E. Lucasas. Kremliaus nesustabdys nei ginklai, nei diplomatija
delfi.lt 2015-02-10
Kažką reikia daryti. Tai yra kažkas. Taigi padarykime. Toks (šiurkščiai tariant) yra Vakarų užsienio politikos mąstymas, kai susiduriama su sunkia problema. Per Miuncheno saugumo konferenciją buvo diskutuojama apie du tokius „kažkokius“: Prancūzijos ir Vokietijos diplomatinę iniciatyvą užbaigti karą Ukrainoje ir amerikiečių idėją pasiųsti ginklų vyriausybei Kijeve. Nė vienas iš šių planų nebus veiksmingas. Abu jie turi didelių trūkumų ir gali atnešti daugiau žalos negu naudos.
Konfliktas Ukrainoje yra simptomas, o ne pati problema. Tikroji problema ta, kad susiduriame su revizionistine Rusija, kuri (klaidingai) mano, kad Europos saugumo tvarka yra itin nesąžininga ir kad ji (teisingai) gali būti pakeista, silpniems ir susiskaldžiusiems Vakarams taikant jėgos, blefo, propagandos ir pinigų mišinį.
Jeigu Vakarai Rusijai būtų sudarę vieningą frontą, Vladimiro Putino režimas nebūtų destabilizavęs ir puolęs Ukrainos. Jis nebūtų užėmęs Krymo. Jis nebūtų įplieskęs karo rytuose. Jis nebūtų žudęs, mušęs ir grobęs žmones kitose valstybėse. Jis nebūtų bauginęs savo kaimynių. Jis nebūtų viso šito daręs, nes būtų bijojęs pasekmių.
Kas galėtų išgąsdinti režimą
Rusijoje? Vizų sankcijos visam
Rusijos elitui (įskaitant sutuoktinius ir vaikus) – tarkime, aukščiausiems 10 tūkst. pareigūnų, magnatų ir politikų. Vieno gerai žinomo ruso duktė studijuoja universitete
Londone. Jis taip pat čia turi meilužę. Man gaila jų abiejų (dėl skirtingų priežasčių). Tačiau nepatogumai yra geras būdas padaryti jam spaudimą.
Kalbant rimčiau, Europos Sąjunga galėtų parengti skundą „Gazprom“ ir suderinti jo laiką su JAV Teisingumo departamentu, kuris daugelį metų tyrinėja vieną stambią prekybos energija bendrovę, turinčią ryšių su aukšto lygio pareigūnais Rusijoje. Paskelbus abi bylas tą pačią dieną, būtų pasiųsta galinga žinia. Tokį patį poveikį turėtų baudžiamoji teisingumo sistema Vakarų bankininkams, advokatams ir buhalteriams, kurie prisidėjo prie dešimčių milijardų dolerių vagystės iš Rusijos žmonių, padėdami režimui investuoti savo neteisėtai gautą pelną Vakaruose. Kad išvengtų kalėjimo, jie pradėtų pasakoti, kaip tai padarė, ir taip nukeltų paslapties šydą, dengiantį didžiąją dalį Kremliaus finansinės imperijos užsienyje. Tai iš tikrųjų išgąsdintų režimo vidaus asmenis.
Taip pat galėtume Rusijos valdžiai pasakyti, kad jei ji toliau siųs į mūsų oro erdvę karinius lėktuvus su išjungtais atsakikliais, mes neleisime jos civilinei aviacijai naudotis mūsų oro uostais.
Žinoma, to nebus. Mes bijome tiesos apie Rusiją ir jos intencijas. Ukrainos žmonės moka siaubingą kainą už mūsų neveiklumą ir klydimus, o blogiausia dar bus ateityje. Mes galime to nepripažinti, bet tikroji Prancūzijos ir Vokietijos pradėtos diplomatinės misijos esmė yra susitarti dėl pasidavimo. Net jeigu (didelis „jeigu“) bus laikomasi paliaubų, Rusija paspruks užgrobusi žemę, o Ukraina liks palaužta tiek finansine, tiek karine prasme.
Panašiai ir ginklų siuntimas Ukrainai numalšintų tik simptomą, o ne išgydytų ligą. Tolimajame Vašingtone tai gali suteikti žmonėms jausmą, kad jie yra drąsūs ir stiprūs, tačiau tai nėra nei būtina, nei pakankama sąlyga, kad konfliktas būtų užbaigtas palankiomis sąlygoms. Ar galite įsivaizduoti V. Putiną ir jo artimus asmenis sėdinčius Kremliuje priblokštus ir karštligiškai keičiančius savo planus, kadangi mes pasiuntėme šiek tiek ginklų retėjančioms, narsioms, bet prastai vadovaujamoms pajėgoms, kurios vis dar jiems priešinasi? Bailumas ir pralaimėjimas yra pakankamai blogai. Neapsikvailinkime ir patys.
Autorius yra vyresnysis Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir „The Economist“ autorius.
