Pi­ra­tų pri­nci­pai, ga­lių ir tur­to sie­kiai, gy­ve­ni­mo bū­das bu­vo ne­su­de­ri­na­mi su Vi­ne­tu gar­bės, do­ros ir lais­vės jau­se­na. Juo­lab su jo ver­ty­bi­niais pri­nci­pais. Jis kliu­dė jū­rų plė­ši­kams, jau be­sib­rau­nan­tiems ir į pre­ri­jas, at­si­dur­da­vo sker­sai ke­lio. Prieš­as! Ne­sun­ku su­vok­ti, ko­dėl pi­ra­tai troš­ko jį už­muš­ti ar­ba bent nu­skal­pa­vę, at­ėmę to­ma­hau­ką ir iš­dū­rę taik­lią­ją akį pa­vers­ti nuo­lan­kiu ver­gu.

O pir­miau­sia jie rei­ka­la­vo, kad ki­tos in­dė­nų gen­tys įsi­jaus­tų ir su­pras­tų gy­vy­bi­nes pi­ra­tų reik­mes, to­dėl nu­sig­ręž­tų nuo Vi­ne­tu, pa­lik­tų jį vie­ną.

***

Trio fantastico, ne­dar­ni mu­zi­ka.

Su­si­rin­ko te­le­fo­nais du de­mo­kra­tai ir vie­nas ag­re­so­rius.

Su­ta­rė kreip­tis į Ukrai­no­je ko­vo­jan­čias „pu­ses“, kad liau­tų­si.

Pra­smės ra­do­si tiek, kad Va­ka­rų de­mo­kra­tai sė­di ap­mau­ti kal­po­kais. Okolpačennyje. Ag­re­so­rius, tas tre­čia­sis, vis pri­va­rąs hu­ma­ni­ta­ri­nės puo­la­mo­sios ka­riuo­me­nės, - jau ne­be ko­vo­jan­ti pu­sė, jis taikp­liur­pys. Jo dip­lo­pa­ti­nė per­ga­lė prieš de­mo­pa­tus be­maž pa­siek­ta.

Jau greit pats at­ama­nas Za­char­čen­ka kreip­sis į Ki­je­vą, kad Kuč­ma su Po­ro­šen­ka liau­tų­si ko­vo­ję tar­pu­sa­vy.

Keis­ta, ko­dėl Ukrai­na ne­no­ri bū­ti aiš­kia vals­ty­be, ku­rią už­puo­lė juo­lab aiš­ki Ru­si­ja. De­rė­tis reik­tų su šei­mi­nin­ku, o ne su sam­di­niais, ku­rie pa­tys - kaip su­kčiaus kor­tos.

***

Ka­žin ar po­lo­nis pri­skir­tas minkš­to­sioms ga­lios prie­mo­nėms. Po­li­to­moks­las į tai dar ne­at­sa­kė.

Do­nec­ko res­pub­li­ka, Lu­han­da - ar ti­krai jos te­ro­rist(in)ės? - per daug gar­bės, po­nai pri­sie­ku­sie­ji.

Reik­tų ma­ty­ti ir sa­ky­ti: te­ro­ris­tų sam­di­nių gau­jos, pa­si­va­di­nu­sios „res­pub­li­ko­mis“. Plg. Is­la­mo vals­ty­bę, ku­rio­je nė­ra nei is­la­mo, nei vals­ty­bės. Plg. SSRS, ku­rio­je ne­bu­vo nei so­cia­liz­mo, nei res­pub­li­kų, nei są­jun­gos, tik pa­jun­ga ir mis­tiš­ki „so­vie­tai“. Net „re­fe­ren­du­mą“ su­ren­gė: ar no­ri­te iš­lai­ky­ti tai, ko nė­ra?

Da­bar vėl mul­ki­na su to­mis sam­di­nių, net ne ap­si­šau­kė­lių, „res­pub­li­ko­mis“ Ukrai­nos že­mėj. Nau­ja po­ra ka­lio­šų pa­er­zi­ni­mui - „Vil­niaus liau­dies res­pub­li­ka“ (pre­zi­den­tas Val­de­ma­ras?). Bus gal ir „Kras­nu­chos“ tau­ta bei lang­dau­žių res­pub­li­ka. At­si­ras­tų at­ei­nan­čių­jų ko­vo­to­jams į pa­gal­bą.

Štai ką reiš­kia pra­ry­ti žo­džio kab­lį su pa­siū­ly­tu po­li­tob­lo­gi­niu jau­ku.

***

Ame­ri­kos dua­liz­mas.

Kong­re­sas an­tai bal­sa­vo, kad pre­zi­den­tas ga­li skir­ti ag­re­so­riaus už­pul­tai Ukrai­nai ka­ri­nę pa­gal­bą. Ta­čiau pa­gal­ba vis ne­ski­ria­ma. To­liau tva­ti­na­mi vai­kų dar­že­liai. Ar Kong­re­sas ži­no­jo, kad taip bus?

Ka­ro aki­vaiz­do­je pa­si­ro­dy­ti su­sid­ve­ji­nu­sia vals­ty­be - ti­krai ne­ge­rai. Kong­re­sas ga­lė­tų ir pa­sa­ky­ti, jog tai ne­ge­rai. O gal kam nors ge­rai?

Kong­re­sas par­odė pri­nci­pin­gu­mą, o jei­gu pre­zi­den­tas ne­veiks ir tuo bū­du ve­tuos, - žings­nio ne­da­ry­mas to­ly­gus ve­to - tai vi­si lie­kam prie sa­vų ir jo­kios ri­zi­kos.

Ukrai­nie­čiai ne­no­ri ver­gau­ti, tad jie lai ri­zi­kuo­ja.

Ame­ri­kie­čiams kit­kart svar­biau beis­bo­las ir įžy­my­bių par­adai. Ne­duo­sim šau­tu­vo! (Pa­si­tai­ko po­sa­kių.) Ko ta­da no­rė­ti iš varg­šų Eu­ro­pos pre­kei­vių?

Tik ukrai­nie­čiai, ku­rių že­mė­je tę­sia­si sau­sio 13-oji, ne­pa­si­duo­da. Ir ame­ri­kie­čiai svars­to, gal vis dėl­to veiks. Už At­lan­to gar­bė dar šį tą reiš­kia.

***

Va­ka­rie­tiš­kas at­sar­gu­mas. Pa­ta­ri­mai nr. 1, 2.

Sė­dė­da­mas ant puo­du­ko, pri­si­sek dir­žą.

Iš­si­žio­jęs ką smar­kiau sa­ky­ti, ap­si­dai­ryk, ar jie ti­krai ne­gir­di.

***

Ar ver­ta Ru­si­jai pa­si­lik­ti Eu­ro­pos Ta­ry­bos Par­la­men­ti­nė­je Asamb­lė­jo­je (ET­PA), jei­gu Ru­si­jos de­le­ga­ci­ja ne­pa­jė­gi griau­ti ET­PA dar­bo ir blo­kuo­ti spren­di­mų?

Gra­so nu­tar­sią, kad ne­ver­ta. Žiū­ri, gal kas iš­si­gan­do. Juk trink­te­lė­jo du­ri­mis.

Tai at­sklei­džia gi­lią­ją „ru­siš­ko bend­ra­dar­bia­vi­mo“ pra­smę. (Ne­ly­gin­kit su ru­siš­ka ru­le­te.) Par­tne­rys­tė, kad lai­mė­tum. Ki­taip - ne­ver­ta. Abie­jų lai­mė­ji­mas ar­ba dar­bas bend­ram gė­riui - ne­są­mo­nė, nes šiai Ru­si­jai bend­ro gė­rio (su ka­pi­ta­lis­tais, bur­žu­jais, Va­ka­rais) nė­ra ir ne­bus. Kar­ta­gi­na tu­ri bū­ti su­nai­kin­ta.

Jei­gu jums, pa­bū­gu­siems, rū­pi „bend­ra­dar­biau­ti“ - pa­si­duo­kit!

***

Ru­si­jos ka­rei­viai ki­ša­mi į ne­rei­ka­lin­gą mir­tį ne­pa­tei­si­na­mais kie­kiais - ir dėl jų mir­ties kal­ti vien prieš­o ka­riai, o nie­kad - sa­vi pri­mi­ty­vūs vir­ši­nin­kai. „Bo­bos pri­gim­dys nau­jų!“ Ge­ne­ro­lų kla­si­ka.

Taip vi­suo­se anks­tes­niuo­se ka­ruo­se, taip ir da­bar­ti­nia­me prieš Ukrai­ną. Dėl jų mir­ties Ukrai­nos že­mė­je kal­ti ukrai­nie­čiai. Tad eik ir ker­šyk, žu­dyk „u­kro­pus“. Šven­ta­sis Vla­di­mi­ras iš grai­kų Cher­so­ne­so ei­na su mu­mis, mes lai­mė­sim!

Ka­žin ar tai su­veiks.

Tūks­tan­čiai „ko­vo­to­jų“ ru­sų bei sam­di­nių jau ne­be­sug­rįš pas ar­ti­muo­sius. Ne­sug­rįš nė kars­tuo­se. Į oku­puo­tas sri­tis - pra­ne­ša­ma - at­vež­ti sep­ty­ni mo­bi­lūs kre­ma­to­riu­mai. Po de­šimt kū­nų vie­nu grybš­niu. Pe­le­nai - ne prob­le­ma. Kū­nų kie­kiai su­da­ro prob­le­mą. Oku­puo­tų te­ri­to­ri­jų mor­guo­se - pra­ne­ša­ma - ne­be­tel­pa sam­di­nių bei in­ter­ven­tų la­vo­nai. Nu­ma­to­ma siųs­ti dau­giau hu­ma­ni­ta­ri­nių kre­ma­to­riu­mų.

Ši ak­ci­ja at­si­tik­ti­nai su­ta­po su Os­ven­ci­mo me­ti­nė­mis. Nau­ja­sis Os­ven­ci­mas gims­ta Ukrai­nos že­mė­je pa­čios Mask­vos nu­ro­dy­mu. Ir aną Len­ki­jos te­ri­to­ri­jo­je, ir šiuos - Ukrai­nos nu­se­pa­ruo­to­se že­mė­se, stei­gia tos pa­čios mąs­ty­se­nos fa­šis­tai.

***

Var­to­to­jau, ar ta­vo tei­sių ne­pa­žei­džia „į­vy­kiai“ Ukrai­no­je?

Jei pa­žei­džia - ne­būk abe­jin­gas.

***

Žo­dy­no rai­da.

Oku­pan­tai pa­si­va­di­na taik­da­riais; kai­my­no už­puo­li­mas ir oku­pa­ci­ja virs­ta iš­va­da­vi­mu ir „pri­vers­ti­ne tai­ka“.

Mū­sų at­ve­ju - nuo 1940 me­tų.

Da­bar ma­ty­ki­me, ką ma­to­me ir skai­to­me.

Dėl ka­ro kal­ti ne už­puo­li­kai, o tie, ku­rie ra­gi­na gin­tis. Ar­ba nū­nai ra­gi­na reng­tis gy­ny­bai. Jie yra puo­li­mo pro­vo­ka­to­riai.

Taip Eu­ro­poj ug­do­mi put­sup­ra­ti­kai (Pu­tins­vers­te­her!).

Tu tik su­prask, kad už­puo­li­kas tu­rė­jo rim­to pa­grin­do už­pul­ti, o ta­da jau svei­kink, pri­klaupk ir at­sip­ra­šyk.

Jei ne­sus­pė­si, ry­toj už­puls Es­ti­ją.

***

Ru­si­jai pri­va­lom ties­ti pa­gal­bos ran­ką.

Ji tik at­ro­do iš­pli­tus, o iš ti­krų­jų - su­muš­ti­nu­kas.

Ar­ba minkš­to­ji ir gen­dan­ti mė­sai­nio da­lis tarp dvie­jų se­nos duo­nos lui­tų.

Tai yra, tarp Eu­ro­pos ir Ki­ni­jos.

Ga­lė­tų bū­ti la­biau eu­ro­pie­tiš­ka, ma­žiau an­tieu­ro­pie­tiš­ka. Sa­vo pa­čios la­bui. Il­giau iš­lik­tų ne­gen­dan­ti (taip spar­čiai) ir aps­kri­tai. An­tieu­ro­pie­tiš­ka mat pa­grei­tin­tai nu­eis į di­džio­jo bro­lio glė­bį. Ten mėgs­ta pa­pū­dy­tus pro­duk­tus.

To­dėl pa­dė­kim Ru­si­jai ap­sisp­ręs­ti Eu­ro­pos link, ne­ka­riau­ti prieš ją, o lik­ti su Eu­ro­pa ir ne­iš­nyk­ti.

Ne­sup­ran­tu, ko­dėl ba­ran­tie­ji Ru­si­ją dėl jos va­dų klai­dų ne­pa­siū­lo tei­sin­go pa­si­rin­ki­mo.

Pa­dė­kim Ru­si­jai.