Visuomenė trumpam susidomi, ypač jeigu žmogaus pavardė, profesija ar amžius labiau pabrėžia situacijos tragiškumą, tačiau metai po metų, nekreipiant dėmesio nei į pavardes, profesijas ar amžių Lietuvoje vis tiek nusižudo maždaug tūkstantis ir šimtas žmonių per metus.

Šiurpu, bet man susidaro įspūdis, kad šios mirtys ir faktas, kad esame tarp labiausiai besižudančių viso pasaulio tautų, jau mūsų politinės bendruomenės niekaip reikšmingai nebeveikia.

Jau daugybę metų niekas nepri(si)verčia spręsti šios sudėtingos, jautrios, bet tragiškos mūsų problemos. Didžioji dalis politinės bendruomenės tai priima arba kaip fatalistišką problemą, kur „nieko čia labai nepadarysi", nes neva savižudybė individualus veiksmas, arba kaip problemą kuri išsispręs augant ekonominei šalies gerovei.

Kitų šalių patirtis rodo, kad jeigu Lietuva šiandien įgyvendintu tikrą gyvybės apsaugos programą, didžioji dalis šių žmonių gyvybių būtų buvę galima išsaugoti.

Kunigas Kupiškyje, verslininkas Klaipėdoje ar paauglys Anykščiuose visi jie galėtų būti mūsų bendruomenės nariai, jeigu tik jų aplinkoje būtų žmonės laiku pamatę pavojingus požymius ir juos būtų pasiekusi labai aiški žinia - mums jūsų reikia, mes pasirengę jums padėti ir tą padarysime bendrom jėgom.

Kas Lietuvoje gali ištiesti tą ranką? Kas yra Lietuvoje tie, kurie nueis kelią - pasieks sudvejojusį ir padės jam patikėti? Kol kas girdėti tik iš esmės visuomeninės savanoriškos iniciatyvos - psichologinės pagalbos telefonu linijos „Vaikų linija", „Jaunimo linija" ir kitos išties veiksmingos, bet dėl labai ribotų resursų galinčios atsakyti ir padėti tik mažai daliai besikreipiančių.

Ką girdime iš valdžios koridorių? Iš esmės tie patys sprendimai - reikia investuoti į infrastruktūrą (taisyti stogus, pirkti automobilius) arba į brangių vaistų pirkimą. Kalbinti specialistai beviltiškai griebiasi už galvos sakydami, kad net jeigu ir atsiranda ministerijose geros valios - nekompetencija ją nužudo ir mes toliau pilame cementą ar tinkuojame sienas.

Štai, pavyzdžiui, Kupiškio rajonas - savižudybių skaičius čia jau dešimtmetį viršija nacionalinį vidurkį. Dvigubai. Ir ką mes galime šiandien pasiūlyti Kupiškiui? Gal kokį europinį ar regioninį projektą, kuris anot Vidaus reikalų ministerijos atstovų suteikia žmonių gyvenimui daugiau spalvų ir pozityvumo?

Esate matę socialinius plakatus miestuose - tiesą sakant nesuvokiu kokią naudą jie suteikia. Anądien su dukromis važiuodami automobilyje mėginome spėlioti, ką reklamuoja tie, keistieji socialinės reklamos plakatai.

Tiesą sakant, jei ir atspėjome, vistiek liko neaišku kokią žinutę jie siunčia. Ar negali plakatas būti lyg cheklistas iš penkių punktų - kurie klaustų - ar jūs, o gal jūsų artimas žmogus skundžiasi bent trimis iš šių penkių simtpomų - jei taip, rekomenduojame kreiptis pagalbos.

Specialistai pripažįsta, kad viena aštriausių problemų Lietuvoje, kad žmonės (ypač vyrai) nesikreipia pagalbos. Gal dėl visuomenės nuostatų - kad vyras neturi problemų, o jei turi - privalo susidoroti vienas - geriausia tyloje ir niekam nematant (baisiausia, kad dažniausiai taip ir susidoroja, tik rezultatas ne toks, kokio visuomenė tikisi), gal dėl auklėjimo sunku pasakyti, bet jeigu artimieji pradėtų raginti- kur kas didesnė tikimybė, kad problema būtų įvardinta kur kas anksčiau.

Ką turėtų daryti valstybė? Tikriausiai atsakymo reiktų ieškoti ten pat - ką darytumėte jūs? Pirmiausia reikia atpažinti ar jums ar jūsų artimam žmogui reikalinga pagalba.

Nerimą keliančius požymius gali pastebėti ne tik profesionalūs medikai, psichologai, bet ir klasės auklėtojai, pedagogai, socialiniai darbuotojai ar policinininkai. Po aktyvios ir profesionalios socialinės kampanijos per žiniasklaidą, to gali išmokti ir paprasti piliečiai - šeimos nariai, kaimynai, draugai.

Tačiau problemos atradimo ar įvardinimo neužtenka. Kai supratimo ir ankstyvos problemos diagnostikos atsiranda daugiau, ką darys dabar visi ieškantys pagalbos? Kreipsis į tuos, kurie arčiausiai - į šeimos daktarus, psichologus ir psichiatrus, kurie nebus pasiruošę priimti tokio srauto naujai besikreipiančių.

Todėl turint tai galvoje reikia būti pasiruošus, ir pradėti ruošti papildomus specialistus ypač ten, kuri situacija yra pati sudėtingiausia, kaip pavyzdžiui, tame pačiame Kupiškio rajone.

Sumos, kurios išleidžiamos medikamentams ir pastatams renovuoti yra daugybę kartų didesnės negu skiriamos elementariai, tačiau veiksmingesnei psichologinei pagalbai. Mano nuomone, kabinetas gali būti ir visiškai apšiuręs, jeigu tik jame bus žmogus, galintis padėti kenčiančiam.

„Vaikų" ir „Jaunimo linijos" yra vienos iš tokių veiksmingų priemonių, kur galima nukreipti žmones, ieškančius pagalbos - tik linijos šiandien turi galimybę priimti kas dvyliktą skambutį - ir tai labai aiškus signalas, kiek žmonių šiandien ieško pagalbos.

Ekspertai tvirtina, kad dažnu atveju ministerijos mato linijas kaip konkurentus, o ne partnerius gelbstint žmones. Tai mažų mažiausiai neatsakinga - valstybė privalo skirti papildomą finansavimą nevyriausybinėms organizacijoms, linijoms, kad jos galėtų suteikti pirmąją pagalbą ten, kur valstybė nespėja arba nėra tokia efektyvi.

Daugumai žmonių, kurie patiria sunkumus gyvenime nėra reikalinga medicininė pagalba, dažnam iš jų reikia profesionalaus pokalbio - ištiestos rankos ir aiškaus ženklo, kad esi reikalingas.

Todėl keli aiškūs ir labai konkretūs žingsniai gali pradėti keisti situaciją Lietuvoje. O tai, aš tikiu, pradės pozityviąją spiralę - kai geri postūmiai patys lems naujas geresnes nuostatas Lietuvoje.

Neapsikentusi valdžios abejingumo visuomenė pati pradeda organizuotis, telktis ir imtis iniciatyvų sprendžiančių šią problemą. Tačiau toks kelias gali būti ilgas, o kiekvieni pradelsti metai pareikalaus dar tūkstančio tautiečių gyvybių, kurias galima buvo išgelbėti.