– Boriso Nemcovo žmogžudystė tapo dar viena garsia politine byla, kurių gausu Putino Rusijoje. Kaip manote, ko simptomas ar simbolis yra šis įvykis? Kaip po jo keičiasi Rusijos opozicijos architektūra?
– Šis nusikaltimas rodo, kad Rusija giganto žingsniais juda nuo totalitarinio į nacistinį režimą. Tokiose valstybėse nėra plačios, nepogrindinės opozicijos veiklos, jos sugriūna pagal kitokius principus – dėl išorės spaudimo po savo užsienio politikos avantiūrų, rūmų suokalbių ir perversmų. Žmogžudystės aplinkybės, vieta ir laikas neįprasti, sakyčiau, sensacingi, o tai žymiai sumažina įtariamųjų ratą. Nemcovą nušovė Vasilijaus nuokalnėje (Vasiljevskij spusk), tiksliau tilto pradžioje. Tai yra už kelių metrų nuo Kremliaus, ten gausu videoaparatūros, be to, patruliuoja Federalinė Rusijos prezidento apsaugos tarnyba. Tai yra, pasigirdus pirmiems šūviams jie turi automatiškai prisijungti ir sulaikyti automobiliu sprunkančius žmogžudžius. Tokiai demonstratyviai akcijai galėjo ryžtis tik žmonės, absoliučiai įsitikinę, kad liks nenubausti, vadovai specialiųjų tarnybų ir struktūrų, atsakingų už saugumą Kremliaus rajone, oficialioje Rusijos prezidento rezidencijoje. Galiu išvardinti šiuos asmenis: Vladimiras Putinas, Sergejus Ivanovas, Nikolajus Patrušiovas, Michailas Barsukovas (buvęs FST direktorius). Niekas, nepriklausantis šiam ratui, nesiryžtų tokiai įžūliai akcijai ir po jos nebūtų likęs nenubaustas. Ne, jie neišlipo iš balto „Fordo“ ir nešovė iš Makarovo pistoleto, jie užsiėmė šios žmogžudystės organizavimu.
Kas užsakovas? Arba pats Putinas, kurio motyvai – asmeninė neapykanta Nemcovui ir noras įbauginti opoziciją tokiais teroristiniais veiksmais, arba kas nors iš šios artimiausios aplinkos, galbūt dėl noro įsiteikti prezidentui, padovanoti jam šventinę dovaną. Vasario 27-a specialiu valstybės vadovo nurodymu paskelbta Specialiųjų operacijų pajėgų diena. T. y. tų pačių rusų vadinamųjų žaliųjų žmogeliukų, teroristų ir diversantų. Kodėl būtent ši diena? Šią dieną prieš metus buvo užgrobti Krymo Aukščiausiosios tarybos ir vietos vyriausybės pastatai. O kovo 1 d. Rusijos televizijos parodė plačiai anonsuotą filmą iš serijos „Neištikimybės anatomija“, kurio pagrindiniu veikėju turėjo tapti Nemcovas. Likus savaitei iki to, įvyko valdžios organizuotas antimaidanas, kuriame artimas Putino draugas, pusiau kuoktelėjęs banditas, pravarde Chirurgas grasino fiziniu susidorojimu ir aiškino, kad visa tai sukurta fiziniam susidorojimui su Rusijos opozicijos lyderiais. T. y. vieta, laikas, aplinkybės rodo tiesiai į žmogžudystės kaltininką – aukščiausią šalies valdžią.
– Kiek Rusija suvokia, kad jos provokacijos stato žmoniją ant Trečio pasaulinio karo slenksčio?
– Kol kas Putinas ėmėsi tik gąsdinimų. Niekas nežino, ar jis ketina panaudoti branduolinį ginklą, bet pats jo buvimas yra svarus instrumentas, kuris duoda politinių vaisių. Atrodytų, ponia Merkel po Didžiojo 20-uko susitikimo Brisbene ir penkių valandų pokalbio su Putinu visiškai jį suprato, išėjo iš ten visiško šoko būsenos, o paskui per paskaitą vietos universitete pateikė ypatingai griežtą Rusijos prezidento charakteristiką. Daugiau nei du mėnesius ji laikėsi griežtos pozicijos Rusijos lyderio atžvilgiu, nepaisant stipraus spaudimo iš vokiečių verslo ir jos koalicijos partnerių, socialdemokratų, kurie išlaikomi Kremliaus, ir daugelio ES šalių, vienaip ar kitaip persmelktų Putino pinigais, propaganda ir mitologija, pusės. Vasario pradžioje ji, prigriebusi Francois Hollande‘ą atkako į Maskvą su naujomis taikiomis iniciatyvomis. Tai įvyko kitą dieną po to, kai naujas Pentagono vadovas Ashtonas Carteris Kongrese pareiškė, kad pardavinės ginklų Ukrainai. Iš Kremliaus ne kartą buvo siųsti aiškūs ir konkretūs signalai – jei Vakarai tieks Kijevui ginklų, Maskva gali panaudoti taktinį branduolinį ginklą. Kiekvienas žodis čia turi savo prasmę, ypač „taktinis ginklas“, nes tai adresuota Europai. Vokietijos kanclerės galvoje akimirksniu gimė paveikslas – JAV už vandenyno daro, ką nori, o pusprotis rusas ims ir smogs Vokietijai branduoline bomba. Niekam šito nereikia.
Matote, niekas branduolinio ginklo nepasitelkė, o grasinimais, tiksliai pasvertu šantažu Putinas pasiekė daugelio praktinių tikslų, konkrečiai – paralyžiavo Europos lyderių laisvę. Bet su JAV jam tai nepavyko ir veikiausiai nepavyks.
– Veiksmingiausias valdžios perėjimo iš rankų į rankas būdas Rusijoje įprastai buvo rūmų perversmas. Galbūt egzistuoja kažkokių alternatyvių vadovaujančio elito pasikeitimo instrumentų?
– Rusijos istorija iš tiesų charakterizuojama ne politiniais debatais, ne valdžios perdavimu per rinkimus, o būtent rūmų perversmais. Į dabartinio Rusijos prezidento vietą gali ateiti atviri niekšai. O ko dar tikėjotės?
Pasitelksiu istorinę analogiją. Turint omenyje mano amžių, atsimenu Josifo Stalino pasitraukimo iš politikos aplinkybes. Jis buvo kur kas racionalesnis už Putiną ir kur kas didesnis nusikaltėlis. Gyvenimo pabaigoje jis iš tiesų klinikiniu požiūriu išėjo iš proto, ruošėsi Trečiam pasauliniam karui, o paraleliai dar dviem dideliems projektams – eiliniam aukščiausios partinės nomenklatūros valymui ir dideliam pogromui Europoje. Visa tai netenkino artimiausios aplinkos <...>. Paskui valdžią perėmė ne mažesni niekšai, Berija, Malenkovas ir Chruščiovas. Tačiau jie nepritarė beprotiškiems Trečiojo pasaulinio karo projektams ir kardinaliai pakeitė TSRS užsienio politiką, nors ir liko marksistinės-lenininstinės ideologijos šalininkai.
Perversmas dabartinėje Rusijoje įvyks tik esant akivaizdžiam, neabejotinam tiek visuomenei, tiek užsienio politikos elitui, visiškam Ukrainos avantiūros žlugimui. Dabar apie šį žlugimą ima galvoti, jis pamažu spaudžia protus Putino aplinkai, kurią sudaro verslininkai, multimilijardieriai, prarandantys savo turtus. Tačiau rimtų nuostolių jie dar nepajuto. JAV dar neįsitraukė į tokio Kremliaus žlugimo plano vykdymą. Tos tarptautinės sankcijos, kurias Rusija jau patyrė, buvo labai švelnios. Nebeduoda pigių paskolų, bet net ir tai pakenkė Rusijos ekonomikai. Matome rublio žlugimą, infliaciją, nedarbo didėjimą. O jei išjungs SWIFT sistemą, įšaldys ir areštuos visos Rusijos viršūnės turtus? Jeigu uždraus Rusijos civilinės aviacijos skrydžius ir pradės bet kokios rusiškos nuosavybės užsienyje areštus? Štai tada Maskvos viršūnėje įsiviešpataus visiškai kita nuotaika. Kai Vakarai visiškai izoliuos Putiną, visa šita mafija supras, kad jos vadeiva nevykdo būtinų funkcijų. Kalbu apie darbinių, konstruktyvių santykių su Vakarais derinimą. Pastarieji jiems reikalingi, nes būtent ten jie saugo prisiplėštus kapitalus, aprūpindami savo palikuonis keliomis kartomis į priekį. Jei per vieno žmogaus beprotiškas užsienio politikos ambicijas šie planai žlugs, jį pašalins.
Taip pat, kaip ir 1953 m., lyderio aplinka turės radikaliai keisti Rusijos užsienio politiką, atsitraukti nuo kraštutinių konfrontacijos su Vakarais formų. Visi klausimai, ypač susiję su Donbasu ir Krymu, bus išspręsti, juk sąlygas kels Vakarai, kaip laimėtojas pralaimėjusiam. Jie nepretenduos į Rusijos sunaikinimą, net į dabartinės valdžios likvidavimą (nepretenduos). Tačiau jie kartą ir visiems laikams norės apsisaugoti nuo visų Kremliaus užsienio politikos avantiūrų. JAV pajėgios tai įgyvendinti, jos tuo užsiims ne dėl simpatijos Kijevui (nors ir jaučia ją), o tam, kad apsisaugotų nuo Maskvos. Joms reikia sustabdyti Putiną Ukrainoje, nes to nepadarius visu priemonių spektru, visų pirma – nekarinio pobūdžio, jis patrauks į Baltijos šalis. O kai tai įvyks, jiems teks kariauti, vykdant NATO sutarties 5-o str. nuostatas. Kariauti jie pasirengę ir gali, tačiau labai nenori, nes kalbama apie priešininką – branduolinę valstybę. Žymiai lengviau ir pigiau išspręsti Putino problemą.
– Rusams ir ukrainiečiams, bent jau turint omenyje geografines realijas, teks gyventi šalimais. Kas, jūsų nuomone, imsis kažkaip derinti jų buvimą?
– Gavusi savo avantiūros žlugimo pamoką, Rusija paliks Ukrainą ramybėje. Bet jei žlugimas neįvyks, jeigu Putinas pasieks savo tikslą ir privers Ukrainos visuomenę priimti jo ultimatumo sąlygas, jokių paliaubų negali būti, nes tikslai visiškai skirtingi. Putinas karštai siekia sunaikinti Ukrainos valstybę. O ji – savarankiškai vystytis Europietiškoje trajektorijoje. Čia negali būti dialogo. Jis prasidės su nauja Rusijos valdžia. Po galimo rūmų perversmo į valdžią ateis tokie patys kaip Putinas, tik be imperiškų ambicijų. Jie ilgai neišsilaikys, nes Rusijoje vyks savi vidiniai procesai. Klausimas, ar pati Rusija po to bus tokia kaip dabar.