A. Tapinas. Kam reikalingas priešas, kai turime draugą Algirdą

delfi.lt 2016 01 19

Tuščios Vilniaus gatvės, nes visi išvažiavę. Likę tik badaujantys, kurie nepajėgia išvažiuoti ir kurių net du kartus daugiau nei Rusijoje. Tik retkarčiais prabėga ginkluoti smogikai, žudantys kitaip galvojančius. Ir eilės oro uoste, kur paskutiniais lėktuvais nuo tarnybos kariuomenėje gelbėjasi mirštančios šalies jaunimas.

Andrius Tapinas

delfi.lt  M. Ažušilio nuotr.

Tai ne apokaliptinio fantastinio romano pradžia, tai informacija, kurią rimtu veidu skaitytojams pateikia Rusijos spauda ir interneto portalai.

 

Propaganda, melas, beatodairiškai, bet profesionaliai vykdomas manipuliavimas skaičiais ir faktais, tautinės neapykantos skatinimas, nesiliaujantis patyčių srautas iš mūsų prezidentės ir istorijos, iš paraščių traukiamų Lietuvos politikanų (politikais vadinti juos nesiverčia liežuvis) sureikšminimas ir pavertimas „visuomenės sąžinės balsu“.

Visa tai girdėta ir matyta. Informacinis karas vyksta pilnu tempu. Mes jau pripratom. Sunkiau rusams, kurie pilni nerimo surizikuoja atvažiuoti į Vilnių, Druskininkus ar Kuršių neriją ir patiria šoką, savo akimis pamatę, kad na... ne visai viskas čia taip, kaip pateikia Kremliaus kontroliuojama žiniasklaida. Jei suprantate rusiškai, paskaitykite Sankt Peterburge gyvenančio Kirilo įspūdžius po viešnagės Lietuvoje.

Bet kai vienas iš trijų šalies vadovų, premjeras Algirdas Butkevičius sudalyvauja šiame kare pareikšdamas, kad dėl jaunimo emigracijos pernai kalčiausias šaukimas į kariuomenę, lieki be amo.

Lietuvą nepaprastai „mylintis“ Kremliaus portalas Rubaltic turbūt dvi dienas šoko su pritūpimais išmesdamas koją į priekį po tokios premjero dovanos. O pavargęs šokti viską sudėliojo taip, kaip reikia – jaunimas iš karto puolė masiškai bėgti vengdamas kariuomenės, šaukimas sužlugo, visuomenė priešinasi valdžios norui pakišti prieš šautuvus jaunuolius, menininkai vykdo didžiulius protesto projektus (Beata Tiškevič ir Neringa Rekašiūte, Kremliaus propagandistai jūsų ilgai nepamirš). Ir visa tai lydi paties premjero Algirdo Butkevičiaus citatos Vadinasi, juk teisybė, juk tiesa?

Sudėtingu laikotarpiu abejotinų veikėjų atsirasdavo kone kiekvienoje Vakarų valstybėje. II pasaulinio karo metu britai turėjo fašistuojantį serą Osvaldą Moslį ir jo „saugokit šią liepsną broliai juodmarškiniai“, o savo naujausioje knygoje „Čerčilio faktorius“ Londono meras Borisas Džonsonas pasakoja apie šiaudadūšius parlamentarus, mėginusius įtikinti Čerčilį susitarti su Hitleriu. Norvegai sukanda dantis prisiminę Vidkuną Kvislingą, kurio vardas tapo jau bendriniu žodžiu, o amerikiečiai bloguoju tebemini priešui slapta tarnavusį Benediktą Arnoldą.

Turime ir mes tokių veikėjų, bet kaip ir minėjau – politikos paraštėse arba labai neaiškaus finansavimo (tiksliau aiškaus, ką ten) sulaukiančių portalų puslapiuose.

Bet jų ir valstybės draugais nepavadinsi, o štai kai Kremliaus propagandai amunicijos suteikia pats Lietuvos ministras pirmininkas, čia visai kitas dalykas.

Juk kokios dvi mintys kilo tik išgirdus jo pasisakymą?

a) Žurnalistai jį ne taip suprato ir po pusdienio bus paneigimas;

b) jis pats pakeis nuomonę ir po pusdienio pasisakys kitaip;

Praėjo pusdienis. Praėjo diena. Praėjo dvi dienos. Jokio judesio iš Gedimino 11 rūmų. Vadinasi, vienas iš trijų Lietuvos vadovų, mano valstybės premjeras tikrai galvoja, kad emigracija sparčiai didėja dėl nuo kariuomenės sprunkančių jaunuolių.

Tada kyla klausimai.

Kokia statistika remiasi premjeras? Kur konkretūs faktai, susiejantys emigraciją ir šauktinius? Gerai, jei ne statistika, tai bent reprezentatyvios apklausos?

Nes jeigu jų nėra, premjeras meluoja. Arba klysta. Bet kuriuo atveju žaidžia „į ranką“ Kremliaus propagandos mašinai. Cвой человек в чужой команде.

Dar yra ir moralinis aspektas.

Ir kaip jam dabar pažiūrėti į akis kariuomenės vadams, o dar svarbiau – paprastiems kareiviams ir savanoriams, kurie tiki tuo, ką daro? Ko verti Kariuomenės dienos proga premjero pasakyti žodžiai: „mūsų jėga vienybėje, mūsų stiprybė – patriotiškumas ir pasiaukojimas tarnauti Tėvynei?“ Kas tai – nulis, viešųjų ryšių patarėjų sukurta tuščia gražių žodžių kombinacija?

Ir kaip pažiūrėti į akis tam pačiam jaunimui, kuris net nesiruošė niekur bėgti?

Žiūrėkime, ką pateikia Statistikos departamentas. Imu emigracijos pagal amžių rodiklius ir apytiksliai daliju taip, kad liktų tik šauktinių amžiaus vyrai. 2011 metais 19-26 metų vyrų iš Lietuvos emigravo 8323, 2012 – 5938, 2013 – 5324, 2014 – 6098, 2015 (išankstiniai duomenys) – 7231.

Taip, palyginus su 2014 metais bendras tokio amžiaus emigrantų skaičius išaugo kiek daugiau nei tūkstančiu.

Pirmas BET – jų vis tiek mažiau nei 2011 metais.

Antras BET – jaunų emigrantų skaičius ir šiaip vėl auga nuo 2013 metų.

Trečias BET – šio amžiaus emigrantai vyrai sudaro tik 28 proc. nuo bendro emigravusių vyrų skaičius, o išaugęs tūkstantis – vos 4proc.

Ketvirtas ir svarbiausias BET – nėra pateikiama absoliučiai jokių duomenų, kad šitas papildomas tūkstantis vyrų būtent emigravo bėgdami nuo kariuomenės.

Tai man kas nors paaiškinkit, kaip esant tokiems skaičiams ir neturint tvirtų faktinių įrodymų galima nacionalinio radijo eteryje abstrakčiai rėžti, kad „emigruojančių skaičius labai išaugo, kai prasidėjo šaukimas į kariuomenę ir aš manau, kad tai buvo didžiausias poveikis jaunimui“?

Pajutęs svilėsių kvapą premjero skubiai stojo ginti jaunosios socialdemokratų kartos atstovas, partijos pirmininko pavaduotojas Justas Pankauskas. Savo straipsnyje jis remiasi neįvardintais ekonomistais ir apžvalgininkais, bet irgi nenurodo nė vieno premjero teiginį pagrindžiančio statistinio ar sociologinio duomens. Ir tuo pačiu prieštarauja pats sau ir savo pirmininkui, teigdamas, kad dar nepavyko sutikti dvejojančio ir nesididžiuojančio savo šalimi jaunuolio. Tai kaip čia? Neišvažiavo vis dėlto jaunuoliai dėl karinės prievolės? Liko patriotai? Meluoja/klysta pirmininkas?

Ir kas tie neįvardinti ekspertai? Turbūt ne Nerijus Mačiulis, kuris cituojamas portalo alfa.lt straipsnyje: „sprendimas grąžinti privalomąją karinę tarnybą nėra esminis ar labai reikšmingas veiksnys, galėjęs padidinti emigraciją ir neturėtų atsispindėti šalies statistikoje“.

Kitas specialistas Darbo rinkos tyrimų instituto mokslų daktaras Arūnas Pocius teigia, kad „tokio amžiaus jaunuoliai susiruošė darbintis užsienyje dėl darbo apmokėjimo skirtumų ir gali būti, kad augimas susijęs su mokslus baigiančių specialistų emigracija“.

VDU Demografinių tyrimų centro vadovė Vlada Stankūnienė Lietuvos radijui tikina, kad „emigracijos postūmis dėl šaukimo į karinę tarnybą yra tėra prielaidos, kurioms reikalingi atlikti stebėjimai ir tikslesnė informacija“.

Vilniaus Universiteto profesorius Romas Lazutka sako, kad jeigu premjerui iš tiesų taip atrodo, jam reikėtų susimąstyti, ką jis veikia valdžioje.

Net ir taikos ir ramybės metu mūsų valdžiai neblogai būtų pasinaudoti ES programa (už savus juk neisi) ir pasimokyti atsakingo kalbėjimo. O politinės įtampos ir informacinio karo metu toks elgesys yra tolygu nueiti į priešininko apkasus, išsitraukti pistoletą ir pačiam persišauti koją, kad priešui vargintis nereikėtų.

Nes štai jis rezultatas:

„Armijos prievolė verčia žmones bėgti iš šalies, „Didžioji dalis jaunuolių geriau bėga negu tarnauja šlovingoje Grybauskaitės armijoje.“

Kaip puikiai dėliojasi propagandos ir melo dėlionė, kaip nori ir moki. Ir dar lengviau kai kas nors prieina nešinas dėlionės detale ir sako – „va, šitą čia dar įdėkit. Apie kariuomenę gerai turėtų tikti, aha“.

Taip besielgiantis vienas populiariausių šalies politikų ir rimtas pretendentas 2019 metais tapti vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu primena seną anekdotą, kai mokykloje Vanečkos klausia, o ką tu veikei per karą? „Padėjau kariams traukinius nuo bėgių leisti“ – „Šaunuolis, Vanečka, o ką kariai tau sakė? – „Gut, gut, Voldemar“.

Kitas pavyzdys – neseniai viename didžiausių Lietuvos naujienų portalų 15min.lt išspausdintas interviu su atsargos majoru Albertu Daugirdu apie tai, ką daryti su kolaborantais ir kaip efektyviai bauginti jų žmonas ir vaikus. Po majoro pasiūlymų apšalo ne tik visuomenė, bet ir Šaulių sąjunga, skubiai atsiribojusi nuo radikalių pasiūlymų, kurie, sąjungos vado teigimu, truputį prieštarauja sveikam protui.

Normaliu metu tokia situacija būtų užgesinta. Vieni įsijautė į komandosų vaidmenis, kiti sureagavo. Bet, deja, nėra normalus metas. Aplink mus yra tie, kurie nemiega ir kurie kiekvieną tokį mūsų suklupimą pavers savuoju triumfu.

„Lietuvos žiniasklaida ragina žudyti kitaminčius“ – štai tokia antraštė pasiekia rusų akis ir protus. Be abejo, čia cituojami mūsų portalai, be abejo, mūsų majoras Daugirdas ir puikios išvados – kitaip galvojančių Lietuvoje jau laukia pogromai, kuriuos vykdys isterikės prezidentės vadovaujami sukarintos smogikų organizacijos – šaulių – nariai.

Vaje, baisisi rusų „žurnalistai“, tai vyksta ne Sirijoje, ne Irake, ne nacistinėje Vokietijoje, tai vyksta ES valstybėje. Netrukus ir Lietuvoje prasidės „krištolinės naktys“. Apie pačios Šaulių sąjungos reakciją straipsnyje, žinoma, nė žodžio.

Ir tai skaito galbūt neutraliai nusiteikę rusai, galbūt tie, kurie planavo atvažiuoti į Lietuvą, tai skaito ir mūsų šalies rusakalbiai piliečiai. Ir ką, nepradeda abejoti, o gal iš tiesų čia kažkas yra? Jeigu jau ir premjeras, ir karininkai, ir žiniasklaida taip kalba. Gal reikia bijoti „krištolinės nakties“ ir raginti bėgti visus iš šitos militaristinės šalies?

Tai ačiū, Albertai, ačiū, Algirdai. Padirbėjote, taip sakant, iš peties.

25-ųjų Sausio 13-osios metinių, dienos, kai krauju iškovojome laisvę, proga, Rusijos dienraščio „Komsomolskaja pravda“ propagandistė Galina Sapožnikova ( beje, neapsikentusioje Lietuvoje jau paskelbta persona non grata) maitina Rusijos skaitytojus savąja versija apie 1991 metų sausį Landsbergio suburtus smogikų būrius (o, pastebite tendenciją?), apie atšauktą mylimą lietuvių šventę Staryj Novyj God, vietoje kurios dabar deginami atminimo laužai, apie nekaltus tankistus ir į savus šaudžiusią „trečiąją jėgą“ ir ragina Pskovo desantininkus atsiliepti ir priminti „pravdos“ skaitytojams, kiek smarkiai jie nukentėjo.

Ant mūsų vemia fontanais, o nusikalbantys veikėjai ne tik suteikia progą tai daryti, bet dar ir patys priėję parodo – va, šitas kostiumo kraštelis liko neapvemtas, gal malonėtumėt, jei nesunku. Iš tiesų, kam reikalingi priešai, kai turime tokius draugus?

Haiku

Pastrykt premjeras

Ir pasilieja žodžiai

Tebus kas būna