Pra­lai­mė­ji­mą. Ga­liau­siai juo baig­sis įvy­kiai Ukrai­no­je, jei no­ri­ma mo­ky­tis iš sa­vo klai­dų, o ne iš is­to­ri­jos. Tar­ki­me, Lie­tu­vos prieš­ka­rio. So­vie­tų Są­jun­ga at­vi­rai di­di­no spau­di­mą ir mū­sų pa­sie­ny­je tel­kė ka­ri­nes pa­jė­gas. 1940 me­tų bir­že­lį įtei­kė ul­ti­ma­tu­mą, ku­riuo bu­vo lau­žo­mos iki to lai­ko su­da­ry­tos su­tar­tys. Ta­čiau net ir sa­vo ul­ti­ma­tu­me ap­ra­šy­tų są­ly­gų ne­si­lai­kė, ne­lau­kė, kiek ža­dė­jo, bet į Lie­tu­vą įve­dė ar­mi­ją ir mū­sų kraš­tą oku­pa­vo.

Su­si­da­ro įspū­dis, kad Krem­lius net ne­si­var­gi­na pa­si­telk­ti vaiz­duo­tės ir su­ma­ny­ti ori­gi­na­les­nį sce­na­ri­jų. Siu­že­tai pa­na­šūs - ar XX, ar XXI am­žius. Nors da­bar pa­sau­lis ne tik ste­bi, bet de­da pa­stan­gų ir ieš­ko bū­tų nu­ge­sin­ti Ru­si­jos ag­re­si­ją. Vis dėl­to per daug ti­ki­ma Krem­liu­mi ir nuo­lai­džiau­ja­ma, to­dėl si­tua­ci­ja Ukrai­no­je vis pra­stė­ja.

Bu­vo ma­ža vil­ties, kad Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas ir jo pa­lai­ko­mi smo­gi­kai Don­ba­se lai­ky­sis an­tro Mins­ko su­si­ti­ki­mo su­si­ta­ri­mų, nors juos de­ri­no net ke­tu­rių ša­lių - Ru­si­jos, Vo­kie­ti­jos, Pra­ncū­zi­jos ir Ukrai­nos - va­do­vai. Si­tua­ci­ja jau ge­ro­kai pa­si­kei­tu­si nuo ru­dens, kai Mins­ke pir­mą kar­tą bu­vo su­tar­ta dėl pa­liau­bų. Pro­ru­siš­ki ko­vo­to­jai bei ru­sų ka­riai užė­mė nau­jų te­ri­to­ri­jų ir pra­dė­jo rei­ka­lau­ti, kad pa­liau­bų že­mė­la­pis bū­tų perb­rai­žo­mas jų nau­dai. Iš da­lies jie sa­vo pa­sie­kė. Ta­čiau to ma­ža. Tur­būt dar ne­nu­džiū­vo ra­ša­las, ku­riuo ko­vo­to­jų va­dei­vos pa­si­ra­šė nau­jus su­si­ta­ri­mus, o jie jau pra­dė­jo rei­ka­lau­ti, kad Ukrai­nos ka­riai pa­si­trauk­tų iš jų su­pa­mo De­bal­ce­vės ra­jo­no. Ko­dėl? Ten yra svar­būs ke­liai ir ge­le­žin­ke­lio maz­gas, jun­gian­tys Lu­hans­ko bei Do­nec­ko sri­čių se­pa­ra­tis­tų gru­puo­tes ir... Spė­ki­te, ką? Na, taip, Ru­si­ją.

Kaip ne­se­niai kons­ta­tuo­ta, Ukrai­nos Don­ba­se su­nkio­sios gink­luo­tės ir šaud­me­nų jau dau­giau, ne­gu kai ku­rio­se NA­TO ša­ly­se. Su­pran­ta­ma, iš kur at­ei­na to­kia par­ama. Lie­ka klau­si­mas, ar įma­no­ma tai su­stab­dy­ti, kaip ir ka­da. Ir kas bus, jei ne­pa­vyks.

Kaip bu­vo aki­vaiz­du, kad sa­vo ka­riuo­me­nės pa­de­da­ma ir or­ga­ni­zuo­da­ma "re­fe­ren­du­mą" Kry­me, Ru­si­ja ga­liau­siai įtrauks jį į sa­vo su­dė­tį, tai yra anek­suos, taip da­bar vis aiš­kiau, jog Krem­lius ne­sus­tos, kol ne­užg­robs vi­so Don­ba­so. Ta­da tur­būt iš­kels nau­jas są­ly­gas, prie ku­rių vėl de­rin­sis Ukrai­na ir Eu­ro­pos Są­jun­ga (ES), veng­da­ma to­les­nės ka­ri­nės es­ka­la­ci­jos. O ji bus. Kaip ir vis nau­ji bei ki­to­kie rei­ka­la­vi­mai. Re­gis, pa­grin­di­nis Ru­si­jos "ca­ro" Vla­di­mi­ro Pu­ti­no tiks­las yra pa­siek­ti, jog Ukrai­na nė ne­sap­nuo­tų apie ES ir NA­TO, jog abi są­jun­gos ga­ran­tuo­tų - tai nie­ka­da ne­įvyks. Prieš­in­gai nei Krem­lius, de­mo­kra­ti­nis pa­sau­lis pa­ža­dų ir su­si­ta­ri­mų lai­ko­si. Dėl to Krem­lius ti­kras.

Kai Ru­si­ja pa­sieks, ko no­rin­ti, ku­rį lai­ką jau­sis so­ti ir pa­ten­kin­ta. O ta­da... To­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis ape­ti­tas lin­kęs di­dė­ti. Ko­dėl Krem­liui ne­pa­no­rė­jus, kad, tar­ki­me, iš ES ir NA­TO pa­si­trauk­tų ko­kios nors kai­my­ni­nės ša­lys? Dėl to te­rei­kia su­kur­ti konf­lik­ti­nę si­tua­ci­ją, ku­ri pe­raug­tų į ka­ri­nę, ta­da ne­pa­liau­jant da­ry­ti spau­di­mą, lau­žy­ti su­si­ta­ri­mus, vėl da­ry­ti spau­di­mą. Tol, kol bus pa­siek­tas no­ri­mas re­zul­ta­tas.

Kad taip ne­at­si­tik­tų, pa­mo­kų rei­kia mo­ky­tis iš is­to­ri­jos. Ru­si­ją bū­ti­na stab­dy­ti. Da­bar. De­rė­tų tai da­ry­ti vi­so­mis įma­no­mo­mis prie­mo­nė­mis: po­li­ti­nė­mis, eko­no­mi­nė­mis, ka­ri­ne par­ama Ukrai­nai, jei ne­bus ki­tos iš­ei­ties. Nuo­lai­džiau­ti ne­be­ga­li­ma. Jo­kių komp­ro­mi­sų. Jei šios pa­liau­bos ga­lu­ti­nai nu­trūk­tų, ko­kio nors "Mins­ko 3.0" ne­be­tu­rė­tų bū­ti, nes aiš­ku - tar­tis ne­bė­ra pra­smės, Ukrai­nai tai­kos jo­kie pa­ža­dai ne­do­va­no­tų. Bet ko­kius su­si­ta­ri­mus Krem­lius lau­žy­tų, kaip se­niai įpra­tęs. O su Ru­si­ja sie­ną tu­rin­čios ša­lys vis la­biau ne­ri­mau­tų, ar ku­rią die­ną ne­įsi­verš ag­re­sy­vi kai­my­nė.