Toliau Z. Brzezinskis su kartėliu tęsia: „ir tuomet mes kalbėtume, kaip baisu, kaip siaubinga, kaip skandalinga. Bet, žinoma, mes nieko negalime padaryti, – nerizikuodami branduoliniu karu.“ Kartu Z. Brzezinskis pateikia rekomendacijas, kaip galima veiksmingai užkirsti kelią Putino agresijai. Šias rekomendacijas aptarsiu vėliau, o čia priverstas konstatuoti – garsusis politologas klysta.
Klysta ne todėl, kad blogai galvoja apie putiniškąją Rusiją, o todėl, kad nepakankamai blogai apie ją galvoja. Klysta ne todėl, kad jo piešiamas ateities įvykių scenarijus yra baisus ir siaubingas, o todėl, kad jis yra baisesnis ir siaubingesnis. Turiu omenyje tai, kad nėra pagrindo manyti, jog rusiškojo blickrygo atveju Vilnius turėtų nors menkiausią šansą išvengti Rygos ir Talino likimo.
Kodėl Z. Brzezinskis klysta?

Rusija paveldėjo Sovietų Sąjungos ne tik branduolinį, bet ir melo bei demagogijos arsenalą. Todėl Putino režimas gal ir nėra pats žiauriausias, bet neabejotinai yra pats melagingiausias. Šio režimo sąsajos su bolševikine praeitimi akivaizdžios – veidmainiška Kremliaus politika yra maskuojama skambiais žodžiais, agresoriui suteikiamas aukos statusas, o aukai, atvirkščiai, – agresoriaus.

 

Dėsninga, kad neišprovokuotą ir grobuonišką karą prieš Ukrainą Kremlius dangsto, versdamas kaltę ukrofašistams, tariamai sukėlusiems pilietinį karą ir vykdantiems genocidą prieš savo liaudį. Kartu apstulbę Vakarai yra įžūliai maitinami cinišku ir fantasmagorišku melu, esą Rusija jokiu būdu nėra konflikto pusė, priešingai, ji yra taikdarė ir laikosi griežto neutraliteto politikos. 

Nieko nuostabaus, kad politologai pagrįstai mano, jog agresiją prieš Baltijos šalis Rytų monstras gali vykdyti, remdamasis rusakalbių gynimo pretekstu. Nuo ko? Nuo suįžūlėjusių nacionalfašistų, žinoma. Čia pažeidžiamiausios yra Estija ir Latvija – šalys su dideliu procentu rusų, kurių dalis, ypač neturinti pilietybės, jaučiasi diskriminuojama. Taigi, Ryga ir Talinas yra idealus agresoriaus taikinys. 

Tačiau minėtu pretekstu vykdoma ir neišvengiamai įvairiausiomis procedūromis apauganti agresija, kaip rodo Krymo okupendumas, yra ne vienos dienos darbas. Ar tai reiškia, kad iš esmės atmetama galimybė, jog Rusija gali užimti Taliną ir Rygą „per vieną dieną – ir būtent per vieną dieną“? Ne, bet su esmine išlyga, – jeigu žaibiškas karas nebūtų dangstomas jokiais figos lapeliais. 

Garsus ir įtakingas rusų politologas Stanislavas Bielkovskis yra pareiškęs, kad jis ir prievartaujamas neduotų 100 procentų garantijos, jog įspeistas į kampą Putinas nesurizikuos panaudoti branduolinio ginklo. Juolab niekas negali duoti šimtaprocentinės garantijos, kad šis buvęs ir dvasia išlikęs kagėbistas neištrauks iš rankovės kozirio – Kremliaus blickrygo prieš Baltijos šalis.
Jei Putinas vis dėlto ryžtųsi įvykdyti tokį košmarišką scenarijų, kodėl jis turėtų smulkintis? Kodėl jis turėtų apsiriboti Talinu ir Ryga, visai nemotyvuotai palikdamas nuošalyje Vilnių? Kas tenkina jo interesus – Kaliningrado anklavas ar vieninga ir nedaloma imperija? Kadangi atsakymas į šį klausimą visiškai akivaizdus, galima laikyti įrodytu teiginį, jog žaibiško karo taikiniu taptų ir Vilnius.
Kas yra Baltijos šalių saugumo garantas?

NATO? Akivaizdu, kad taip, tačiau ne mažiau akivaizdu, kad anaiptol ne automatiškai „taip“. Antraip Z. Brzezinskis neturėtų pagrindo teigti, jog Vakarai post factum nieko negalėtų padaryti, nerizikuodami branduoliniu karu. Tuo pačiu metu jis argumentuotai tvirtina, jog JAV turi aiškiai ir nedviprasmiškai įspėti Rusiją, kad galimos agresijos atveju ji gautų stiprų ir ryžtingą atkirtį.
Jo nuomone, JAV atsakymas turėtų būti toks prasmingas, kad agresorius suvoktų, jog įsiveržęs į Estiją, jis susidurs su Amerikos pajėgomis. Dar labiau Putiną atgrasytų, jeigu būtų „šiek tiek vokiečių, šiek tiek prancūzų ir, žinoma, britų“. Kas gali tai paneigti? Deja, vargu ar greitai išmuš valanda, kai Vakarai bus pasirengę lieti vokiečių, prancūzų ar britų kraują už lietuvius, latvius ar estus.

Jeigu tokia valanda išmuš, ji bus istorinė Baltijos valstybėms. Tačiau, kol ji neišmušė, o neprognozuojamos meškos keliama grėsmė nemažėja, reikėtų vadovautis ne norais, bet realiomis galimybėmis. Todėl vietoje ir laiku būtų klausimas, kokia valstybė, patyrusi dvasingosios Rusijos kruvinas grožybes ir iki dugno išgėrusi sklidiną kančių taurę, yra nuosekli ir ryžtinga Putino režimo oponentė?

Atsakymas vienprasmiškas – Lenkija. Be to, sparčiai auginanti savo karinius raumenis, Lenkija turi ir ambicijų, ir amunicijos. Taip pat Lenkija turi ir patikimo kovotojo savybių – valią, ryžtą ir motyvaciją gintis. Kodėl įvyko Stalingrado katastrofa? Ne paskutinėje vietoje todėl, kad sovietai pralaužė vokiečių flangus, kuriuos gynė mirti už Trečiąjį reichą netroškę rumunai, vengrai ir italai.
Ar tai reiškia, kad kitaip nei vokiečiai, prancūzai ir britai, būtent lenkai pasirengę lieti kraują už lietuvius, latvius ir estus? Klausimas neteisingas. Galima neabejoti – lenkai įrodytų, jog ir šiuo metu anaiptol nėra praradęs aktualumo Tado Kosciuškos vadovaujamo sukilimo lozungas „už mūsų ir jūsų laisvę“. Kas gali paneigti lenkų motyvaciją neįsileisti agresyvios meškos prie savo sienų?
Kalbos nėra, apginti galima tą, kas ne žodžiais, o darbais yra įrodęs savo ryžtą gintis. Kita vertus, netgi geležinis ryžtas turi būti lydimas fizinių išgalių veiksmingai pasipriešinti agresoriui, kol į pagalbą ateis NATO sąjungininkai. Ar turi tokias išgales Lenkija? Taip, tačiau Lietuvos ir Lenkijos gynybinis aljansas bus įmanomas tik tuomet, kai mes suvoksime, jog atėjo laikas ne mėtyti, o rinkti abipusio nepasitikėjimo akmenis. 

P.S. Lietuvos kariuomenės vadas Jonas Vytautas Žukas teigia, kad per dieną užimti Rygą ir Taliną techniškai neįmanoma, todėl Z. Brzezinskio pareiškimas veikiau yra politinis. Čia viskas priklauso nuo interpretavimo. Jei Z. Brzezinskis turi omenyje gyvybiškai svarbius objektus, užtikrinančius normalų valstybės funkcionavimą, ko gero, jis teisus. Jei J. V. Žukas mano, kad per tokį laiką neįmanoma neutralizuoti visų sulaikančių saugumo priemonių, ko gero, teisus jis. Tačiau nesvarbu, koks yra minėtų oponentų pareiškimų turinys, svarbu, kad Baltijos šalyse būtų dislokuoti geros kovinės parengties sąjungininkų kontingentai. Realūs, o ne išfantazuoti.