Vilniaus arkivyskupo pamokslas Lietuvos valstybės atkūrimo dieną

voruta.lt 2015-02-16

Šiandien, kai susirinkome švęsti Lietuvos valstybės atkūrimo dienos ir melstis už Tėvynės laisvę, pirmasis skaitinys atkreipia mūsų dėmesį į tarpusavio santykių svarbą, į pirmųjų brolių – Kaino ir Abelio – nesugebėjimą taikiai sugyventi.

Girdėjome, kaip Dievas perspėja Kainą, kad nuodėmė tyko prie jo durų kaip žvėris, kurį būtina sutramdyti, kad neatsitiktų kas bloga. Gebėjimas sugyventi yra bendruomeninių santykių, kurie per amžius nesikeičia, šerdis.

Popiežius Pranciškus yra sakęs: „Godumas, netolerancija, valdžios troškimas – šie motyvai kursto apsisprendimą kariauti, juos pateisina tam tikra ideologija; tačiau iš pradžių atsiranda iškreiptas troškimas, impulsas. Ideologija yra pateikiama kaip pateisinimas, o kai ideologijos nėra, tuomet aidi Kaino atsakymas: „Argi man rūpi mano brolis?“ Pasak popiežiaus, tie, kurie kursto karą, niekam nežiūri į akis: nei senoliams, nei vaikams, nei mamoms ar tėčiams… Tarsi sakytų: „Argi man tai rūpi?“

Prisimindamas visų karų aukas, popiežius Pranciškus klausia, kodėl daugelio žmonių gyvenimas buvo nutrauktas, ir atsako: „Nes žmonija pasakė: „Argi man tai rūpi? [...] Išmintingųjų užduotis yra pripažinti klaidas, jausti skausmą, atgailauti, prašyti atleidimo ir verkti.“

Mes jaučiame iš išorės kylančius pavojus laisvei – neramina tarptautiniai konfliktai, karai, ir dėl to turime budėti. Tačiau didžiausią pavojų mūsų laisvei kelia ne išorinė grėsmė, o vidinės laisvės praradimas. Be laisvo žmogaus nėra laisvos, nepriklausomos valstybės! Atkreipkime dėmesį į Lietuvos himno žodžius, nes jie nurodo, ko reikia, kad užtikrintume brangia kaina įgytą laisvę: „Tegul tavo vaikai eina vien takais dorybės.“ Lietuvai reikia brandžių ir dorų piliečių. Skirkime laiko ir išteklių dorybėms ugdyti, nes doras pilietis užtikrina visuomenės laisvę.

Gyvename laisvoje šalyje, tačiau ar esame laisvi? Kaip dažnai esame pavergti ne tik priklausomybių, kurios žaloja asmeninį ir šeimos gyvenimą. Už durų taip pat tyko godumas ir asmeninės ambicijos, nesąžiningumas ir korupcija, keldami nemažą pavojų mūsų valstybės laisvei. Ką daryti, kaip užtikrinti savo laisvę ir padėti kitiems?

Tūkstantmetė žmonių patirtis mus moko, kaip ugdyti dorybes. Pradėkime nuo pagrindinių dorybių – protingumo, teisingumo, tvirtumo ir susivaldymo. Šiandien jos aktualios lygiai taip kaip ir beveik prieš šimtą metų. Kasdien ugdykime dorybes ir kurkime dvasiškai stiprių ir sąžiningų visuomenės narių bendruomenę! Poryt kaip tik pradedame Gavėnią. Tai gera proga kiekvienam sąmoningai ir praktiškai stiprinti dorybes dvasinėmis pratybomis, susilaikymu ir gerais darbais.

Dorybės reikalingos mūsų valstybės vadovams ir tarnautojams, visiems politikams, teisėjams, policininkams ir kariams; jų reikia mūsų verslininkams, medikams, dvasininkams ir dėstytojams. Dorybės yra būtinos tėvams ir motinoms, jas reikia diegti vaikams ir jaunimui – neužtenka tik mokyti istorinių faktų ir kliautis laisvės sąvoka, kad „galiu daryti, ką noriu, nes esu laisvas žmogus“. Ar atkreipėte dėmesį, kaip dažnai šiomis dienomis Kaino ištarti žodžiai „Argi aš savo brolio sargas?“ subtiliai perfrazuojami: „Jis laisvas žmogus, tegu elgiasi kaip nori“?

Tarp įvairių dorybių, yra dvi pamatinės, kurių reikia kuriant tikrai nepriklausomą ir teisingumu grindžiamą visuomenę. Apie vieną iš šių dorybių byloja pirmieji mūsų tautos himno žodžiai: „Lietuva, Tėvyne mūsų, Tu didvyrių žeme!“ Mes, vienos tėvynės vaikai, broliai ir seserys, esame kviečiami sekti didvyrių pavyzdžiu. Apie šią didžiadvasiškumo dorybę, be kurios laisvė nebus patvari, retai susimąstome. O visuomenei reikia žmonių, siekiančių aukščiausių idealų, pasiaukojančiai tarnaujančių kitiems ir pasiruošusių aukotis dėl didesnio gėrio, nesvarbu, kiek tai kainuotų. Tuo pasižymėjo Nepriklausomybės akto signatarai ir laisvės kovotojai, kurie gynė mūsų šalį.

Didžiadvasiškumas neatsiejamas nuo nuolankumo. Nuolankus žmogus supranta, kad ne jis yra savo gyvenimo autorius. Gyvenimą ir talentus esame gavę iš Dievo kaip dovaną, kad prisidėtume prie Dievo plano įgyvendinimo. Didžiadvasiškumas ‒ tai matyti, kokių didžių dalykų Dievas nori per mus nuveikti, o nuolankumas – tai įžvelgti kiekvieno žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą, didingumą. Tada galėsime vykdyti didžiulius užmojus – ginti Tėvynės laisvę, aukotis ir dirbti ne savo, o Tėvynės „naudai ir žmonių gėrybei“.

Dorybių, kurias minėjau, pamatas yra Dievo meilė. Dievas yra Meilės Autorius, visų dorybių šaltinis ir tikrasis laisvės garantas. Kreipkimės į Jį šiandien, dėkodami už laisvės dovaną. Atverkime Jam savo širdis, kad padarytų mus tinkamais laisvės dovanos saugotojais, kurie su nuoširdžia meile rūpinasi savo artimo gėriu. Tegu kiekvienoje širdyje šiandien skamba pasiryžimas: Man tai rūpi! Viešpatie, man rūpi mano brolis, man rūpi Lietuva!

Arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas