At­mes­da­ma Ukrai­nos ta­pa­ty­bę, Eu­ro­pos Są­jun­ga pa­si­duo­da šian­die­ni­nei Ru­si­jos po­li­ti­kai ir tu­ri pri­siim­ti di­de­lę at­sa­ko­my­bę. Žiū­rint va­ka­rie­tiš­kai, ag­re­si­ja Ukrai­no­je nu­kreip­ta prieš „kaž­ką“, prieš ne­ži­no­muo­sius. Toks Eu­ro­pos Są­jun­gos mąs­ty­mas pa­lan­kus Ru­si­jos ag­re­si­jai.

Pa­na­šiai bu­vo ir ta­da, kai Bal­ti­jos vals­ty­bės no­rė­jo at­si­ko­vo­ti ne­prik­lau­so­my­bę. Tuo me­tu Va­ka­rų spau­do­je pa­si­ro­dy­da­vo straips­nių, esą Bal­ti­jos ša­lių iš vi­so ne­bu­vę, jos te­bu­vu­sios Ru­si­jos pro­vin­ci­jos. Toks tei­gi­mas - vi­siš­kai me­la­gin­gas, kaip ir nuo­la­ti­niai tvir­ti­ni­mai, kad Bal­ti­jos vals­ty­bės bu­vo tei­sė­ta So­vie­tų Są­jun­gos da­lis. Iš ti­krų­jų, kai Sta­li­nas lai­ki­nai oku­pa­vo tris res­pub­li­kas, jos at­kū­rė ne­prik­lau­so­my­bę kaip bu­vu­sios Tau­tų Są­jun­gos na­rės.

1919-1922 me­tais Ukrai­na taip pat bu­vo ne­prik­lau­so­ma res­pub­li­ka, pri­pa­žin­ta dau­ge­lio kai­my­nių vals­ty­bių. Ta­čiau ji bu­vo už­pul­ta Rau­do­no­sios ar­mi­jos ir pri­vers­ti­nai in­kor­po­ruo­ta į So­vie­tų Są­jun­gą. Ukrai­nos su­ve­re­ni­te­tas vė­liau pa­tvir­tin­tas ir 1994 me­tų Bu­da­peš­to me­mo­ran­du­mu. Ru­si­ja, Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja ir JAV ga­ran­ta­vo su­tar­ties lai­ky­mą­si, ta­čiau iš­te­sė­jo tik Ukrai­na.

Mins­ko su­si­ta­ri­mai Ukrai­nai pri­mes­ti

Abe­jo­ju, ar da­bar­ti­nės Va­ka­rų dip­lo­ma­ti­nės pa­stan­gos nuo­šir­džios. Klai­da yra leis­ti ag­re­so­riui dik­tuo­ti de­ry­bų vie­tą, są­ly­gas ir par­tne­rius. Dėl to abie­jų Mins­ko su­si­ta­ri­mų są­ly­gos bu­vo ža­lin­gos Ukrai­nai ir, re­gis, pri­mes­tos jai „trys prieš vie­ną“.

Vo­kie­ti­jos kanc­le­rė An­ge­la Mer­kel tei­gia, jog konf­lik­to Ukrai­no­je ka­ri­nis spren­di­mas ne­įma­no­mas, bet no­rė­čiau su­ži­no­ti, ar Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas ir­gi taip pat gal­vo­ja. Jis aki­vaiz­džiai sie­kia ka­ri­nio spren­di­mo. Taip A. Mer­kel tei­gi­nys pa­kim­ba ore ir skam­ba kaip iš­si­su­ki­nė­ji­mas, ko­dėl Ukrai­nai ne­rei­kia su­teik­ti ka­ri­nės pa­gal­bos.

Aiš­ku, ką rei­kia daryti

Kal­bant apie bran­duo­li­nių gink­lų pa­nau­do­ji­mo ga­li­my­bę de­rė­tų pa­sa­ky­ti, kad jie jau nau­do­ja­mi, nes vien gra­si­ni­mas yra toks pat nu­si­kal­ti­mas, kaip ir fak­tiš­kas pa­nau­do­ji­mas. Ta­čiau mū­sų bai­mė vėl­gi nau­din­ga tik ag­re­so­riui.

Ne pa­slap­tis, ką rei­kė­tų da­ry­ti no­rint su­stab­dy­ti V. Pu­ti­ną Ukrai­no­je. Mes tu­ri­me pa­dė­ti Ukrai­nai ap­si­gin­ti nuo Ru­si­jos tan­kų ir su­nkio­sios ar­ti­le­ri­jos. Ru­si­jos pa­ša­li­ni­mas iš sis­te­mos SWIFT pa­veik­tų ją eko­no­miš­kai. Ga­li­ma bū­tų svars­ty­ti ir dip­lo­ma­ti­nes prie­mo­nes, to­kias kaip Ru­si­jos ša­li­ni­mą iš tarp­tau­ti­nių or­ga­ni­za­ci­jų, ku­rių kon­ven­ci­jas ji šiurkš­čiai pa­žei­dė. Pa­vyz­džiui, iš Jung­ti­nių Tau­tų. To ne­da­rant šios tarp­tau­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos bus dis­kre­di­tuo­tos ir taps be­reikš­mė­mis.

Taip žvel­giant Ukrai­na tu­ri glo­ba­lią reikš­mę. Jei­gu pa­lie­ka­me ją li­ki­mo va­liai, lie­ka­me ir be sa­vo pri­nci­pų.

Su­nku su­vok­ti, ko­dėl Va­ka­rų ša­lys ne­pa­vie­ši­na V. Pu­ti­no ban­ko sąs­kai­tų duo­me­nų, kad Ru­si­jos vi­suo­me­nė pa­ma­ty­tų, kiek mi­li­jar­dų jis yra su­kau­pęs. Ne tik Ru­si­jos žmo­nės, bet ir vo­kie­čiai, „V. Pu­ti­no su­pra­tė­jai“ (Putinversteher), tu­rė­tų apie tai su­ži­no­ti. Va­ka­rų vals­ty­bėms rei­kė­tų iš­vis ne­priim­ti ko­rum­puo­tos ru­siš­ko ka­pi­ta­liz­mo vers­lo kul­tū­ros.

Tie, ku­rie šian­dien pri­ori­te­tiš­kai ra­gi­na Ukrai­ną im­tis re­for­mų, tar­tum at­sto­vau­ja po­žiū­riui, kad Ukrai­na pa­ti at­sa­kin­ga už sa­vo da­bar­ti­nes prob­le­mas. Vis dėl­to pir­miau­sia tu­rė­tų bū­ti baig­tas ka­ras ir iš­ves­ti Ru­si­jos ka­riai. Vi­si ki­ti va­di­na­mie­ji pri­ori­te­tai yra veid­mai­nia­vi­mas.

Ru­siš­ki mi­tai ir propaganda

Kad Ru­si­ja ap­sup­ta prieš­ų - tai ca­rų lai­kų mi­tas, ir vi­siš­kai ne­tei­sin­gas. Juo Ru­si­ja grin­džia sa­vo tei­sę pul­ti. Ti­kro­sios prie­žas­tys sly­pi vi­sai ki­tur - Ru­si­jos po­li­ti­nė­je fi­lo­so­fi­jo­je. Pa­gal ją vals­ty­bės tiks­las yra te­ri­to­ri­jos plė­tra. Prie Le­ni­no kars­to Sta­li­nas tai vie­šai pa­sa­kė ir pri­sie­kė: plės­ti So­vie­tų Są­jun­gą. At­ėjęs į val­džią V. Pu­ti­nas ir­gi ne­slė­pė, kad jo tiks­las – at­kur­ti So­vie­tų Są­jun­gą. To siek­da­mas jis nau­do­ja­si „sa­lia­mio“ tak­ti­ka (rie­ku­tė­mis).

Kad Ru­si­ja bu­vo pa­že­min­ta - tai Krem­liaus pro­pa­gan­da. Ne­bent Gu­la­go pri­žiū­rė­to­jas ga­li jaus­tis pa­že­min­tas, kai jo ka­li­niai bė­ga. Ru­si­ja pa­da­rė klai­dą, ėmu­si lai­ky­tis an­ti­va­ka­rie­tiš­kų po­zi­ci­jų. Bū­tent Ru­si­ja at­si­sa­kė bū­ti ge­ra kai­my­nė. Tai ji at­me­tė da­ly­va­vi­mą ES kai­my­nys­tės prog­ra­mo­je.

Tei­gi­nys, jog Ru­si­ja bu­vo už­pul­ta kai­my­nių, yra me­la­gin­gas. Daug tei­sin­giau sa­ky­ti, kad bū­tent Ru­si­ja jas už­pul­di­nė­ja: Suo­mi­ją (1939 m.), Bal­ti­jos vals­ty­bes (1940 m.), Gru­zi­ją (2008 m.) ir Ukrai­ną (2014 m.). Taip pat klai­da guo­sti, ra­min­ti Ru­si­jos val­džią. Kol Vik­to­ras Ja­nu­ko­vy­čius bu­vo val­džio­je, Ukrai­no­je ne­bu­vo jo­kio se­pa­ra­tiz­mo, jo­kių at­ski­li­mo sig­na­lų. Ne­rei­kė­tų da­ry­ti pa­slau­gos Ru­si­jos eks­pan­si­jos vyk­dy­to­jams ir va­din­ti jų se­pa­ra­tis­tais.

Eu­ro­po­je ne­bus tai­kos nu­si­lei­džiant ag­re­so­riui, nes tai reiš­kia ne tai­ką, bet ka­pi­tu­lia­ci­ją. Ru­si­ją rei­kia ne mis­ti­fi­kuo­ti, bet ver­tin­ti pa­gal kon­kre­čius jos veiks­mus.

Jo­kio ža­vė­ji­mo­si diktatūromis

Pir­miau­sia tu­ri­me iš­gry­nin­ti sa­vo po­zi­ci­ją. Pri­va­lo­me aiš­kiai par­ody­ti, kad dik­ta­tū­ro­mis ne­si­ža­vi­me, ir no­ri­me de­mo­kra­ti­jos. Taip pat ne­tu­rė­tu­me pa­lik­ti vie­nų Ru­si­jos de­mo­kra­tų. Jiems rei­kia mū­sų par­amos. Pa­vyz­džiui, Eu­ro­pos po­li­ti­kai tu­rė­tų su­si­ti­ki­nė­ti su Ru­si­jos opo­zi­ci­ja. Tai ją drą­sin­tų. Be to, bū­tų ga­li­ma pa­leng­vin­ti vi­zų iš­da­vi­mo tvar­ką, tik su są­ly­ga, kad ne­at­si­ras jo­kių ru­sų ža­lio­mis uni­for­mo­mis be ski­ria­mų­jų ženk­lų, ku­rie pul­tų uži­mi­nė­ti vy­riau­sy­bių pa­sta­tus.

Rei­kia­mu lai­ku ža­liai ap­reng­ti vy­rai ga­li pa­si­ro­dy­ti bet kur - Par­yžiu­je, Lon­do­ne ar Ber­ly­ne. Ypač ta­da, kai vyks­ta ra­di­ka­lių stu­den­tų ne­ra­mu­mai ar is­la­mis­tų te­ro­ro iš­puo­liai. Su­pran­ta­ma, ža­liai ap­si­ren­gę vy­rai tvir­tin­tų, kad at­vy­ko tik „gin­ti“.

Ka­rus Ru­si­ja pra­de­da ne at­si­tik­ti­nai, o sis­te­min­gai. Eu­ro­po­je pra­si­dė­jo V. Pu­ti­no ka­rų era. Is­to­ri­kai ga­lė­tų ją pa­ly­gin­ti su Na­po­leo­no lai­kais. Vis dėl­to Na­po­leo­nas pa­li­ko bent sa­vo ko­dek­są, V. Pu­ti­nas pa­liks tik griu­vė­sius.