Rasa Juknevičienė. Sausio 13-osios melo anatomija

delfi.lt 2016 01 14

Kai šiandien kalbame ir rašome apie dabartinio Kremliaus melą, jaunam žmogui gali atrodyti, kad tai yra lyg ir koks naujas reiškinys. Tas reiškinys pavadinamas ir labiau moksliškai – informaciniu, arba plačiau – hibridiniu karu.

lzinios.lt

Sausio 13-osios šventė yra gera proga pasakyti, kad KGB valdomo dabartinio Kremliaus melas yra tas pats senas KGB melas, prieš kurį laimėjome tą sausį. Sausio 13-ąją buvo kova už tiesą ir prieš penkis dešimtmečius trukusį bolševikinį melą.

Net ir jų žodynas yra visai toks pats. Tuomet lietuviai, kaip dabar ukrainiečiai, buvo vadinami fašistais. Vytautas Landsbergis buvo labiausiai nekenčiamas žmogus. Tai, kad KGB savo padaliniams ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje buvo davusi užduotį skleisti melą apie atkurtos Nepriklausomos Lietuvos vadovą V. Landsbergį, savo atsiminimų knygoje yra aprašęs Lietuvos garbės konsulas Norvegijoje Leonas Bodas. Jis pats tai išgirdo iš perbėgusio į Vakarus rusų diplomato, kuris mūsų kovų dėl Nepriklausomybės laikais dirbo SSRS ambasadoje Osle. Rusas L. Bodui atskleidė, kad buvo nurodyta skleisti visokius pasitikėjimą V. Landsbergiu (taip pat visa Lietuva) menkinančius gandus apie išgalvotus jo turtus, apie fašizmą ir panašias nesąmones.

 

Bendra su dabartimi yra ir tai, kad perversmą prieš atkurtą Lietuvos valstybę anomis sausio dienomis taip pat organizavo KGB. Šios struktūros specialūs padaliniai buvo permesti į Lietuvą. Jų perrengti „liaudimi“ žmonės sausio 8-ąją šturmavo parlamentą. Provokuojančiu degikliu buvo pasirinkta Kazimiera Prunskienė. Tai jos sprendimas pakelti kainas be kompensacinių mechanizmų buvo ženklas pradėti perversmą. Ir nors Aukščiausioji Taryba, išeidama trumpos pertraukos tarp sesijų, buvo priėmusi nutarimą kaitinamos įtampos akivaizdoje nespręsti kainų klausimo, K. Prunskienė tai padarė. KGB sukurtas planas buvo pradėtas įgyvendinti. Nors kainas pakėlė Vyriausybė, tačiau „Jedinstvo“ su perrengtais KGB smogikais sausio 8-ąją buvo surinkti ne Vyriausybės, bet Aukščiausiosios Tarybos pastato šturmui. Ataka tą dieną buvo atremta. Tada nutarta pulti plačiau ir iš esmės, nesimaskuojant „liaudimi“. Sausio 13-osios naktį buvo panaudota kariuomenė.

 

Tą naktį kartu su Sąjūdžio deputatu Narcizu Rasimavičiumi ir nuo komunistų partijos išrinktu Česlovu Juršėnu dirbome posėdžių sekretoriate. Tokia tuomet buvo tvarka, keisdavomės po tris kas tris mėnesius. Mano darbas buvo sukviesti deputatus į posėdį. Mobiliųjų telefonų nebuvo. Pati girdėjau, kaip Č. Juršėnas, sėdėdamas šalia manęs, kažkam skambino ir susijaudinęs sakė, kad ji (K. Prunskienė) jau važiuoja iš Švenčionių, tuoj bus. Vėliau sužinojau, kad tą naktį, dingus premjerui Albertui Šimėnui, K. Prunskienė atvyko į Vyriausybę ir bandė sukelti kitą perversmą – kvietė ministrus dirbti su ja.

 

Štai taip vyko valstybės perversmas 1991-ųjų sausio mėnesį. Ir tikrai ne visa tauta, kaip per kiekvieną minėjimą veidmainiškai kalbama Seime, gynė Laisvę. Kaip rašo savo atsiminimuose LKP veikėjo Algirdo Ferenso žmona Goda, Algirdas Brazauskas tą naktį gėrė konjaką jų bute. Žiūrėjo, kuo čia viskas baigsis tam „muzikantui“. Tokį, suprask, menkinantį vardą KGB agentų tinklas skleidė visoje Lietuvoje. Sausio 13-oji yra istorija, kurioje dar nėra visų atsakymų. Gal todėl du trečdalius iš 25 laisvės metų Lietuvos vyriausybėse buvo žmonės be Sausio 13-osios širdyje, o Algirdo Syso melas apie V. Landsbergio „raudonąsias utėles“ tebesilieja iš tuomet apginto laisvo ekrano. Kuo skiriasi A. Syso melas nuo tuometinio KGB melo? Niekuo.

 

Sausio patirtis ir iki galo neparašyta jos istorija yra svarbi šios dienos geopolitiniu kontekstu. Svarbi todėl, kad Kremlių valdo ta pati perversmą Lietuvoje 1991 metais organizavusi struktūra, tik aplinkybės dar blogesnės. Rusijoje šiuo metu nėra ne tik tą naktį „miegojusio“, bet paskui atsibudusio Michailo Gorbačiovo, joje nėra nieko panašaus į Borisą Jelciną su šimtatūkstantine šviesia tauta už jo nugaros, išėjusia į Maskvos ir Leningrado gatves po Sausio 13-osios.

 

Pastarąją Sausio 13-ąją po bjauraus Seimo daugumos spjūvio į Laisvės premiją vis dažniau galvoju, kaip tie žmonės be Sausio 13-osios širdyje elgtųsi kokių nors Kremliaus provokacijų akivaizdoje? Neturiu aiškaus atsakymo.