Įvy­kiai Ukrai­no­je pa­ska­ti­no Lie­tu­vos va­do­vus rim­tai su­si­rū­pin­ti kraš­to gy­ny­bos rei­ka­lais. Vis dėl­to ukrai­nie­čių ko­va su ag­re­so­riu­mi, są­ly­gos, ku­rio­mis jie šiuo me­tu gi­na sa­vo ne­prik­lau­so­my­bę, var­gu ar ga­lė­tų bū­ti tin­ka­ma pa­tir­tis mū­sų ša­liai. Juk Lie­tu­va ir pa­gal te­ri­to­ri­jos dy­dį, ir pa­gal gy­ven­to­jų skai­čių, ir pa­gal gy­ny­bos pa­jė­gu­mą ge­ro­kai ski­ria­si nuo Ukrai­nos.

Vi­sai kas ki­ta - Gru­zi­ja, ku­ri dar 2008-ųjų rugp­jū­tį su­si­dū­rė su Ru­si­jos ka­ro ma­ši­na. Šio ka­ro pa­tir­tis ro­do, kad net ma­ža vals­ty­bė ga­li duo­ti gar­bin­gą at­kir­tį kur kas ga­lin­ges­niam ag­re­so­riui. Lie­tu­vo­je dis­ku­tuo­ja­ma, ar to­kios prie­mo­nės kaip šau­ki­mas į ka­riuo­me­nę ir leng­vo­sios gink­luo­tės pir­ki­mas ga­li bū­ti efek­ty­vios už­puo­lus ša­lį. Anot plk. Z. To­mau­ri, šios prie­mo­nės pa­dė­tų, jei kri­ti­niu at­ve­ju jo­mis bū­tų tin­ka­mai pa­si­nau­do­ta.

Nuo­gąs­ta­vi­mai - ne tuš­ti

- Mū­sų ša­ly­je bai­mi­na­ma­si, kad po Ukrai­nos bū­tent Lie­tu­va ga­li tap­ti ki­tu Ru­si­jos tai­ki­niu. Ar to­kie nuo­gąs­ta­vi­mai pa­grįs­ti?

Z. To­mau­ri: - Pa­grin­do ne­ri­mau­ti yra, nes Ru­si­ja - ne­nus­pė­ja­ma. Vis dėl­to ma­nau, kad jei Eu­ro­pa lai­ky­sis iš­vien, Ru­si­ja ne­drįs ženg­ti žings­nio, ku­rio pa­sek­mėms ji ne­pa­si­ren­gu­si. Ki­ta ver­tus, ga­na ti­kė­ti­na su­lauk­ti pro­vo­ka­ci­jų iš Ru­si­jos. To­dėl Lie­tu­va tu­ri tam ruo­štis, stip­rin­ti sa­vo gy­ny­bą ir pla­nuo­ti veiks­mus, ku­rių im­tų­si su­sik­los­čius to­kiam sce­na­ri­jui.

- Kal­ba­me, kad Ru­si­ja ne­nus­pė­ja­ma, ta­čiau net ir ji tu­rė­tų va­do­vau­tis tam ti­krais mo­ty­vais. Ko­kie jie ga­lė­tų bū­ti?

Z. To­mau­ri: - Pir­miau­sia Ru­si­ja, ma­tyt, no­ri tu­rė­ti ją ir NA­TO ski­rian­čią bu­fe­ri­nę zo­ną, to­dėl sten­gia­si ne­leis­ti Ukrai­nai ju­dė­ti Va­ka­rų link. Ma­nau, jog tai, kas šiuo me­tu vyks­ta Ukrai­no­je, truks dar il­gai. Tai­gi ten jau su­kur­ta bu­fe­ri­nė zo­na. Bal­ti­jos vals­ty­bės yra NA­TO na­rės, tie­sio­giai be­si­ri­bo­jan­čios su Ru­si­ja, tad Mask­va jas ver­ti­na kaip grės­mės šal­ti­nį. Anot Ru­si­jos pro­pa­gan­dos, bū­tent NA­TO yra prieš­as. Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas no­ri par­ody­ti ru­sams, kad jis yra stip­rus ly­de­ris, o ša­lis - ga­lin­ga.

- Am­ba­sa­do­re, kaip jūs ver­ti­na­te šią si­tua­ci­ją? Ko­kios bū­tų ag­re­si­jos pa­sek­mės?

Kh. Salukvadzė: - Kad ir ko­kia rea­li šian­dien bū­tų ag­re­si­jos grės­mė, man su­nku pa­ti­kė­ti, jog Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­ja iš­drįs­tų už­pul­ti NA­TO na­rę. Tai reikš­tų konf­ron­ta­ci­ją su vi­su Al­jan­su ir dau­gu­ma Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lių. NA­TO, ga­lin­giau­sia ka­ri­nė or­ga­ni­za­ci­ja pa­sau­ly­je, ne­ap­si­ri­bo­tų vien pro­tes­tais ir dip­lo­ma­ti­nė­mis prie­mo­nė­mis, ji im­tų­si kon­kre­čių veiks­mų. Tai vi­siš­kai pa­keis­tų pa­sau­lį.

Vis dėl­to da­bar Lie­tu­vo­je jau­čia­mas ne­ri­mas ir sie­kis stip­rin­ti sa­vo gy­ny­bą vi­siš­kai pa­tei­si­na­mi da­ly­kai.

At­lai­ky­ti pir­mus smūgius

- Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė yra sa­kiu­si, kad ag­re­si­jos at­ve­ju Lie­tu­vai rei­kė­tų iš­si­lai­ky­ti 72 va­lan­das, kol su­lauk­tu­me są­jun­gi­nin­kų par­amos. Ar tiek lai­ko ti­krai pa­kak­tų?

Z. Tomauri: - Ma­tyt, to­kį ter­mi­ną aps­kai­čia­vo pa­tys Lie­tu­vos ka­riš­kiai. Ma­nau, jis yra rea­lus. Per šį lai­ką tek­tų at­lai­ky­ti pir­mus smū­gius, o tam rei­ka­lin­ga ge­rai par­eng­ta ir ko­vi­niams veiks­mams pa­si­ruo­šu­si ka­riuo­me­nė.

Gru­zi­ja lai­ko­si pa­na­šios po­zi­ci­jos: tu­rė­tu­me at­si­lai­ky­ti 3-4 die­nas, kol tarp­tau­ti­nė bend­ruo­me­nė kon­so­li­duo­tų­si ir pri­vers­tų ag­re­so­rių su­sto­ti. Iš es­mės 2008 me­tais taip ir įvy­ko. Po tri­jų die­nų ko­vų su­lau­kė­me tarp­tau­ti­nės bend­ruo­me­nės reak­ci­jos, ku­ri pri­ver­tė Ru­si­ją su­sto­ti.

Tuo me­tu ne­spė­jo­me tin­ka­mai su­rea­guo­ti, nes ne­si­ti­kė­jo­me to­kio mas­to ag­re­si­jos. Jė­gų pers­va­ra bu­vo stul­bi­na­ma, ne­bu­vo­me tam vi­siš­kai pa­si­ruo­šę.

Kh. Salukvadzė: - Vis dėl­to Gru­zi­jos ka­riuo­me­nė tuo me­tu da­vė prieš­ui gar­bin­gą at­kir­tį.

Z. Tomauri: - Pir­mą ka­ro die­ną mū­sų avia­ci­ja su­triuš­ki­no gau­sius prieš­inin­ko da­li­nius. Pa­vyz­džiui, bu­vo be­veik vi­siš­kai su­nai­kin­tas vie­nas Ru­si­jos tan­kų ba­ta­lio­nas. Ru­si­ja pra­ra­do daug ka­ri­nės tech­ni­kos. Tuo­met pa­ty­rė­me nuo­sto­lių, ga­li­ma sa­ky­ti, tik nuo Ru­si­jos avia­ci­jos smū­gių, dėl jų pra­ra­do­me la­bai daug žmo­nių.

Kai pir­mą die­ną vy­ko tie­sio­gi­niai Ru­si­jos pa­jė­gų kon­tak­tai su jas pir­miau­sia pa­si­ti­ku­siais mū­sų spe­cia­lio­sios pa­skir­ties da­li­niais, Ru­si­ja pa­ty­rė di­džiu­lių nuo­sto­lių. De­ja, bend­ras jė­gų san­ty­kis bu­vo per­ne­lyg di­de­lis.

- Tai­gi dau­giau­sia prob­le­mų su­kė­lė Ru­si­jos ka­ro avia­ci­ja?

Z. Tomauri: - Taip. Ants­kry­džiai pa­da­rė di­de­lį po­vei­kį žmo­nėms, kė­lė pa­ni­ką.

Kh. Salukvadzė: - Pui­kiai pri­si­me­nu rugp­jū­čio 8-ąją. Tuo me­tu bu­vau prie Juo­do­sios jū­ros. Stai­ga dan­gu­je pa­ma­tė­me tuos juo­dus „paukš­te­lius“, žars­tan­čius bom­bas...

Z. Tomauri: - Bom­bar­duo­jant Gru­zi­ją bu­vo nau­do­ja­ma net stra­te­gi­nė avia­ci­ja. Iš pa­čios Mask­vos iki mū­sų at­skri­do stra­te­gi­nis bom­bo­ne­šis. Be­je, mes jį nu­mu­šė­me.

Šauk­ti­niai - bū­si­mas rezervas

- Siek­da­ma su­stip­rin­ti sa­vo ka­riuo­me­nę Lie­tu­va vėl pa­si­telks šauk­ti­nius. Ar to­kia prie­mo­nė efek­ty­vi?

Z. Tomauri: - Ma­nau, jog taip. Pa­aiš­kin­siu ko­dėl. Pra­si­dė­jus ka­ro veiks­mams prieš­inin­kus pa­si­tin­ka ka­riai pro­fe­sio­na­lai. Kad jie ga­lė­tų tin­ka­mai at­lik­ti sa­vo par­ei­gą, bū­ti­nas už­nu­ga­ris, ap­rū­pi­nan­tis amu­ni­ci­ja, mais­tu, de­ga­lais ir pan. Kad šis me­cha­niz­mas veik­tų, rei­kia ne­ma­žai žmo­nių. Bū­tų la­bai ne­efek­ty­vu nau­do­ti tam pro­fe­sio­na­lus, ku­rie yra iš­mo­ky­ti kau­tis. Tai - re­zer­vo dar­bas. Šauk­ti­niai ga­lė­tų pui­kiai jį at­lik­ti.

Re­zer­vas bū­ti­nas, bet jis tu­ri bū­ti ati­tin­ka­mai par­eng­tas. 2008 me­tais su­tel­kė­me dau­giau kaip 30 tūkst. re­zer­vo ka­rių, ta­čiau jie tu­rė­jo men­ką par­en­gi­mą (vi­so la­bo 18 die­nų kur­sas), bu­vo ne­pa­si­ruo­šę bend­ra­dar­biau­ti su vie­tos gy­ven­to­jais. Ka­riuo­me­nės va­do­vy­bė pra­stai or­ga­ni­za­vo jų veiks­mų koor­di­na­vi­mą.

Ta­čiau šauk­ti­nių at­sar­gos pa­jė­gos ga­li duo­ti daug nau­dos. Žmo­gus at­ei­na tar­nau­ti į ka­riuo­me­nę, yra mo­ko­mas 9 mė­ne­sius, pa­skui, tar­ki­me, kar­tą per me­tus dar pa­šau­kia­mas to­bu­lin­ti įgū­džius, o po ke­le­rių me­tų jau tu­ri­te ne­blo­gai par­eng­tą ka­rį.

Be to, šauk­ti­niai ga­li at­lik­ti sa­vo vaid­me­nį ir kraš­to oku­pa­ci­jos at­ve­ju, tai yra ko­vo­ti par­ti­za­ni­nį ka­rą. Tam ruo­šia­mės mes, tą pa­tį, ma­nau, ke­ti­na­ma da­ry­ti ir Lie­tu­vo­je.

Ge­ras pasirinkimas

- Dar vie­na Lie­tu­vos gy­ny­bos stip­ri­ni­mo kryp­tis - pirk­ti gink­luo­tės. Pla­nuo­ja­ma įsi­gy­ti šar­vuo­čių, prieš­tan­ki­nių gink­lų ir leng­vų­jų ra­ke­ti­nių sis­te­mų. Ar bū­tent to, jū­sų ma­ny­mu, mums rei­kia?

Z. Tomauri: - Nau­do­jan­tis leng­vo­sio­mis sis­te­mo­mis ga­li­ma nu­muš­ti ne tik sraig­tas­par­nį, bet ir že­mai skren­dan­tį lėk­tu­vą. Mes tai da­rė­me 2008 me­tais nau­do­da­mi GROM sis­te­mas. Jas pa­si­tel­kė mo­to­ri­zuo­ti pės­ti­nin­kų da­li­niai. Taip pat tu­rė­jo­me prieš­lėk­tu­vi­nių sis­te­mų „Buk“. Jū­sų si­tua­ci­ja pa­lan­kes­nė - Lie­tu­vos oro erd­vę sau­go NA­TO avia­ci­ja.

Prieš­tan­ki­niai gink­lai - ge­ras pa­si­rin­ki­mas. 2008 me­tais mū­sų ka­riams jų la­bai trū­ko. Po ka­ro dau­giau dė­me­sio sky­rė­me prieš­tan­ki­nei gy­ny­bai mū­sų da­li­niuo­se stip­rin­ti.

Kad Lie­tu­va pla­nuo­ja įsi­gy­ti gink­luo­tės - tin­ka­mas spren­di­mas. Tie gink­lai nė­ra ga­lin­gi, bet nė­ra ir to­kie bran­gūs kaip su­nkio­ji gink­luo­tė. Gal jums iš tie­sų ne­bū­ti­na tu­rė­ti bran­giai kai­nuo­jan­čių tan­kų, ta­čiau prieš­tan­ki­nė gink­luo­tė ir šar­vuo­čiai - ti­krai rei­ka­lin­gi.

- Ko Lie­tu­vai, tu­rint gal­vo­je „Rugp­jū­čio ka­ro“ pa­tir­tį, rei­kė­tų pa­si­mo­ky­ti iš Gru­zi­jos?

Z. Tomauri: - Apie tai kal­ba­mės ir su jū­sų ka­riš­kiais, kei­čia­mės pa­tir­ti­mi. Kaip jau mi­nė­jau, be­ne svar­biau­sias da­ly­kas - ka­riuo­me­nės or­ga­ni­zuo­tu­mas, koor­di­na­ci­ja ir ko­mu­ni­ka­ci­jos. 2008 me­tais mū­sų nau­do­ja­mos ry­šio prie­mo­nės bu­vo ne itin ge­ros, o dėl jų trū­ku­mo stri­go da­li­nių koor­di­na­vi­mas. Taip pat sti­go prieš­tan­ki­nių ir prieš­lėk­tu­vi­nių gink­lų, pra­stai bu­vo par­eng­ti at­sar­gos ka­riai.

Ypač pa­žy­mė­čiau re­zer­vo ko­ky­bę. Anuo­met Gru­zi­jos vy­riau­sy­bė vi­siš­kai ne­tin­ka­mai žiū­rė­jo į šį kau­si­mą, tad pra­si­dė­jus ka­rui at­sar­gos ka­riai bu­vo ma­žai efek­ty­vūs. Jie dau­giau reng­ti to­kioms mi­si­joms kaip sti­chi­nių ne­lai­mių pa­sek­mių ša­li­ni­mas, o ne ka­ro veiks­mai. Bu­vo iš­leis­ta daug pi­ni­gų, o re­zul­ta­tas lū­kes­čių ne­pa­tei­si­no.

 

Daug kam at­si­vė­rė akys

- Am­ba­sa­do­re, kaip, žvel­giant iš po­li­ti­nės pers­pek­ty­vos, ga­li­ma bū­tų su­ma­žin­ti da­bar­ti­nę įtam­pą vi­suo­se konf­lik­tų re­gio­nuo­se, įskai­tant Ukrai­ną ir Kau­ka­zą?

Kh. Salukvadzė: - Ru­si­jos va­do­vy­bės veiks­mai la­bai ap­sun­ki­na bet ko­kias prog­no­zes šiuo klau­si­mu. Pa­vyz­džiui, tą pa­čią die­ną, kai tu­rė­jo vyk­ti Že­ne­vos dis­ku­si­jos dėl Pie­tų Ose­ti­jos, Ru­si­ja pa­si­ra­šė nau­jus su­si­ta­ri­mus su ma­rio­ne­ti­niu Cchin­va­lio re­ži­mu. Anks­čiau pa­na­šiai elg­ta­si Ab­cha­zi­jos at­žvil­giu. To­kie da­ly­kai ti­krai ne­pa­de­da ma­žin­ti įtam­pos. Vie­na­ša­lių Gru­zi­jos veiks­mų sie­kiant su­re­gu­lia­vi­mo čia ti­krai ne­pa­kan­ka.

Po Kry­mo anek­si­jos ir įsi­ver­ži­mo į Ry­tų Ukrai­ną įtam­pa di­dė­ja. Si­tua­ci­ja la­bai su­dė­tin­ga, ta­čiau vis dar tvir­tai ti­kiu dip­lo­ma­ti­jos ga­lia ir kon­so­li­duo­tų tarp­tau­ti­nės bend­ruo­me­nės pa­stan­gų veiks­min­gu­mu.

- Ru­si­jos ka­riuo­me­nė dau­giau kaip 20 me­tų už­ti­kri­na „už­šal­dy­tų“ konf­lik­tų tęs­ti­nu­mą Gru­zi­jo­je ir Mol­do­vo­je. Da­bar dar - Kry­mas ir Ry­tų Ukrai­na. Su­nku pa­ti­kė­ti, kad su­lauk­si­me die­nos, kai Ru­si­ja grą­žins vi­sas šiuo me­tu oku­puo­tas te­ri­to­ri­jas.

Kh. Salukvadzė: - Ne­ga­lė­čiau va­din­ti sa­vęs gru­zi­ne, jei ne­ti­kė­čiau, kad at­gau­si­me at­plėš­tas te­ri­to­ri­jas. Ti­kiu, jog to ga­li­ma pa­siek­ti bend­ro­mis tarp­tau­ti­nės bend­ruo­me­nės pa­stan­go­mis ir gal­būt tuo at­ve­ju, jei pa­čios Ru­si­jos va­do­vy­bė­je įvyk­tų tam ti­krų po­ky­čių. Juk ru­sai taip pat ne­no­ri, kad jų vals­ty­bė nuo­lat ka­riau­tų. Jie, kaip ir vi­si žmo­nės, iš es­mės yra ge­ri. Gal tai skam­ba ba­na­liai, bet aš tuo ti­kiu. Anks­čiau ar vė­liau Ru­si­jos va­do­vy­bė tu­rė­tų pa­jus­ti žmo­nių spau­di­mą.

Ne ma­žiau svar­bus ir tarp­tau­ti­nės bend­ruo­me­nės ryž­tas pri­vers­ti Ru­si­ją nu­trauk­ti ag­re­sy­vią po­li­ti­ką. 2008 me­tų ka­ro ne­pa­ka­ko, kad at­si­ras­tų bend­ras prob­le­mos su­vo­ki­mas, ta­čiau ag­re­si­ja prieš Ukrai­ną, re­gis, daug kam ga­liau­siai at­vė­rė akis.