Pirma, verta nebijoti pripažinti, jog gyvenimas yra įdomus ir iš esmės gražus. Todėl daugiau džiaukimės ir daugiau šypsokimės! Tai taikau ypač sau.

Taip pat noriu pasakyti, kad man gyvenimas įrodė, jog verta nebijoti pagirti šalia esantįjį, net jeigu ir nėra labai už ką.

Todėl, pirmiausia nebijokime padėkoti visiems savo bendražygiams už rinkimų rezultatus. Kur pasisekė, kur nepasisekė – visi žinome, bet visi dirbome, stengėmės ir todėl – nuoširdžiai ačiū. Išvadas, ką reikia taisyti, ką reikia gerinti, ką reikia stiprinti – pasidarysime savo ruožtu, bet šiandien tiesiog paspauskime vienas kitam ranką ir pasakykime vyrišką (ar moterišką) tylų „ačiū“. Ir kiekvienas sau tyliai pasakykime: betgi aš asmeniškai galėjau daugiau padaryti ir daugiau prisidėti prie bendro rezultato.

Ačiū ir už tokią išpažintį. 

Aš tokią savo išpažintį pasidariau šiek tiek anksčiau ir apie tai garsiai paskelbiau. Dar kartą to paties šiandien garsiai neskelbsiu. Tačiau noriu vėlgi asmeniškai visiems padėkoti.

Ačiū už tai, kad buvome kartu pastaruosius 12 metų! Ačiū už visus 25 metus! Dar kartą sveikinu visus su Kovo 11-osios 25-mečiu!

O šiandien nebijokime ir drąsiai ženkime į kitą Nepriklausomybės 25-metį. Mes buvome ir esame partija, kuri per nepriklausomos Lietuvos pirmąjį 25-metį nebijojome ir brėžėme didelę dalį Lietuvos strateginės politinės trajektorijos: ar būdami valdžioje, ar būdami opozicijoje. Tą patį turėsime daryti ir per ateinantį 25-metį: nebijoti ir brėžti Lietuvos strateginės darbotvarkės trajektoriją.

Todėl šiandien labai svarbu suvokti, kad Lietuva, o tuo pačiu ir mes, esame ant naujos darbotvarkės slenksčio, kad kitas Seimas užbaigs jau antrąjį XXI amžiaus dešimtmetį, kad šiandien Lietuvos visuomenė kvėpuoja šiek tiek kitokiu oru nei kvėpavo 1990-aisiais.

Todėl ir sakau labai paprastai – nebijokime įsileisti šviežio oro. Nebijokime įsileisti šviežio oro į partijos gyvenimą, į valstybės gyvenimą. Nebijokime atverti duris ir langus naujai kartai, naujai bangai, naujai energijai, naujam žygiui, naujoms idėjoms.

Tai nereiškia, kad turime nuklysti nuo kelio, kurį brėžėme nuo pat 1990-ųjų, kai sakėme, kad mūsų svarbiausias tikslas – sugrąžinti Lietuvą į ten, iš kur ji buvo išplėšta 50-ties metų Sovietų okupacijos, kai sakėme, kad turime greičiau sugrįžti į savo namus Europoje. Ši kelionė vis dar tęsiasi, bet joje ateina naujas etapas, naujas 25-metis, kuriame naujoji nepriklausomos Lietuvos karta turi perimti atsakomybę ant savo pečių ir tęsti mūsų pradėtą žygį. Ir mes turime to nebijoti, taip, kaip to nebijojome tada, kai Sąjūdžio metais pradėjome šį žygį.

Todėl ir sakau – nebijokime atidaryti langus pavasario gaiviam vėjui. Nebijokime skersvėjų – tegul išpučia šiek tiek užsistovėjusį orą. Tegul pravalo smulkių nuoskaudų, užgautų ambicijų, tarpusavio pasipykimų ir smulkių intrigėlių tvaiką mūsų bendruomenėje. Atidarius langus, pavasario skersvėjis iš pradžių sukelia visas dulkes ir smulkias šiukšles, o po to jas išneša lauk. Nebijokime ir to!
Nuo pat 2003 metų, kai tapau partijos pirmininku, mačiau svarbią užduotį mums patiems keistis ir atsinaujinti kartu su greitai besikeičiančiu gyvenimu ir su naujais iššūkiais: atsinaujinti idėjomis ir programomis, atsinaujinti žmonėmis, kurie būtų pajėgūs tas programas įgyvendinti.

Todėl rūpinausi, kad mes būtume pirmeiviais siekiant, kad Lietuvos ekonomika būtų inovatyvi, kad plėtotųsi konkurencinga žinių ekonomika, kad modernizuotųsi mūsų universitetai, kad išvaduotume ir modernizuotume savo energetiką. Tam reikėjo ir centro dešiniųjų konsolidacijos. Reikėjo plataus supratimo, kiek svarbi yra moderni dešinioji socialinė ir šeimos politika. Išlikome nuoseklūs Rusijos grėsmių stabdytojai ne tik Lietuvos viduje, bet ir plačiuose Rytų ir Vakarų frontuose. Visa tai reikalavo specifinės patirties, jaunatviškos energijos, gebėjimo matyti Lietuvos reikalus žymiai platesniame kontekste.

Šiandien matau, kaip gal per lėtai, bet plėtojasi mūsų svarbiausios idėjos ateinančiam Nepriklausomybės 25-iui: kurti konkurencingą ir inovatyvią ekonomiką; rūpintis regionais ir europietiškos gerovės plėtra visoje Lietuvoje, ne tik didmiesčiuose; skatinti europietiškos saugumo erdvės plėtrą į rytus nuo mūsų bei spartinti mūsų svarbiausių infrastruktūrų integraciją su europinėmis infrastruktūromis. Šias naujas ilgalaikes programas Lietuvai nuosekliai vystome. Jų tolesnei plėtrai vėl reikia ne tik idėjinio, bet ir žmogiško atsinaujinimo.

Nuolatinio atsinaujinimo poreikį visą laiką supratau kaip nuolatinį imperatyvą mūsų veiklai. Tai nereiškė, kad nevertinau vyresnių ar turinčių daugiau patirties Seimo darbe. Tai reiškė, jog labai gerai supratau, kad stagnacija yra pavojinga ir valstybei, ir mūsų bendruomenei.

Ypač stengiausi, kad atsinaujintų partijos idėjos, partijos veikla, partijos vadyba, partijos sekretoriatas. Tikrai matau daug gerų pokyčių. Džiaugiuosi atsinaujinimu skyriuose ir jų sėkme.
Tačiau kartu turiu prisipažinti, kad jaučiu, jog nepavyko to atsinaujinimo struktūriškai įgyvendinti partijos vadovaujančiuose lygmenyse. Čia tapome šiek tiek uždaroka, mažai besikeičiančia bendruomene, kartais nebepajėgiančia skubėti kartu su gyvenimu ir su naujų idėjų poreikiu. Todėl ir nutariau, kad vienintelis kelias tokioms permainoms įgyvendinti yra man asmeniškai parodyti atsinaujinimo pavyzdį. Ir tuo pačiu sudaryti galimybes vadovybei realiai atsinaujinti ir idėjomis, ir žmonėmis.

Štai todėl šiandien ir sakau – nebijokime pasitikėti naująja karta. To reikia Lietuvai, to reikia mums.
Vyresni visada baiminasi, kad jaunimas dar nesubrendęs, kad nepaveš, gal pasiklys, gal nepatyręs, gal neturi autoriteto, gal per anksti kvėpuoja mums į nugarą. Bet Sąjūdžio metais mes visi buvome nepatyrę. Tik Brazauskas sakė, kad jis yra patyręs. Ir nieko, mes neišsigandome, ėmėmės darbų ir padarėme. Tuo metu iš sovietinės Lietuvos mes, nepatyrę, drąsiai kūrėme modernią, vakarietišką Lietuvą.

Ir dabar kviečiu nebijoti. Nebijoti naujos kartos ir naujos bangos, naujų idėjų, naujų iniciatyvų, naujų žmonių bangos. Ir neturime bijoti, kad nauja karta toliau kurs modernią ir sėkmingą Lietuvą, remdamiesi sava patirtimi, įgyta Vakaruose – nes mes nuo pat Sąjūdžio laikų to siekėme. Nebijokime ir to, kad jie bus mažesni patriotai už mus, nes jie tikrai tokie nebus. Nesibaiminkime, kad jiems nebus svarbios mūsų vertybės, priešingai – greitai gali pasirodyti, kad jie ne tik kalba apie vertybes, kaip daugelis iš mūsų, bet ir liudija jas savo asmeniniu gyvenimu bei įgyvendina savo efektyviais darbais.

Nesakau, kad vyresni esame niekam nebetinkami. Man jau 58-eri. Tikrai dar nesijaučiu senas. Ir dar nesiruošiu į pensiją. Bet esu įsitikinęs, kad dabar, o ne po 2 metų reikia suteikti pasitikėjimą naujai kartai.

Mums reikia lyderio ne tik geresniam partijos veiklos administravimui, mums reikia lyderio, galinčio naujus rinkėjus patraukti naujomis idėjomis ir naujais telkiamais žmonėmis. 

Todėl ir kviečiu jau dabar suteikti atsakomybę naujai kartai ir rinktis iš naujos kartos. Turime ne vieną stiprų naujos kartos lyderį ir kandidatą į partijos pirmininkus. Yra iš ko rinktis.

Jūs žinote mano pasirinkimą ir mano siūlymą. Aš žinau, kodėl aš padariau tokį pasirinkimą – nes matau stipraus lyderio potencialą: gebėjimą telkti, gebėjimą generuoti ir realizuoti naujas idėjas, ir gebėjimą bei patirtį veikti tarptautinėje erdvėje. O ši patirtis būsimajam pirmininkui yra svarbesnė nei kokia nors mūsų kiemo ar mūsų koridorių ilgametė patirtis. Matau ir tinkamas žmogiškas savybes. Visos šios savybės yra išskirtinės ir tai man leido daryti drąsų ir racionalų pasirinkimą. Todėl baigdamas ir sakau – nebijokime! Nebijokime jau šiandien pasirinkti ateitį ir nebijokime drąsiai stoti į bendrą žygį su naujos kartos lyderiu. Ir tai darydami nebijokime šypsotis!

Su artėjančiomis šv. Velykomis!

(Pagal kalbą, pasakytą partijos Tarybai 2015 m. kovo 28 d.)