Organizacija taip pat siekia skatinti antifašistinės ideologijos sklaidą naujose nepriklausomose valstybėse (kalbama apie Sovietų Sąjungos sudėtyje buvusias valstybes – DELFI) ir, kas skamba dar kontroversiškiau, susilpninti Vakarų politines jėgas, tvirtinančias, kad sovietų ir nacių režimų nusikaltimai turėtų būti vertinami vienodai.

Iš pažiūros „Pasaulis be nacizmo“ turi visus su fanatizmu ir antisemitizmu kovojančiai tarptautinei nevyriausybinei organizacijai reikalingus atributus: konferencijas Europos sostinėse, tūkstančio puslapių ataskaitas su galybe duomenų, susirūpinusias lyderių kalbas, raginančias būti budriems. Tačiau po šiuo, regis, nepavojingu fasadu slepiasi visai ne altruistiniai tikslai: Kremliaus propagandos planas, kuriuo siekiama pasinaudoti iš tiesų norinčiais kovoti su ekstremizmu ir tautine neapykanta – ypač Amerikos žydais ir jų sąjungininkais. Kaip „Pasaulis be nacizmo“ siekia šių tikslų, analizuoja „The Daily Beast“.

Pavadinimas – nuoroda į Šaltojo karo laikus

„Pasaulis be nacizmo“ yra taip vadinama vyriausybinė nevyriausybinė organizacija – pseudo nepriklausomas darinys, paprastai susikuriantis autoritarinėse valstybėse ir imituojantis nevyriausybinę organizaciją žiniasklaidos, visuomenės ir kitų valstybių akyse. Tokios organizacijos veiklai vadovauja valdžia ar netgi slaptosios tarnybos, ji skleidžia propagandą ir siekia pakreipti įvykių eigą norima linkme darydama įtaką žmonių nuomonei.

Jau pats organizacijos „Pasaulis be nacizmo“ pavadinimas – akivaizdi nuoroda į Šaltojo karo laikus ir įrodymas, kad šio laikotarpio metodai neišnyko su Sovietų Sąjungos griūtimi. „Pasaulio be nacizmo“ veikla nukreipta daugiausia į buvusios Sovietų Sąjungos valstybes, ypač – Ukrainą ir Baltijos šalis, kurių okupacijos Rusija nepripažįsta. Organizacijos plano dalis – šmeižti šių valstybių, kovojančių su Rusijos įtaka, vyriausybes ir prikabinti joms fašistų etiketę.

„Pasaulis be nacizmo“ aktyviai reiškėsi Ukrainoje: 2014 m. vasarį B. Špigelis susitiko su Viktoru Janukovyčiumi paskutinėmis jo valdymo dienomis ir siūlė organizacijos paramą kovojant su „ekstremizmu ir neonacizmu“.

2014 m. rugsėjį „Pasaulis be nacizmo“ įteikė žodžio laisvės apdovanojimą po mirties žurnalistams, žuvusiems nušviečiant „kovą su nacizmo atgimimu Ukrainoje“. Keturi iš šešių apdovanotų žurnalistų dirbo valstybei priklausančiose žiniasklaidos kompanijose. Organizacija gąsdino, kad „nacizmas gali greitai tapti oficialia Ukrainos valdžios pozicija“.

Kur baigiasi rūpestis ir prasideda politiniai interesai?

Taktika, kai politiniai oponentai apšaukiami fašistais, tikrai nėra nauja. Tačiau Kremlius ir jam pavaldi žiniasklaida tai daro su ypatingu rimtumu ir pykčiu. Fašistų kortą Rusija išsitraukė Maidano revoliucijos pradžioje. Tokia Kremliaus retorika visiškai nenustebino lietuvių, latvių ir estų – Baltijos šalių atžvilgiu ši taktika naudota jau seniai, politinius valstybių lyderius vaizduojant kaip fašistus.

Visos Baltijos valstybės „Pasaulį be nacizmo“ priskiria Rusijos finansuojamoms organizacijoms, šalių specialiosios tarnybos įtraukia organizaciją į metines ataskaitas kaip grėsmę valstybės saugumui – kartu su radikaliomis kairiosiomis ir, ironiška, nacistinėmis grupuotėmis.

Tačiau ne visi sėkmingai perpranta „Pasaulio be nacizmo“ ketinimus. Istorikas Efraimas Zuroffas iš Simono Wiesenthalio centro – nacių medžiotojas ir reiškinio, vadinamo holokausto iškraipymu, ekspertas. Holokausto iškraipymas nėra tiesiog neigimas – tai žydų genocido sumenkinimas nacius vaizduojant kaip antisovietinius didvyrius. E. Zuroffas iš pradžių įsitraukė į bendradarbiavimą su „Pasauliu be nacizmo“ vildamasis „nukreipti juos tinkama linkme kovojant su holokausto iškraipymu“. Galiausiai jis visgi nusivylė organizacijos požiūriu, supratęs, kad „sunku atskirti, kur baigiasi rūpestis istorija ir prasideda Rusijos politiniai interesai“.

„Pasaulio be nacizmo“ kėslai tapo aiškūs ir  Amerikos žydų komiteto Tarptautinių reikalų departamento direktoriui ir specialiajam ESBO atstovui kovai su antisemitizmu Andrew Bakeriui. „Pasaulis be nacizmo“ naudojosi gerais šių organizacijų ketinimais ir įstraukdavo į jų renginius. A. Bakeris suprato, kad „organizacijos šaknys neabejotinai yra Maskvoje“, o rengiamos konferencijos – itin vienpusiškos ir chaotiškos.

Atidžiai įsigilinus į „Pasaulio be nacizmo“ veiklą, retoriką ir aktyvistus, tampa akivaizdu, kad organizacijai rūpi ne kova su nacizmu, o rusų bendruomenė buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse, kuri gali būti išnaudojama siekiant šių teritorijų destabilizacijos ir užkariavimo. Estijoje organizacijos nariai drauge su Rusijos žiniasklaida sukurstė dėl sovietinio Bronzinio kario paminklo perkėlimo įvykusias riaušes.

Su „naudingu idiotu“ susitiko asmeniškai

Kol kas „Pasaulis be nacizmo“ tvirtai neįžengė JAV, tačiau intensyviai mėgina tai padaryti. Keletas amerikiečių, kuriuos organizacijai jau pavyko patraukti į savo pusę, atitinka tam tikrą profilį: turintys gerų ketinimų, tačiau menkai susipažinę su tarptautinės politikos subtilybėmis. Tokiems žmonėms apibūdinti jau seniai vartojamas terminas „naudingi idiotai“.

Straipsnio autorius Jamesas Kirchickas pasakoja apie susitikimą su vienu tokių „naudingų idiotų“ – buvusiu Niujorko valstijos asamblėjos nariu Richardu Brodskiu, prisijungusiu prie „Pasaulio be nacizmo“ veiklos. Brodskis džiaugėsi „Pasaulio be nacizmo“ turimais „nenuginčijamais įrodymais“ apie neonacizmo pakilimą Vakarų Europoje, remdamasis organizacijos parengta 2013 m. ataskaita. Tačiau ši nerišlia anglų kalba parengta ataskaita, kurioje naudojama abejotina metodologija, tėra nesiliaujantys Vakarams skirti įžeidinėjimai. Pasak tyrimo, Rusija, viena labiausiai rasistinių visuomenių, „radikalaus nacionalizmo skalėje“ yra žemiau už Baltijos šalis, Ukrainą, Jungtinę Karalystę ir Prancūziją. Ataskaitoje tvirtinama, kad „Rusijoje iš esmės nėra įstatymų, diskriminuojančių mažumas“.

Po Antrojo pasaulinio karo okupuotų šalių gyventojai negalėjo atvirai kalbėti nei apie jų žemėse vykusį žydų genocidą, nei apie komunizmo priespaudą. Galimybė laisvai kalbėti apie tai, kas nutiko per pastarąjį pusšimtį metų, atsirado tik po Sovietų Sąjungos žlugimo. Sunkumai, kurie ištiko dalį pokomunistinių visuomenių, susidūrusių su savo holokausto istorijomis, parodė krupštaus mokslininkų, tyrėjų ir išgyvenusių aukų įdirbio būtinybę.

Tačiau holokausto atminimo iškraipymas ir politizavimas, kiekvieną kitaip mastantį įvardijant fašistu ar naciu, kaip tai daro „Pasaulis be nacizmo“, prisideda prie problemos, su kuria pati organizacija neva kovoja: tai sumenkino holokaustą. Buvęs Estijos saugumo policijos KaPo vadovas Eerikas Krossas taikliai pastebi: „Jei norima pažaboti fašizmu grėsmę, pradėti reikia nuo „Pasaulio be nacizmo“ pažabojimo“.