R. Sadauskas-Kvietkevičius. Taikytojas A. Butkevičius, arba kam buvo skirtas premijos neskyrimo spektaklis?

delfi.lt 2015 11 30

Premjeras Algirdas Butkevičius parskrido iš Kinijos, pamatė, ką trumpam palikti be priežiūros jo partiečiai pridirbo ir prišnekėjo, ir griebėsi taisyti klaidas. Pirmiausiai paragino perbalsuoti dėl Laisvės premijos skyrimo Vytautui Landsbergiui.

Sprendimo, kuris šį kartą lyg gerai išdžiovintą beržinę malką suskaldė Lietuvą ne į landsbergininkus ir brazauskininkus, o į tuos, kurie supranta, ką mūsų istorijoje reiškia lemtingas 1988-1991 m. laikotarpis, ir ketvirtį amžiaus tebenešiojančius kraujuojančią sielos žaizdą dėl sugriautos gimtojo kolchozo fermos, puošusios vaizdingą paežerę silikato mūrais, arba neplanuotai pasibaigusios komjaunuoliškos karjeros.

Pirmųjų šį kartą gerokai daugiau, nes užaugo karta, kuri sužinojo apie mūsų valstybės atkūrimo laikotarpį iš mokyklinių istorijos vadovėlių ir suvokia bent jau tai, kad V. Landsbergiui skirtų puslapių iš jų niekaip nepavyks išplėšti. Net jeigu visiškai nesimpatizuoja profesoriaus įkurtai ir jo anūko vadovaujamai politinei partijai.

Patikėjęs, kad iki pirmadienio A. Butkevičiaus nuomonė nespės pasikeisti, bandau įsivaizduoti, kaip jam pavyks įtikinti trijų valdančiosios koalicijos partijų atstovus Seime užmiršti viską, ką jie šiomis dienomis prikalbėjo apie V. Landsbergį, ir nubalsuoti už Laisvės premijos skyrimą šiam. Nes pirmojo balsavimo rezultatas nebuvo kažkoks kurioziškas atsitiktinumas, kurių Seime taip pat nutinka, kai prieš posėdžio pabaigą likę salėje paskutiniai dar nespėję išsivaikščioti parlamentarai pirmu svarstymu pritaria dorai nė neperskaitytam gražuliškam ar sysiškam įstatymo projektui.

Tai buvo sąmoningas pasirinkimas, jaučiant artėjančią kadencijos pabaigą, priminti apie save tai rinkėjų grupei, kuriai V. Landsbergio pavardė buvo yra ir iki gyvenimo pabaigos liks keiksmažodžiu. Ir ne todėl, kad jie neigtų Atkuriamojo Seimo pirmininko vaidmenį kovoje už Lietuvos valstybės atkūrimą, o todėl, kad jį pripažįsta ir netgi perdeda. Bet atmeta patį Lietuvos valstybės projektą, kaip svetimą, klasta primestą iš Vakarų besibaigiant Šaltajam karui.

Man taip pat būtų lengviau patikėti hipoteze, kad visus keikiančius Lietuvą komentarus naujienų portaluose prirašo Rusijos specialiųjų tarnybų įdarbinti troliai. Jeigu jūs, kaip ir aš, savo giminėje neturite tikrų klasikinių vatininkų, retai nueinate į turgų ir nevažinėjate priemiestiniais autobusais, tai prekybos centro eilėje ar M. K. Čiurlionio muzikos koncerte sutikti žmonės nei iš šio, nei iš to nepradės pasakoti, ką iš tiesų galvoja apie savo šalį.

Kartais jie pratrūksta visai netikėtai, kaip ta miela ponia, kuriai aną savaitę parodžiau kryptį nuo Druskininkų autobusų stoties link gydyklų, o ji staiga prisiminė, kaip gera buvo čia atvykti su nemokamu profsąjungų dovanotu kelialapiu, kol „prakeikti sąjūdistai visko nesugadino“. Arba tas vyriškis kamufliažinėmis kelnėmis, iš kurio nesutikau pirkti dvėseliena dvokiančios šviežios žuvies, o paprašytas pavaišinti cigarete ištraukiau iš kišenės pakelį su lietuviška banderole. Išklausiau ne mažiau kaip dešimties minučių monologą apie tai, kaip šita valstybė persekioja paprastą žmogų, versdama rinkti šiukšles už seniai pragertą socialinę pašalpą tuo metu, kai galėtų nuvažiuoti į Baltarusiją ir parsivežti pigesnių plonų „Minsk“ bei „NZ“cigarečių. Nes va ten tai valdžia rūpinasi, kad gyventojai būtų sotūs, nebrangiai parūkę ir išgėrę.

Ne juokais pašiurpina mus tik apklausų rezultatai, kai sužinom, kad beveik trečdalis Lietuvos gyventojų patyliukais galvoja, jog Lietuvos valdžios pozicija Rusijos atžvilgiu yra per daug priešiška. Maždaug tiek pat ar tik truputį mažiau kažkada kategoriškai neigiamai atsakė į klausimą, ar eitų ginti savo šalies, jei kažkas – pirštais į kaimynus nerodysime – staiga ją užpultų.

Trečdalis rinkėjų balsų yra pakankamo dydžio auditorija televizijos laidoms, maitinančioms juos neapykanta savo šaliai, bandančioms įpiršti sąmokslo teorijas ir kitokią janutieną. Jeigu didžioji jų dalis ateina balsuoti, tie balsai gali nulemti rinkimų rezultatus. Ačiū Dievui, dauguma jų balsuoti nevaikšto, nes iš principo netiki demokratinių rinkimų skaidrumu ir savo galimybėmis ką nors šiame pasaulyje pakeisti. Tačiau ir dėl tų, kurie ateina, balsų politikai jau pradėjo varžytis tarpusavyje. Pirmiausiai demonstruodami, kad supranta pasaulį visiškai taip pat, kaip nelaisvi nuo ketvirčio amžiaus senumo propagandos įkaltų į galvas mitų jų rinkėjai. O lengviausia tai padaryti viešai demonstruojant neapykantą žmogui, tapusiam Lietuvos valstybės atkūrimo simboliu.

A.Butkevičiui šitos rinkėjų grupės nepakanka, o tapatinimasis su jos retorika lengvai gali perpus sumažinti vis dar įspūdingus juo pasitikinčių rinkėjų procentų skaičiukus. Jis privalo būti visiems geras, neerzinti ir nešokiruoti istorinių tiesų neigimu. Tą užduotį partijoje atlieka Artūras Skardžius ir Bronius Bradauskas, kurie savo įvaizdžio labiau jau niekaip nesusigadins, bet kiekvienu pasisakymu mobilizuoja savo šalies laisvės nekenčiantį elektoratą.

Taikytojo, įsikarščiavusiųjų ramintojo ir svetimų klaidų taisytojo misija vidaus reikalų ministro Sauliaus Skvernelio atsistatydinimo istorijoje A. Butkevičiui visai pakenčiamai pavyko, todėl galės bandyti dar ne kartą tai pakartoti. Nuo pat šios kadencijos pradžios, kai atėjo vadovauti Vyriausybei skelbdamas, kad taisys prieš tai šalį valdžiusių dešiniųjų klaidas, šitas premjero vaidmuo rinkėjams patiko ir gali būti dar ne kartą atliktas bisui. O gal dėl to ir buvo sumanytas visas spektaklis?