In­ter­ne­to tro­liu va­di­na­mas as­muo, ku­ris pri­si­jun­gia prie ži­niask­lai­dos prie­mo­nės, so­cia­li­nio tink­lo ar su­si­for­ma­vu­sios bend­ruo­me­nės, sa­ky­ki­me, nau­jie­nų gru­pės ar­ba fo­ru­mo, ir skel­bia kurs­tan­čias, gru­bias ar­ba įžei­džian­čias ži­nu­tes, siek­da­mas iš­pro­vo­kuo­ti ir su­kir­šin­ti ki­tus bend­rau­jan­čiuo­sius, pa­skleis­ti klai­din­gą ži­nią, de­zin­for­muo­ti, ko­men­ta­rą nau­do­jant kaip pro­pa­gan­dos įran­kį. Ru­si­jo­je di­de­lę da­lį po­li­ti­nių ži­nu­čių ir ko­men­ta­rų in­ter­ne­te ra­šo va­di­na­mie­ji Krem­liaus tro­liai, dir­ban­tys pa­gal eta­tą ir už tai gau­nan­tys at­ly­gį. Jie ga­no­si ži­niask­lai­dos por­ta­luo­se, fo­ru­muo­se, so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. Vie­nas "tro­lių fab­ri­kų", kon­to­ra, pa­va­din­ta "In­ter­ne­to ty­ri­mai", vi­są par­ą dir­ba Sankt Pe­ter­bur­ge. Ne­se­niai ke­le­tą mė­ne­sių ten dar­ba­vo­si tink­la­raš­ti­nin­kas Ma­ra­tas Burk­har­das. Bai­gęs "tro­li­ni­mo kar­je­rą", įspū­džiais ir to­kios veik­los bū­dais pa­si­da­li­jo su "Lais­vės ra­di­jo" por­ta­lu. Ma­ra­tas tei­gė, kad šio dar­bo ėmė­si iš avan­tiū­riz­mo, nes ma­no, kad ki­tur nie­ko pa­na­šaus ne­bū­tų pa­ty­ręs.

Dar­bas pamainomis

Pa­tek­ti į įstai­gą, va­di­na­mą "In­ter­ne­to ty­ri­mais", ne­bu­vo pa­pras­ta. Rei­kė­jo ra­šy­ti teks­tus, pa­gal ku­riuos spren­dė, pri­ims ar ne į to­kią "li­te­ra­tū­ros sri­tį", kaip ko­men­ta­rų ra­šy­mas. Te­mos bu­vo nuo ve­ge­ta­riz­mo iki Ru­si­jos hu­ma­ni­ta­ri­nės vilks­ti­nės į Don­ba­są Ukrai­no­je. Li­be­ra­lių, va­ka­rie­tiš­kų pa­žiū­rų tink­la­raš­ti­nin­kui te­ko pa­sis­teng­ti, kad ne­at­sisk­leis­tų, nes ki­taip bū­tų pra­va­ry­tas. Jo tei­gi­mu, įstai­go­je vyk­do­ma griež­ta ideo­lo­gi­nė kon­tro­lė. Vis dėl­to pa­vy­ko, ir Ma­ra­tas pra­dė­jo dirb­ti mo­der­nia­me tri­jų aukš­tų pa­sta­te, ku­ria­me yra įvai­rių sky­rių ir daug ka­bi­ne­tų. Tie­sa, jis pa­sa­ko­jo, kad nie­kas prie ko­le­gų dar­bo vie­tų ne­šmi­ri­nė­ja, kiek­vie­nas ži­no, ką tu­ri nu­veik­ti. Vie­ni ra­šo ko­men­ta­rus, ki­ti ku­ria ir mon­tuo­ja pa­veiks­lė­lius, nuo­trau­kas, vaiz­do įra­šus. Sky­riu­je, ku­ria­me dir­bo vai­ki­nas, bu­vo 20 dar­buo­to­jų. "Tai ti­kras fab­ri­kas, ku­ria­me yra ga­my­bi­nės nor­mos, kai jas įvyk­dai, už­dirb­ti 45 tūkst. rub­lių at­ly­gi­ni­mą, - pa­sa­ko­jo tink­la­raš­ti­nin­kas. - O nor­ma yra 135 ko­men­ta­rai per pa­mai­ną, trun­kan­čią 12 va­lan­dų die­ną ar­ba nak­tį. " Ma­ra­tas dirb­da­vo die­nos me­tu. Bū­da­vo dvi dar­bo die­nos, dvi - poil­sio ir vėl - dar­bo.

Sky­rius, ku­riam pri­klau­sė tink­la­raš­ti­nin­kas, ra­šy­da­vo ko­men­ta­rus fo­ru­muo­se. Gru­pę su­da­ry­da­vo trys in­ter­ne­to tro­liai - pik­tas ir du ge­ri. Pir­ma­sis vis­ką kri­ti­kuo­ja, ki­ti pra­de­da dis­ku­tuo­ti, kad jis ne­tei­sus. To­kiu bū­du su­ku­ria­mas ti­kro gin­čo įspū­dis. Vai­ki­nas pa­sa­ko­jo, kad vie­nos gru­pės tro­liai tar­pu­sa­vy­je ne­veik ne­kal­bė­da­vo, par­ašy­ti rei­kė­da­vo daug. Ko­men­ta­ras tu­rė­da­vo bū­ti ne ma­žes­nis kaip 200 ženk­lų. Tek­da­vo be su­sto­ji­mo tarš­kin­ti kom­piu­te­rio kla­via­tū­rą. Bū­da­vo nau­do­ja­mi tam ti­kri rak­ti­niai žo­džiai, žy­mės, rei­ka­lin­gos pa­ieš­kai. Pa­vyz­džiui, kaip už­duo­tį gau­da­vo to­kius rak­ti­nius žo­džius: Šoi­gu, gy­ny­bos mi­nis­tras, Ru­si­jos ar­mi­ja. Jie tu­rė­da­vo bū­ti kiek­vie­na­me ko­men­ta­re.

Vi­sos jė­gos mes­tos Ukrainai

Vai­ki­nas pa­sa­ko­jo, kad "tro­lių fab­ri­ke" yra sky­riai ukrai­nie­čių, ang­lų ir ki­to­mis kal­bo­mis, at­akuo­ja­mi ir to­kie por­ta­lai, kaip CNN, BBC, "The New York Ti­mes" ir pa­na­šiai. Ma­ra­tui siū­lė pe­rei­ti į sky­rių, ku­ria­me ko­men­ta­rai ra­šo­mi ang­liš­kai. Ta­čiau prieš pa­kvie­tė į po­kal­bį apie pa­žiū­ras. Vai­ki­nas pa­aiš­ki­no, kad jis apo­li­tiš­kas. Ne­priė­mė. Be­je, ko­men­tuo­jan­čių­jų už­sie­nio kal­bo­mis sky­riuo­se at­ly­gis di­des­nis - ne 45, bet 65 tūkst. ir dau­giau rub­lių per mė­ne­sį.

Kaip su­ži­no­jo Ma­ra­tas, spe­cia­lūs dar­buo­to­jai ra­šo ko­men­ta­rus į "Fa­ce­book" ir ki­tus so­cia­li­nius tink­lus. "Ka­bi­ne­tų apie 40, juo­se sė­di po 20 žmo­nių, kiek­vie­nas tu­ri sa­vo už­duo­tis, - pa­sa­ko­jo jis. - Ra­šo ir ra­šo. Iš­ti­są die­ną. Bū­na ne iki juo­kų. Už juo­kus at­lei­džia iš dar­bo. Kiek­vie­ną die­ną - po nau­jie­ną. Ir pir­myn - ra­šy­ti. Tai Oba­ma, tai Mer­kel, tai Grai­ki­ja, tai Šiau­rės Ko­rė­ja. Dir­ba jau­ni­mas, ku­ris aps­kri­tai su­nkiai gau­do­si, kas vyks­ta pa­sau­ly­je. Net po­li­to­lo­gas ne­ga­lė­tų su­si­da­ry­ti vi­saa­pi­man­čio vaiz­do. O čia - gau­ni už­duo­tį, ir ra­šyk. Nau­dok tam ti­krus rak­ti­nius žo­džius, žy­mes. Vė­liau pra­dė­jo reng­ti po­li­ti­nes va­lan­dė­les, per ku­rias aiš­kin­da­vo, kaip ra­šy­ti vie­na ar ki­ta te­ma. Ta­čiau pa­ties va­lan­dė­lės ren­gė­jo ly­gis že­mas, to­dėl vis­kas at­ro­dy­da­vo ab­sur­diš­ka. Be­je, bu­vo ideo­lo­gi­jos eg­za­mi­nas su 15-20 klau­si­mų, į ku­riuos rei­kė­jo at­sa­ky­ti. Jei kas nors ne­at­sa­ky­da­vo, eg­za­mi­ną tu­rė­da­vo per­lai­ky­ti. O ne­su­ge­ban­čius orien­tuo­tis dar­buo­to­jus at­leis­da­vo. Tar­ki­me, klaus­da­vo, ko Ru­si­ja sie­kia Do­nec­ko liau­dies res­pub­li­ko­je. Aps­kri­tai su­nku pa­aiš­kin­ti, o dar rei­kia dviem ar tri­mis sa­ki­niais. Ar­ba rei­kia at­sa­ky­ti, kas yra Jen Psa­ki." Tink­la­raš­ti­nin­kas tei­gė, kad ra­šy­ti Ukrai­nos te­mo­mis me­ta­mos di­džiau­sios jė­gos.

Pa­gy­ros V. Putinui

Klau­sia­mas, kaip dirb­da­vo tri­jų as­me­nų gru­pė, kai rei­kė­da­vo ne pik­tin­tis Ukrai­na ar Ame­ri­ka, bet gir­ti Ru­si­ją, Ma­ra­tas pa­sa­ko­jo, kad jam te­ko ra­šy­ti apie tai, jog vo­kie­čiai pa­lai­ko Ru­si­jos pre­zi­den­to Vla­di­mi­ro Pu­ti­no po­li­ti­ką ir ne­pa­ten­kin­ti sa­vo ša­lies kanc­le­re An­ge­la Mer­kel. Sa­kė, bu­vo juo­kin­ga ra­šy­ti "dau­gu­ma vo­kie­čių". V. Pu­ti­no te­mo­mis ne­bū­da­vo "pik­to­jo tro­lio", tik abe­jo­jan­tis. Tar­ki­me, tei­gian­tis, kad Ru­si­jos pre­zi­den­tas ką nors da­ro dėl po­pu­lia­ru­mo. Ta­da ki­ti at­ra­šo, kad V. Pu­ti­nas ir taip po­pu­lia­rus, to­dėl jam to ne­rei­kia. Daž­nai ko­men­tuo­da­vo, koks jis šau­nuo­lis.

Ar bū­da­vo at­ve­jų, kad "tro­lių fab­ri­ko" dar­buo­to­ją bū­tų at­lei­dę dėl ideo­lo­gi­nės klai­dos? "Taip, vie­ną at­lei­do tuo me­tu, kai dir­bau, - pri­si­mi­nė Ma­ra­tas. - Ir aš pa­ty­riau ne­ma­lo­nu­mų. Ten tiek daug ka­ri­ka­tū­rų, kad kar­tą su­kly­dau ir vie­toj Pe­tro Po­roš­ne­kos įdė­jau Vik­to­ro Ja­nu­ko­vy­čiaus. O pa­sta­ruo­ju pik­tin­tis ne­bu­vo ga­li­ma. Ma­ne iš­kart iš­kvie­tė "ant ki­li­mo": kaip jūs taip pa­da­rė­te, kaip drį­so­te, ką, ne­sup­ran­ta­te, kad tai - V. Ja­nu­ko­vy­čius? Ten daug vir­ši­nin­kų, ir jie vi­są lai­ką vis­ką aky­lai ste­bi. Va­do­vai - iš­ei­viai iš tos pa­čios ap­lin­kos, se­niai ten dir­ban­tys. Gau­na du­kart di­des­nį at­ly­gi­ni­mą. Už tai, kad skai­ty­tų klie­de­sius, ku­riuos ra­šau, ir pik­tai grū­mo­tų, kai pa­da­rau klai­dą."

Tink­la­raš­ti­nin­kas, klau­sia­mas, kas dir­ba ap­mo­ka­mų ko­men­ta­to­rių dar­bą, ar yra ti­kin­čių tuo, ką ra­šo, pa­sa­ko­jo, kad bū­na ir to­kių. "Dir­ba ir fa­na­ti­kai, - tei­gė jis. - Ta­čiau di­džio­ji da­lis - jau­ni­mas, ku­riam rei­kia pi­ni­gų. Nors pa­lai­ko V. Pu­ti­ną, po­li­ti­ko­je orien­tuo­ja­si pra­stai. Ką lie­pia, tą ir ra­šo, nie­ko ne­klau­sia ir ne­no­ri ži­no­ti." Ma­ra­tas ne­pas­te­bė­jo, ar to­kio­je įstai­go­je ko­le­gos pra­de­da bi­čiu­liau­tis. Sa­kė, kad sis­te­ma la­bai rep­re­si­nė, už pa­vė­la­vi­mą ski­ria­mos pi­ni­gi­nės bau­dos, nuo­lat skam­ba gra­si­ni­mai at­leis­ti iš dar­bo, aps­kri­tai są­ly­gos ne­žmo­niš­kos.

"Nu­spren­džiau iš­ei­ti, nes ne­be­ga­lė­jau dirb­ti to ab­sur­diš­ko dar­bo, - kal­bė­jo tink­la­raš­ti­nin­kas. - Įgi­jau gy­ve­ni­miš­kos pa­tir­ties, o vi­sa ki­ta ne­be­tu­rė­jo pra­smės. Esu prieš to­kią ideo­lo­gi­ją. Už­te­ko ke­le­to mė­ne­sių su­pras­ti, kas ten vyks­ta. Dau­giau ne­bu­vo pra­smės dirb­ti net dėl pi­ni­gų, tai - toks dar­bas, kad net ei­ti ten ne­si­no­ri. Be­je, kai ne­to­lie­se pra­de­da su­ki­nė­tis žur­na­lis­tai, ban­do užei­ti į vi­dų, vi­si uži­ma gy­ny­bą, užuo­lai­dos už­trau­kia­mos, drau­džia­ma iš­ei­ti į gat­vę. Šio­je įstai­go­je la­bai bi­jo­ma ži­niask­lai­dos."

Par­en­gė Ra­sa PAKALKIENĖ