- Ger­bia­mas pro­fe­so­riau, esa­te mū­sų au­to­rius, daž­niau­siai ra­šan­tis po­li­ti­kas, kar­tais is­to­ri­jos te­mo­mis. Bet at­si­tin­ka taip, kad pats tam­pa­te te­ma, straips­nių ob­jek­tu. Ne­iš­ven­gia­ma kon­tro­ver­si­jų apie jū­sų bū­tus ar ne­bū­tus dar­bus. Pa­sta­ruo­ju me­tu, mi­rus vie­nam Są­jū­džio ini­cia­to­rių ir va­do­vų Ro­mual­dui Ozo­lui, pa­si­ro­dė iš­ve­džio­ji­mų apie Są­jū­džio pra­džią ir jo va­do­vau­jan­čių struk­tū­rų for­ma­vi­mą. Kai ku­rie au­to­riai jums pri­ski­ria ne­gar­bin­gą el­ge­sį.

- Man tai ne­nau­ja, tik įdo­mu, ko­dėl te­be­su ak­tua­lus. Per 25 me­tus pri­šmeiž­ta ga­na daug, jau ga­lė­tų pa­lik­ti ra­my­bė­je. Ne­pa­lie­ka. Nau­do­ja­si net mi­ru­siai­siais. Ekra­nuo­se anks­čiau aiš­ki­no, pa­vyz­džiui, kaip aš ne­va ke­ti­nęs ar troš­kęs nu­žu­dy­ti Al­gir­dą Bra­zaus­ką. Kas nors pliur­pia, pa­si­bai­sė­ju­sios mo­te­rys LNK-Gai­ve­nio lai­do­je lin­guo­ja gal­vo­mis - „kaip jį dar že­mė ne­šio­ja“, at­seit ma­ne, - ir TV vi­suo­me­nei to už­ten­ka. Ru­siš­kai tai va­di­na­si "bezp­re­die­las"; ano­je kul­tū­ro­je to­kia pra­kti­ka lei­džia­ma.

Pa­na­šiai kaip te­le­vi­zi­nė le­gen­da apie ru­sų ber­niu­ką, ukrai­nie­čių nu­kry­žiuo­tą už tai, kad kal­bė­jo ru­siš­kai. Bu­vo pa­ti­kė­ju­sių ir sku­ban­čių at­ker­šy­ti „u­kro­pams“, už­si­ra­šan­čių sam­di­niais.

Są­jū­džio is­to­ri­jo­je nuo­lat vo­lio­ja­ma, ko­dėl pir­mi­nin­ku ta­po V. Lands­ber­gis, o ne Vy­tau­tas Pet­ke­vi­čius, Ar­vy­das Juo­zai­tis ar­ba R. Ozo­las.

- Da­bar ypač ak­cen­ta­vo R. Ozo­lą, ar ne?

- Taip nau­do­ja­ma­si žy­maus po­li­ti­ko ir są­jū­di­nin­ko mir­ti­mi. Bet at­si­ran­da iš­ma­nių „eks­per­tų“, dės­tan­čių, kad V. Lands­ber­gio ten aps­kri­tai ne­tu­rė­ję bū­ti. Ne­va pla­nuo­ta siū­ly­ti jo tė­vą ar­chi­tek­tą, o pa­skui įvy­ku­si klai­da. Po po­ros mė­ne­sių tas pats eks­per­tas aiš­ki­na, kad jo siū­ly­mu ini­cia­ty­vi­nė­je gru­pė­je tu­rė­jęs at­si­ras­ti ma­no sū­nus li­te­ra­tas, tik štai žmo­nėms Moks­lų aka­de­mi­jo­je vy­ku­sia­me su­si­rin­ki­me pa­ti­ku­si ma­no kal­ba (Del­fi.lt, 2015-04-08). Jau 1988 me­tų ge­gu­žę bu­vau par­ašęs met­me­nis prog­ra­mai, kaip jung­ti­nia­me kū­ry­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų ple­nu­me ga­lė­tų gim­ti koks nors bend­ras fron­tas.

- Ar skel­bė­te kur nors tą prog­ra­mą?

- Ro­džiau Re­gi­man­tui Ado­mai­čiui, Vy­tau­tui Lau­ru­šui. Iki va­sa­ros bu­vę jau per ma­žai lai­ko ką nors su­reng­ti. Vė­liau įdė­jau į rin­ki­nį „At­ga­vę vil­tį“ (Są­jū­dis, 1990).

Są­jū­dį siek­ta skaldyti

- Są­jū­dis lyg su­tar­da­vo su CK...

- Kai Są­jū­dis po „me­daus mė­ne­sio“ ir Stei­gia­mo­jo su­va­žia­vi­mo su­si­kir­to su vie­ti­ne kom­par­ti­ja ir 1988 me­tų lap­kri­tį pa­sis­kel­bė po­li­ti­ne opo­zi­ci­ja, smū­gis at­ėjo iš pa­čios Mask­vos.

Jau­nie­ji Są­jū­džio ini­cia­to­riai iš­ties ne­ri­ma­vo, kad po Stei­gia­mo­jo su­va­žia­vi­mo ne­są aiš­kių to­les­nės veik­los gai­rių, o pa­vie­nių au­to­ri­te­tų kal­bos prieš­ta­rau­jan­čios tar­pu­sa­vy­je. Nu­ei­na į CK ir pa­šne­ka spau­dai. Ku­ri nuo­mo­nė yra Są­jū­džio? O da­bar dar tas „Iz­ves­ti­jų“ smū­gis, ku­riuo siek­ta skal­dy­ti Są­jū­dį į „švie­sius pro­tus“, ge­rai su­ta­rian­čius su kom­par­ti­ja, ir „eks­tre­mis­tus“, stu­mian­čius Lie­tu­vą į pra­žū­tin­gą konf­ron­ta­ci­ją su SSRS. Jie, va­do­vau­ja­mi V. Lands­ber­gio, jau rei­ka­la­vę pa­lai­ky­ti Es­ti­ją dėl res­pub­li­kos Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos spren­di­mų vir­še­ny­bės prieš Mask­vos įsa­ky­mus. Lai­mė, LSSR Aukš­čiau­sio­ji Ta­ry­ba (AT) „pa­sip­rie­ši­no“. Iš ti­krų­jų jai ne­leis­ta bal­suo­ti.

O „Iz­ves­ti­jų“ ko­res­pon­den­to L. Ka­pe­liuš­no var­du skelb­tas bro­liš­kas su­si­rū­pi­ni­mas: „Ką lie­tu­vių tau­ta gers ir val­gys? Ką pils į ma­ši­nų ba­kus?“ Bū­si­mų blo­ka­dų anon­sas. De­ja, ne­lem­to­ji „pro­fe­so­riaus Lands­ber­gio ko­man­da“ ne­su­lau­kian­ti as­me­nų, su­da­riu­sių Są­jū­džio pa­si­di­džia­vi­mą, at­kir­čio.

Rei­kia at­kur­ti chronologiją

- Ar yra ko­kių ne­ži­no­mų epi­zo­dų?

- Pas ma­ne į bu­tą Žvė­ry­ne bu­vo at­ėjęs bū­re­lis jau­nes­nių vil­nie­čių (iš Kau­no, re­gis, Al­gir­das Kauš­pė­das), su­mąs­čiu­sių, kad Są­jū­džiui, t. y. jo Sei­mo ta­ry­bai, bū­ti­na tu­rė­ti or­ga­ni­zuo­jan­tį ir ofi­cia­liai at­sto­vau­jan­tį va­do­vą; klau­sė, ar su­tik­čiau, ta­da ma­ne siū­ly­tų.

- Ka­da tai įvy­ko, kas da­ly­va­vo?

- Chro­no­lo­gi­ją (ti­kriau­siai prieš pat lap­kri­čio konf­ron­ta­ci­ją) ir da­ly­vius ver­tė­tų at­kur­ti. Dar yra pri­si­me­nan­čių­jų. Kai ku­riuos ir aš at­si­me­nu, kaip ir jų el­ge­sį. An­tai A. Juo­zai­tis sė­dė­jo di­des­nio kam­ba­rio kam­pe lyg ir ne­da­ly­vau­da­mas, kaž­koks ne­pa­lan­kus ste­bė­to­jas. Da­ly­va­vo Me­čys Lau­rin­kus, Vi­tas Tom­kus, Ema­nue­lis Zin­ge­ris. Šį pa­sik­vie­čiau į ko­ri­do­rių ir pers­pė­jau, kad jei ma­ne kels į va­do­vus, vi­sas Są­jū­dis bus puo­la­mas dėl ma­no tė­vo da­ly­va­vi­mo 1941 me­tais Lai­ki­no­jo­je Vy­riau­sy­bė­je. Ema­nue­lis tap­siąs ypa­tin­gu tai­ki­niu, tu­rįs tai ži­no­ti. Gal ne­rei­kia...

- Ar jie ir ėmė­si?

- AT lap­kri­čio se­si­ja, o prieš tai Es­ti­jos AT spren­di­mai vis­ką pa­grei­ti­no. Tad ir spren­di­mą dėl Są­jū­džio ta­ry­bos pir­mi­nin­ko. Ne­ati­dė­lio­ti! Svars­ty­ta du kar­tus - Ra­šy­to­jų są­jun­go­je (sa­kau iš at­min­ties) ir Tea­tro drau­gi­jo­je, nuo­la­ti­nė­je mū­sų po­sė­džių sa­lė­je. Šis an­tras po­sė­dis, ku­rį ve­dė Al­gi­man­tas Če­kuo­lis, ir jo ne­gin­či­ja­mas do­ku­men­tuo­tas spren­di­mas bu­vo fil­muo­ja­mas. Lai­mos Pa­ngo­ny­tės juo­sta iš­li­ko ir yra Sei­me. Pro­fe­sio­na­lūs is­to­ri­kai, ra­šan­tys iš gan­dų, ga­lė­tų pa­žiū­rė­ti. Trum­pai pro­ce­dū­ra pa­teik­ta 2013 me­tų do­ku­men­ti­nia­me fil­me „Lū­žis prie Bal­ti­jos“, jis bu­vo ne kar­tą trans­liuo­ja­mas.

- Ar ten ro­do­mas ir kan­di­da­tų kė­li­mas?

- Iš da­lies. At­si­me­nu, nors fil­me to nė­ra, kad R. Ozo­lą siū­lė fi­lo­so­fas Jo­kū­bas Min­ke­vi­čius. Ne­ma­žai ta­ry­bos na­rių siū­lė mus abu - R. Ozo­lą ir ma­ne. Kai ku­rie - ma­ne. Arū­nas Žeb­riū­nas la­bai pla­čiai. A. Če­kuo­lis pa­brė­žė, kad aš rei­ka­lin­gas kaip šach­ma­ti­nin­kas. Prieš bal­sa­vi­mą R. Ozo­las ta­rė: „Sa­vo kan­di­da­tū­rą "nu­imu". Pa­lai­kau V. Lands­ber­gį.“ At­si­me­nu sa­kęs: ma­tė­te, „Iz­ves­ti­jo­se“ jau iš­sky­rė vie­ną, ku­rį siū­lo dau­žy­ti. To­dėl, jei kvie­čia­te tam li­ki­mui ma­ne, par­em­ki­te vi­si.

In­terp­re­ta­ci­jos ir ne­bū­ti dalykai

- O ar bu­vo ren­ka­mas pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas?

- To ti­krai ne­bu­vo. Ne­tei­sin­ga in­terp­re­tuo­ti ir taip, ne­va R. Ozo­las „bu­vo ren­ka­mas“ pir­mi­nin­ku, bet ne­iš­rink­tas.

- Ar bū­ta su­si­ta­ri­mo ar­ba spren­di­mo dėl ro­ta­ci­jos?

- To­kių spren­di­mų ne­at­si­me­nu, ne­bent kas pa­kam­piais bū­tų kal­bė­jęs. Rea­lūs da­ly­kai bu­vo do­ku­men­tuo­ja­mi ir skel­bia­mi. Juo­lab 1989 me­tų vi­du­ry­je, ver­dant ko­voms SSRS de­pu­ta­tų su­va­žia­vi­me Mask­vo­je (re­zo­liu­ci­ja dėl Sta­li­no-Hit­le­rio pa­kto), or­ga­ni­zuo­jant Bal­ti­jos ke­lią ir siū­lant vie­ti­nei val­džiai rin­ki­mus jau me­tų pa­bai­go­je (AT pre­zi­diu­mas at­me­tė), idė­ja keis­ti ark­lius per­kė­lo­je bū­tų at­ro­džiu­si vi­sai ne­są­mo­nin­ga. Da­bar kas no­ri ple­pa.

- Bet Al­vy­das Me­da­lins­kas tvir­ti­na, kad „bū­ta su­ta­ri­mo po ku­rio lai­ko vyk­dy­ti ro­ta­ci­ją, rink­ti jį pir­mi­nin­ku...“

- A. Me­da­lins­kas pa­sa­ko įvai­rių ne­bū­tų da­ly­kų. Tai tik Vla­di­mi­ras Pu­ti­nas „su­si­ta­ria“ su Dmi­tri­ju­mi Med­ve­de­vu, ku­ris po ku­rio taps Ru­si­jos pre­zi­den­tu. O kad ma­ne iš­mu­šus iš veiks­mo ga­lės pa­va­duo­ti R. Ozo­las, tą esu sa­kęs.

- Pub­li­ka­ci­jų šia te­ma pa­si­ro­dė ir ki­tur - „Vei­de“, por­ta­le Del­fi.lt. Kaip rea­ga­vo­te į sa­vo, kaip AT pir­mi­nin­ko, bu­vu­sio pa­ta­rė­jo Ra­mū­no Bog­da­no aiš­ki­ni­mus?

- Kaž­kas jau pa­klau­sė, ir at­sa­kiau vi­sai trum­pai: Rū­ta Ja­nu­tie­nė su kel­nė­mis.

Chles­ta­ko­vo komp­lek­sas - me­luo­jan­ti sa­vi­gy­ra - iš­len­da iš­kart pa­sa­ko­ji­me apie są­jū­di­nės par­ti­jos Tė­vy­nės są­jun­gos stei­gi­mą po mū­sų koa­li­ci­jos pra­lai­mė­tų Sei­mo rin­ki­mų: „Bu­vau prie iš­ta­kų...“ Ne, žmo­gus bu­vo to­li ir že­mai. Po pir­mo­jo 1992 me­tų rin­ki­mų tu­ro, kai pa­aiš­kė­jo, kad LDDP lai­mi, ir su­ži­no­jau, jog ma­no pa­ta­rė­jas vie­šai kal­ba bjau­riai, ge­ria ir bė­gio­ja pas po­li­ti­nius kon­ku­ren­tus siū­ly­da­ma­sis tar­nau­ti bū­si­mam pir­mi­nin­kui A. Bra­zaus­kui, pa­ša­li­nau jį iš par­ei­gų skir­da­mas ki­tą AT pir­mi­nin­ko pa­ta­rė­ją Jo­lan­tą Ja­covs­kie­nę. Nors trum­pam ap­lin­ka tu­rė­jo bū­ti šva­ri.

Toks ir vi­sas R. Bog­da­no pa­veiks­lė­lis apie pri­mi­ty­vų dik­ta­to­rių V. Lands­ber­gį, ku­rian­tį pirš­tais iš lu­bų nau­ją par­ti­ją. Jos pa­grin­dus iš­ties kū­rė Egi­di­jus Ja­ra­šiū­nas, Me­čys Lau­rin­kus, An­ta­nas Sta­siš­kis, o al­ter­na­ty­vią struk­tū­rą stū­mė Ge­di­mi­nas Vag­no­rius. Ka­ri­ka­tū­ra, kaip „V. Lands­ber­gis dė­lio­ja kom­bi­na­ci­jas iš sa­vo par­tie­čių“, švie­čia tar­tum iš la­bai se­nų kli­šių, kaip ka­dai­se štam­puo­da­vo žur­na­lis­tai ka­gė­bis­tai. Pa­vie­niai jų tę­sia ir šian­dien. Gau­na pa­spir­ties. Por­ta­lai ga­lė­tų žiū­rė­ti, ką spaus­di­na.