Deja, šį nei teoriškai, nei praktiškai nepagrindžiamą teiginį viešumoje noriai kartoja ir asmenys, ilgus metus buvę TS-LKD vadovybėje ir patys formavę partijos politinį veidą.
Asmeninė takoskyra nėra vertybinė takoskyra
Kaip ir visose gyvenimo srityse, taip ir kiekvienoje partijoje esti įvairiausio pobūdžio nesutarimų, kuriuos paprastai lema asmeninės žmonių savybės. Vienam patinka aštrus humoras, kitas linkęs įsižeisti, vienas jaunatviškai energingas, kitas ramesnis, labiau inertiškas, vienas individualistas, kitas komandinis žaidėjas ir pan. Žvelgiant plačiau, tai nėra nei gerai, nei blogai. Taip tiesiog yra.
Iš kitos pusės, nėra blogai ir tai, jog pagal bendrus pomėgius ar bendravimo manierą susiformuoja paskiri draugų rateliai. Tai vėlgi yra natūrali didelių, tokių kaip TS-LKD partija, bendruomenių gyvenimo kasdienybė. Didesnės problemos kyla tada, kai asmeninės antipatijos pereina, arba tiksliau – yra pervedamos į konceptualesnį lygmenį. Kitaip tariant, viena iš nesutariančių pusių ima ieškoti priežasčių, kodėl kilo konfliktas ir nusprendžia, jog tai ne charakterių neatitikimo padarinys, o neva gili vertybinė takoskyra.
Būtent tokie ar panašūs procesai jau keletą metų vyksta aplink TS-LKD partiją. Sustiprėjęs nepasitenkinimas konservatorių vyriausybe po ekonominės krizės, Garliavos žudynės bei jas sekusios viešosios komunikacijos klaidos tapo derlinga dirva įvairioms pseudoteorijoms, bandančioms įteigti abejonę, jog TS-LKD praranda savo vertybes ir liberalėja. Ši diskusija netruko tapti viešų debatų dalimi. Kaip ir visada, taip ir šioje situacijoje buvo ir nuoširdžiai nusivylusių, ir tų, kurie buvo linkę pasinaudoti nusivylimu savo asmeniniams tikslams.
Grįžimas prie „amžinųjų vertybių“ sugražins „prarastą“ elektoratą“?
Diskusija apie neva kintančias partijos vertybes viešumon kažkodėl iškyla ne prieš Seimo ar Savivaldybių, o tik prieš TS-LKD pirmininko rinkimų kampaniją. Turint omenyje, jog partija į nacionalinio lygmens rinkimus kaskart eina su vieninga ir išskirtinai konservatyvia veiklos programa, kalbos apie TS-LKD liberalėjimą atrodo labai nerimtai. Maža to, šios tik periodiškai sukeliamos viešos batalijos rodo, kaip sumaniai galima manipuliuoti žmonių tikėjimu vertybėmis bei nuoširdžiu idealizmu.
Kas antri metai sekant vadinamąją „TS-LKD vertybių praradimo“ diskusiją, buvo galima pastebėti, jog daugelį palaikančių šią teoriją vienija keletas, mano galva, ydingai įsisavintų ir todėl tolimesnį realybės suvokimą iškreipiančių teiginių. Jeigu visus juos sudėtume į vieną mintį, gautume frazę, kuri atrodytų daugmaž taip:
„TS-LKD ėmė dominuoti neokonservatizmas/liberalizmas, kuris pasirinkdamas eurofederalizmo kelią ir atsisakydamas tautinės Lietuvos vizijos, tradicinių vertybių bei paties konservatizmo, atstūmė nuo savęs daugelį buvusių rinkėjų.“
Iš jos, automatiškai kyla kitas, analogiškai priešingas teiginys:
„Neokonservatizmą/liberalizmą pakeitus tautiniu konservatizmu (nacionalizmu), atgytų partijos pagarba tradicinėms vertybėms, tautiniams Sąjūdžio idealams, o savaime sugrįžę „prarasti“ rinkėjai lemtų pergalę rinkimuose.“
Ar tikrai nacionalistas yra šiandienos konservatorius ir tradicijų saugotojas?
Pirmas dalykas, kuris krenta į akis, yra labai laisva ir neįpareigojanti pagrindinių sąvokų (neokonservatizmas, liberalizmas, konservatizmas, tautinis/tauta) vartosena. Kitaip tariant, viešose diskusijose šie žodžiai neturi vienareikšmiškos ir visų vienodai suprantamos prasmės.
Paimkime žodį neokonservatizmas (naujasis konservatizmas). Šis terminas paprastai yra naudojamas įvardinti vieną iš JAV Respublikonų partijos idėjinių srovių. Neokonservatoriams yra būdinga agitacija už aktyvią demokratijos sklaidą pasaulyje bei tvirtą Amerikos interesų gynybą – jei yra reikalas, panaudojant ir karinę jėgą. Moralės klausimuose jie ne ką skiriasi nuo klasikinių konservatorių, o ekonomikoje paprastai yra gan liberalūs. Prisiminkime, tarkim, ir Lietuvą į NATO priėmusį JAV prezidentą George‘ą W. Bushą – ekonomikoje jis buvo liberalesnis, tačiau moraliniuose klausimuose buvo pakankamai konservatyvus. Deja, net ir pačiose Jungtinėse Valstijose neokonservatorių terminas yra apgaubtas įvairialypėmis interpretacijomis ir neturi visiškai aiškios reikšmės. Iš dalies ši painiava atsispindi ir Lietuvos kontekste. Čia iki šiol plačiai tebevyrauja nuostata, jog neokonservatorius yra kone tolygus liberalui, nors akivaizdu, jog tai nėra tiesa.
Kita dažnai vartojama sąvoka, apibūdinanti „nevertybinį“ TS-LKD sparną, yra tapimas liberalu arba liberalėjimas. Ypač tai pasakytina apie konservatorių vyriausybės vykdytą anti-socialistinę ekonominę politiką, kurios esmė buvo suteikti individui didesnės atsakomybės už savo gyvenimo sprendimus. Kritikai yra iki šiol įsitikinę, jog būtent liberalesnė ekonominė politika lėmė emigraciją ir bendrą gyventojų nepasitenkinimą savo valstybe; ir atvirkščiai – socializmas tvarkant valstybės ūkį būtų padėjęs išspręsti daugelį šalies socialinių problemų.
Šiuo atveju, galima pastebėti paradoksalią situaciją, kada konservatorių vyriausybės kritikai, save vadinantys tikraisiais, t. y. tautiniais konservatoriais, nuoširdžiai tiki, jog ekonominė lygiava sustabdytų emigraciją ir taptų solidarumo bei teisingumo visuomenėje garantu. Kone identiškai kalba ir dalis socialdemokratų, nuolat pabrėžiančių, jog ekonominiai dalykai lemia visuomenės elgseną ir todėl turi pirmenybę prieš dvasinius bei politinius įsitikinimus.
Neteigiu, jog visi TS-LKD vadovaujamos vyriausybės veiksmai buvo teisingi, tačiau kritika iš socialdemokratiškos ekonomizuoto mąstymo pozicijos, visa tai pavadinant tikruoju, tautiniu konservatizmu, man atrodo absurdiškai klaidinga. Maža to, kaip kartą (gal ir ne vieną) diskusijoje yra prasitaręs vyskupas Kęstutis Kėvalas, būtent laisvoji rinka, o ne socialinė gerovės valstybė, kur kas labiau padeda žmogui atrasti savo žmogiškumo esmę, tapti solidariu bei atsakingu visuomenės nariu.
Trečioji, konservatizmo sąvoka, TS-LKD kritikų lūpose neretai įgauna ne tik socialistiškų, tačiau ir tipiškai nacionalistinių atspalvių. Tai ypač gerai matosi, kada imama kalbėti apie Vakarų Europos socialistus apėmusią vertybinio nihilizmo madą. TS-LKD kritikų manymu, politinis nacionalizmas yra praktiškai vienintelis galimas atsakas į šias tendencijas. Būtent nacionalistinių partijų vizijose yra matomas Europos grįžimas prie tradicinių, konservatyvių vertybių. Tarp jų galima matyti Europos Sąjungos panaikinimą bei grįžimą prie tarpukarinės nacionalistinių pseudodemokratijų sistemos.
Deja, žvelgiant plačiau, europinio nacionalizmo atgijimas iš tiesų turi nedaug ką bendro su tradicija ar konservatizmu. Visų pirma, naujojo nacionalizmo banga yra labai pavėluota, kone desperatiška, liberalizmu ir demokratija nusivylusių liberalų reakcija. Šie žmonės gimė ir subrendo sekuliarioje, dvasinių autoritetų nepripažįstančioje multikultūralizmo terpėje, ir tik visai neseniai susivokė, kad jų visuomenės gyvenimas yra beprasmis. Šiandienos nacionalizmas politikoje tėra naujųjų pagonių judėjimo atitikmuo religijoje – abu desperatiškai bando užpildyti atsivėrusią tapatybinę tuštumą kažkur nugirstų ir naujai susigalvotų „tradicijų“ nuotrupomis. O tai nėra nei tradiciška, nei konservatyvu.
Lietuvos atveju, tarpukarinė tautinės valstybės projektas mirė kartu su paskutiniu ją gynusiu partizanu. Siaubingos Kremliaus represijos okupacijos laikotarpiu nutraukė paskutinius politinius ryšius tarp to meto ir šiandienos valstybių. Atkurdami savo valstybę 1990-aisiais, mes rėmėmės ne gyva politine tradicija, o tik asmeniniais žmonių prisiminimais apie senąją, kadaise turėtą, tačiau amžiams prarastą tarpukario Lietuvą. Todėl apie organiškus ryšius su tarpukariu kalbančius nacionalistus konservatorius vadinti konservatoriais ir krikščioniškos tradicijos tęsėjais yra neteisinga.
Ketvirtoji, itin dažnai TS-LKD kritikoje sutinkama, sąvoka yra tauta. Ja yra manipuliuojama kone labiausiai. Paprastai yra painiojamos dvi tautos sampratos – kalbinė ir politinė – kurios neretai yra vartojamos tarsi sinonimai. Pirmoji apibrėžia tam tikrą žmonių bendruomenę, kuriai yra būdinga viena kalba. O antroji, politinė tauta, nurodo į politinio darinio, t.y. valstybės piliečių bendruomenę, kurie yra pasiryžę reikalui esant kovoti iki mirties dėl šios išlikimo.
Vakaruose tarp šių dviejų reikšmių painiavos paprastai nekyla, nes ten tauta reiškia labiau politinę žmonių bendriją, o tautybė – kalbinę bendruomenę. Lietuvoje problema atsirado dėl to, jog tarpukariu atkurta valstybė buvo konstruojama visiškai nauju, tautybės (t. y. kalbos) pagrindu. Tad Lietuvos atkūrėjai dėl konkrečių politinių sumetimų (t. y. atskirti lenkiškai kalbančius žmones nuo lietuvininkų) sąmoningai painiojo tautos ir tautybės sąvokas bei laikė jas sinonimais. Taip buvo daroma tam, kad būtų galima atkurti Lietuvos valstybę, nepriklausomą nuo tuometės Lenkijos. Šiandien ši problema nebeegzistuoja – tiek mes, tiek lenkai puikiai žinome, kuo skiriamės vieni nuo kitų. Kalba nebėra pagrindinis politinę tapatybę apibrėžiantis aspektas, tad painioti tautos ir tautybės sąvokų nėra reikalo. Deja, ši painiava dalies lietuvių mintyse išliko iki pat šiol.
Reikia pasakyti aiškiai, jog mūsų šalies valstybinė kalba yra ir turi išlikti lietuvių, tačiau pati kalba anaiptol nėra pagrindinis Lietuvos valstybės egzistavimo kriterijus. Tarkime, savo lietuvių kalbą išlaikėme ir praradę savo politinę nepriklausomybę – kitaip tariant, jau netekę savo politinės tautos. Iš kitos pusės, už mūsų visų Lietuvą prieš išorės agresorius kovoti iki pat mirties yra pasiryžę ne vien tik lietuvių kalba kalbantys piliečiai. Neabejotinai tą darytų ir dalis lenkų, ukrainiečių, rusų, žydų ar latvių tautybės atstovų. Visi jie sudaro mūsų Lietuvos politinę tautą.
Tad net ir dabar daugeliui turėtų būti aišku, jog gimtoji kalba, kuria kalba žmogus, neparodo, ar jis bus politiškai lojalus Lietuvai ar ne (įdomiai į šią problemą pažvelgė bičiulis Andriaus Veršinskas straipsnyje Neįvertintas praradimas: Lietuvos diduomenė). Nepaisant to, šiandien neretai iš save tautiniais konservatoriais vadinančių nacionalistų galime išgirsti priekaištų TS-LKD atžvilgiu, jog nebesiedami tautos ir tautybės kaip sinonimų, mes kažkokiu būdu rodome nepagarbą lietuvių kalbai bei tuo pat metu ardome Lietuvos valstybingumą. Kaip matome, šie priekaištai iš esmės atsiranda tik dėl negebėjimo atskirti tautos ir tautybės sąvokų prasmės.
Maža to, skirtingai nei tautos balsu mėgstantys kalbėti nacionalistai, TS-LKD patriotiškumą suvokia ne vien kaip lietuvių kalbos išsaugojimo klausimą. Bandymai atsiriboti nuo globalinių procesų, saugant žmones nuo pasaulinės konkurencijos, anaiptol nepadės lietuviams patikėti Lietuvos valstybės sėkme ir nesugražins pasididžiavimo jausmo savo tauta. Todėl svarbiausia yra suvokti, jog pagarba tautai prasideda tada, kai politikai pasitiki savo piliečių gera valia, o ne bando įbrukti juos į „tautinį rezervatą“.
Taigi apibendrinant galima pasakyti, jog kritika TS-LKD nėra teisinga, nes ją naudojantys asmenys savo nuomonei pagrįsti naudojasi sofistinėmis, klaidingai apibrėžtomis ir nevienareikšmėmis sąvokomis:
Neokonservatizmas nėra tolygus liberalizmui ir tai yra ypač akivaizdu moralės srityje, todėl liberalais vadinti kai kuriuos neokonservatizmubesidominčius Lietuvos konservatorius yra klaidinga;
TS-LKD palankumas laisvajai rinkai, o ne socialinei gerovės valstybei rodo ne liberalėjimotendencijas, o krikščionišką požiūrį skatinti žmogų prisiimti individualią atsakomybę už savo ir bendruomenės gerovės kūrimą, kitaip tariant – krikščionišką konservatizmą;
Europinis/lietuviškas nacionalizmas (tautinis konservatizmas) nėra nei konservatyvi, neitradicines krikščioniškas vertybes sauganti ir puoselėjanti politinė srovė, todėl jo siūloma alternatyva TS-LKD partijai negali būti priimtina;
Tai, kad TS-LKD nebepainioja tautos ir tautybės sąvokų kaip sinonimų nereiškia, jog ji negerbia valstybinės lietuvių kalbos ir ardo Lietuvos valstybingumą. Priešingai, „tautinį rezervatą“ skatinantys sukurti nacionalistai (tautiniai konservatoriai), patys rodo fundamentalų nepasitikėjimą savo tautos nuovokumu bei gera valia.
TS-LKD tarp eurofederalizmo ir tautinės Europos
Šalia ydingai vartojamų sąvokų TS-LKD politinės linijos kritikai labai mėgsta pabrėžti, jog visos Lietuvos politinės jėgos turi pasirinkti tarp dviejų kraštutinių Europos vystymosi alternatyvų – eurofederalizmo ir tautinės Europos. Ši perskyra vėlgi yra konstruojama baltai-juodame amžinos gėrio ir blogio kovos fone. Šiuo metu TS-LKD yra kaltinama tuo, jog viešoje erdvėje nuolat agituodama už gilesnę Lietuvos integraciją į Europos Sąjungą (ES), išduoda daugelį savo puoselėtų tradicinių krikščioniškų vertybių ar net patį konservatizmą. Tuo tarpu tautinės Europos vizija, kurios idėja kyla iš tarpukario Europos valstybių sistemos, yra pristatoma kaip kone vienintelė teisinga politinio vystymosi kryptis.
Visų pirma, reikia pasakyti, jog gilesnė integracija nėra tai, ką bando eurofederalizmobaubu nupiešti euroskeptikai. Viena vertus, pernai prieš Europos parlamento rinkimus išleista TS-LKD politinė programa aiškiai parodė, kokios Europos turi siekti Lietuva ir sieks partijos atstovai į valdžią.
Trumpai primenant jos nuostatas galima išskirti keletą pagrindinių: TS-LKD manymu, ES turi saugoti šeimą ir kiekvienos tautos savitumą, savo politikoje vadovautis solidarumu ir tradicinėmis vertybėmis, ekonomiką grįsti efektyvumu bei atsakingu finansų valdymu bei užtikrinti transatlantinį ir energetinį savo šalių saugumą. Kita vertus, vieninga, krikščioniškos moralės ir tarptautinės teisės taisyklėmis besivadovaujanti Europa, yra vienintelė galimybė išlikti tokioms mažoms valstybėms kaip Lietuva šioje, geopolitinių vėjų nuolat niokojamoje pasaulinėje politikoje.
Ir atvirkščiai, euroskeptikų siūlymai sustabdyti Europos integraciją arba apskritai iš jos pasitraukti, nesuteikia jokios apčiuopiamos alternatyvos. Jų populiarinama tautinės Europos vizija yra moraliai pasenusi ir negyvastinga, kitaip tariant, neatitinkanti laikmečio dvasios. Nieko keisto, jog nacionalistų apeliacija į tarpukarinę tautinių valstybių sistemą nesulaukia pritarimo plačiojoje visuomenėje. Europiečiai dar neblogai prisimena, kad nacionalizmui dominuojant žemyno politikoje, politinis stabilumas truko vos dvidešimtmetį ir galiausiai privedė prie Antrojo pasaulinio karo.
Beje, nacionalistai neretu atveju TS-LKD prikiša, jog ši turėtų sekti britišku požiūriu į ES – integruotis tik ekonomiškai, o politikoje išlikti susiskaldžius. Šis siūlymas mums yra ydingas dėl trijų dalykų:
Lietuva nėra Didžioji Britanija – nesame sala, turime 20 kartų mažiau gyventojų ir gyvename šalia agresija alsuojančios Putino Maskvos;
Pasisakymas už natūralią Europos integraciją automatiškai nereiškia, jog yra perimama morališkai nihilistinė Europos socialistų darbotvarkė, o priešinimasis integracijai automatiškai neparodo ištikimybės tradicinėms krikščioniškoms vertybėms;
Europa be Didžiosios Britanijos negalės tapti rimta politine atsvara nuolat augančiai grėsmei iš Rytų. Lietuvos užduotis turėtų būti ne skaldyti Europą, o stengtis perkalbėti britus pamesti euroskepticizmą ir pagaliau visapusiškai įsijungti į Europos šalių šeimą.
Susumuojant galima teigti, jog TS-LKD pasirinkta natūralios Europos integracijos politinė linija neprieštarauja nei Lietuvos valstybės išlikimui, nei tautiniam-kultūriniam savitumui, nei tradicinėms krikščioniškoms vertybėms. Beje, tiek stojimo į ES išvakarėse prieš dešimt metų, tiek šiandien Lietuvos religinės bendruomenės, tame tarpe ir Romos Katalikų Bažnyčia, ne kartą yra išsakiusios savo pritarimą tolimesniam Europos tautų vienijimuisi. Tuo tarpu, nacionalistų propaguojama tautinės Europos vizija, žlugusi dar tarpukariu, nėra nei realus, nei siektinas pavyzdys konservatyviomis save laikančioms politinėms jėgoms.
Mažiau demagogų, daugiau vienybės
Tai, kad TS-LKD partiją paliko keletas vadinamų sugražulėjusių, butaforinių kovotojų už vertybes, tokių kaip Naglis Puteikis, Kazimieras Uoka ar Gintaras Songaila (kurie nebuvo pasirengę dirbti komandoje ir politiką suvokė, kaip rėkavimą nuo bačkos liaudžiai) nereiškia, jog konservatoriai nusisuka nuo vertybių. Atvirkščiai, partijos vienybė bei bendra dvasia paprastai tik stiprėja, kai ją palieka įvairaus plauko sofistai bei demagogai.
Skirtumų ir nesutarimų, kaip ir kiekvienoje bendruomenėje, taip ir TS-LKD partijoje, visada buvo ir bus. Tačiau žvelgiant į partijos rinkimų programas akivaizdu, jog strateginėms nuostatoms pritaria visi. Skiriasi nebent požiūris į taktinius politinės strategijos įgyvendinimo elementus. Mano galva, kovoti tarpusavyje dėl politinės (idėjų įgyvendinimo ir vertybių įtvirtinimo) taktikos taip, tarsi tai būtų kova dėl (pačių idėjų ir vertybių) strategijos, nėra gerai. Kai asmeninę antipatiją dirbtinai bandoma paversti vertybine perskyra, visa tai veikiau byloja apie nesveikas politines ambicijas, o ne idėjinę kovą.