra, tai ar jis ren­gia­mas?

O ta­da ir pa­tys kie­kiai, skai­čiai.

Bu­vu­si kraš­to ap­sau­gos mi­nis­trė Ra­sa Juk­ne­vi­čie­nė kons­ta­tuo­ja: „Ka­riuo­me­nei ka­tas­tro­fiš­kai trūks­ta ei­li­nių ka­rių, ne­bė­ra ren­gia­mas pa­kan­ka­mas re­zer­vas, jau­nuo­me­nei su­for­muo­tas po­žiū­ris, kad mo­kė­ti gin­ti kraš­tą tu­ri pro­fe­sio­na­lai, o mes čia nie­kuo dė­ti“ (Del­fi.lt, 2015 01 14).

As­me­ny­biš­kai bran­daus jau­ni­mo po­žiū­ris ki­toks, bet ne­bren­di­lų, pliuš­kių ir gy­ve­ni­mo nau­do­to­jų tur­būt tu­rim so­čiai. Po­žiū­ris, bran­din­tas ir rea­li­zuo­tas maž­daug 2008 me­tais, kad nau­jo­kų al­ga (sto­ko­jant pi­ni­gų!) pa­keis iš­ug­dy­tą pi­lie­ti­nę mo­ty­va­ci­ją, įpras­tą tvar­ką ir par­ei­gą, to­dėl šauk­ti­nių ka­riuo­me­nė nai­kin­ti­na, pa­si­ro­dė klai­din­gas. Gal dok­tri­nie­riš­kas, gal leng­va­bū­diš­kas, bet klai­din­gas; o klai­das tai­sy­ti rei­kia.

Tai­sy­kim ir žo­dy­ną. Lie­tu­vos vals­ty­bės lai­kais bū­da­vo sa­ko­ma: at­sar­gi­niai, at­sar­gi­nių ka­riuo­me­nė.

Gal­vo­jan­čio­se ša­ly­se gal­vo­ja­ma, kad ka­riuo­me­nė be ke­lis­kart gau­ses­nio ir leng­vai pa­šau­kia­mo at­sar­gi­nių kor­pu­so - tai aps­kri­tai ne ka­riuo­me­nė. Pir­mo­ji li­ni­ja, o kas už jos? Es­tai šią va­sa­rą pa­šauks į pra­ty­bas 10 000 at­sar­gi­nių – bu­vu­sių šauk­ti­nių, jau mo­kan­čių pa­kel­ti gink­lą. Es­tai – rim­ti žmo­nės, jie ne­nai­ki­no šio vals­ty­bės jė­gos re­zer­vo. Gal ir jų li­be­ra­lai ne­bu­vo dok­tri­nie­riš­kai aps­vai­gę.

Mū­siš­kiams po­li­ti­kos vei­kė­jams kas nors tar­si dai­na­vo: is­to­ri­ja pa­si­bai­gė, vel­niai pa­vir­to an­ge­lais, iš­orės pa­vo­jų Lie­tu­vai ne­bė­ra. Ga­li­ma pa­na­šiai ple­pė­ti, o ga­li­ma, vei­kiau pri­va­lu, ple­pa­lais ne­ti­kė­ti. Aukš­ti vals­ty­bės par­ei­gū­nai, pa­vyz­džiui, Pa­vo­jaus at­rė­mi­mo mi­nis­trai, ne­tu­rė­jo tei­sės taip gal­vo­ti. Kam gin­tis, at­seit, mus ap­gins dė­dė. Pa­tau­py­kim sa­vo rū­pes­tį, dar­bą ir pi­ni­gą... Re­zul­ta­tas – di­džiu­lė spra­ga na­cio­na­li­nės gy­ny­bos par­eng­ty­je, ją da­bar ke­ti­na­ma lo­py­ti ne­di­de­liais lo­pe­liais. Gal vėl akių dū­mi­mas?

Ka­riš­kiai ir vie­nas ki­tas po­li­ti­kas ma­to, ko­kią di­džiu­lę ža­lą pa­da­rė tais 2008 me­tais iš­leis­tas ne­pa­lan­kaus gy­ny­bai mi­nis­tro įsa­kas nai­kin­ti šauk­ti­nių tar­ny­bą. Pra­ras­ta tūks­tan­čiai ap­mo­ky­tų at­sar­gi­nių, ku­riuos ga­lė­jom tu­rė­ti. Pa­sė­tas ne­pa­si­ti­kė­ji­mas to­kiais va­do­vais – ir­gi ža­la. Rei­kia su­si­kal­bė­ti, at­kur­ti pa­si­ti­kė­ji­mą. An­tai dėl pa­si­ti­kė­ji­mo sto­kos bu­vo pra­ras­ta ar­ba su­nai­kin­ta 1992 me­tais eg­zis­ta­vu­si per 30 000 sa­va­no­rių ka­riuo­me­nė. Šian­dien tu­ri­me jos apie ke­tu­ris tūks­tan­čius. No­rin­čių­jų vėl yra, jau­ni­mas su­vo­kia reik­mę, o val­džia lyg ap­se­nu­si, ne­pa­si­ren­gu­si iš­šū­kiams. Ji aiš­kiai sto­ko­ja jau­nes­nės dva­sios, ne­snū­du­riuo­jan­čių žmo­nių.

„Es­tai, iš­sau­go­ję pri­va­lo­mą­ją ka­ro tar­ny­bą, vien šiais me­tais šau­kia 3600 jau­nuo­lių“ (R. Juk­ne­vi­čie­nė, ten pat). To­kiais kie­kiais pa­si­pil­do jų ka­rių at­sar­gi­nių pa­jė­gos. Mes krapš­to­mės akis ir kal­bam apie 400-500... Mė­gin­sim vi­lio­ti al­go­mis. Lyg tu­rė­tu­me daug lai­ko nau­jiems eks­pe­ri­men­tams.

Iš ti­krų­jų sa­kau jums, tu­ri­me su­rim­tė­ti. Kas įstengs, ži­no­ma. At­sar­gi­nių pa­jė­gos (KAAP) – toks kor­pu­sas tu­ri bū­ti for­muo­ja­mas ar­ba te­si­for­muo­ja pats. Ve­te­ra­nai sa­va­no­riai – vi­si į Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės kū­rė­jų sa­va­no­rių są­jun­gą! Kiek ji šian­dien tu­ri na­rių? Šauk­ti­nių ka­riuo­me­nė tu­ri bū­ti at­kur­ta ne­del­siant. Ar šau­liai ap­rū­pin­ti šau­tu­vais? Pa­si­žiū­rė­kim pui­kų suo­mių fil­mą „Žie­mos ka­ras“. Kiek­vie­nas vy­ras ži­no, kur jam ei­ti. Ir skau­tai ga­lė­tų pa­bus­ti bent Va­sa­rio še­šio­lik­ta­jai. Anks­čiau ne­gu po tre­jų me­tų.

Taip gal­vo­ju, tuo įsi­ti­ki­nęs, lau­kiu pri­ta­ri­mo ar­ba ki­tų nuo­mo­nių. Te­gul so­cial­de­mo­kra­tai pa­siš­ne­ka su mi­nis­tru. Ne­temp­ki­me li­gi Sei­mo rin­ki­mų.