Kad išliktų lietuvių tauta – reikia naujo tikslo

2016 03 17 lzinios.lt

Rasa Pakalkienė

Kokia mūsų šalies ateitis – plaukti pasroviui ar kuo nors išsiskirti? Kaip pažymėjo diskusijos vedėjas Žygimantas Pavilionis, kai Lietuva turėjo vizijų – atkurti Nepriklausomybę, įstoti į NATO ir Europos Sąjungą, siekė ir pasiekė tikslus, keitė pasaulį. O kaip yra dabar – ar turime tikslų, vizijų?

 

lzinios.lt nuotr.

Klubas „Res Publica“ surengė diskusiją tema „Šimtmečiui artėjant – ar turime Lietuvos viziją?“ su žmonėmis, kurie vedė laisvės keliu ir toliau kasdien ją puoselėja: pirmuoju atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovu profesoriumi Vytautu Landsbergiu, architektu, grupės „Antis“ lyderiu Algirdu Kaušpėdu bei viešųjų ryšių ekspertu Mykolu Katkumi. Pokalbį vedė Lietuvos ambasadorius ypatingiems pavedimams (Rytų kaimynystei) Ž. Pavilionis. „Išlieka tautos, kurios turi vizijas, strategijas, – sakė jis. – Jei mes neturėsime žmonės vienijančios idėjos, bus ne kas.“

 

Remti, o ne niekinti

V. Landsbergis, prisiminęs praeitį ir kaip buvo atkuriama Lietuvos nepriklausomybė, sakė, kad dabar vėl turime atsakyti į klausimą, ar žinome, dėl ko gyvename, kokia buvimo prasmė, koks pagrindinis bendrasis tikslas, kuris mūsų ateitį padarytų labiau užtikrintą, geresnę. „Geresnę ne didesnės piniginės, bet moraline prasme, – patikslino. – Manau, tikslas galėtų būti labai paprastas – turėti žmonišką gyvenimą savo šalyje. Tai ne apie pajamų kiekį, bet apie žmonių santykius.“

 

V. Landsbergis klausė, ar šiuo metu tarpusavio santykiai žmoniški, ar vieni į kitus žiūrime kaip į brolius, galbūt klystančius ar nusikalstančius, ar kuriame tik individų, padariusių karjerą, besipuikuojančių blizgančiuose žurnaluose, istorijas. Pasak profesoriaus, žmonišką gyvenimą suteikia atjaučianti širdis. V. Landsbergis svarstė: „Ar turime geros valios siekti, kad aplink mus būtų geriau? Ar padedame, paremiame, pagydome, padrąsiname, o ne niekiname, tyčiojamės, iškeldami save aukščiau kitų? Galvokime apie žmoniško gyvenimo principus ir ar galime turėti tikslą Lietuvoje sukurti žmonišką gyvenimą. Tokį, kad ne tik kad nuteistume korumpuotus valdininkus, bet kad korupcija būtų gėdingas dalykas, jog būtų gėda imti ką nors svetimą, vogti iš savo šalies. Jei to pasieksime, ir bus žmoniškas gyvenimas.“

 

Pilis panaši į bedantę burną

Ž. Pavilionis teigė, kad dabar situacija tokia, jog turime ne tik išorės priešų, bet ir vidinių. Jis sakė: „Postmodernus pasaulis yra labai sudėtingas.“ Ir siūlė strategiją, kurią galima būtų pavadinti: „Aš nesiklaupsiu. Aš stiprus“ Tai siekis, kad žmogus nesiklauptų prieš korupciją, neteisybę, alkoholį...

 

M. Katkus minėjo Estijos pavyzdį. Tai mažesnė už Lietuvą šalis, ir gyventojų turinti mažiau. „Estai kartais mąsto paradoksaliai, bet man tai patinka“, – sakė jis. M. Katkui patiko idėja, kaip estai sumanė padaryti, kad jų būtų tarsi daugiau. Jie sudarė galimybę gauti skaitmeninę Estijos pilietybę. Elektroninė pilietybė jos turėtojui suteikia prieigą prie paslaugų, kuriomis naudojasi estai. Skaitmeniniai Estijos gyventojai gali atsidaryti banko sąskaitą, vos per vieną dieną pradėti čia verslą, virtualiai pasirašyti dokumentus, patvirtinti jų tikrumą, valdyti bendrovę iš bet kurios pasaulio dalies, atlikti finansines operacijas ir panašiai. Projektas sulaukė sėkmės. Estijos e-piliečių iš tiesų pradėjo sparčiai daugėti.

 

A. Kaušpėdas mano, kad kiekvienas žmogus pats turėtų numatyti tikslą, kaip tobulėti, tapti geresniu, o lozunginiai tikslai jam primena praeitį. Patį architektą domina siekis atstatyti Vilniaus aukštutinės pilies kompleksą. Dabartinė Gedimino pilis jam kelia savotiškų asociacijų. „Žmonės, atsimerkite, juk tai – bedantė burna virš miesto, griuvėsiai, – sakė jis. – Tokie patys griuvėsiai yra mūsų galvose.“

 

A. Kaušpėdas teigė, kad iš esmės egzistuoja dvi strategijos: viena vadinasi išgyvenimo, kita – gyvenimo. „Pirmoji reaktyvi. Tai strategija, kuri, galima sakyti, būdinga zuikiams, mokanti, kaip pasislėpti krūmuose, neiškišti ausų, kad kas nors nepamatytų ir už jų nepatrauktų, – dėstė grupės „Antis“ lyderis. – Ši strategija – aukos. Ji paremta baime, prievarta, kitų kaltinimu, kopijavimu, priklausomybe nuo ko nors – alkoholio, kokios nors grupės, partijos ir taip toliau. O gyvenimo tikslas – kuo daugiau turėti: namą, mašiną... „

 

Pasak A. Kaušpėdo, kita strategija – gyvenimo, tai laisvės, drąsos, atvirumo, buvimo bendruomenėje, kūrybos. „Eiti, kurti, klysti, pasitaisyti ir eiti toliau, – vardijo jis. – Tokia strategija – lyderio.“ A. Kaušpėdas sakė Lietuvoje matantis daug aukos strategijos požymių, ir mažai – lyderio. Nors būtent pastarosios dabar reikėtų labiausiai. Vytį jis vadino tikruoju lyderystės ženklu.

 

Susvetimėjusi valdžia

Vienas diskusijų klubo dalyvių atkreipė dėmesį, kad atkūrus nepriklausomą Lietuvą, žmonių išrinkta valdžia buvo sava, bet dabar ji atitolusi nuo žmonių, susvetimėjusi.

 

„Tai buvo ypatingi laikai, kai nebuvo atotrūkio tarp valdžios ir žmonių, kurie ją išrinko. Jie net beginkliai ėjo ginti tą valdžią – kad išliktų, tada buvo svarbi mūsų būtis su laisvai pasirinktu keliu, nes iš mūsų norėta atimti“, – 1990 kovo ir 1991 metų sausio įvykius priminė V. Landsbergis. Jis sakė, kad anuomet ryšys tarp valdžios ir ją išrinkusių žmonių buvo suprantamas ir gyvas. Vėliau, pasak profesoriaus, prasidėjo nuodų lašinimas. Tai yra buvo skleidžiamas nepasitikėjimas tarp žmonių ir valdžios. O ir ji savo veikimu pradėjo kelti abejonių. V. Landsbergis ironizavo, kad dabar žmonės vieną dieną valdžią išsirenka, kitą dieną jau pradeda ją keikti.

 

„Daugelis einančiųjų į valdžią siekia tvarkyti savo interesus, o ne tarnauti. Kai iš tiesų buvimas valdžioje visiems asocijuosis su tarnavimu žmonėms, kad tai yra labai garbinga pareiga, kai pasieksime tokį lygį, tada nebebus susvetimėjimo“, – nuomonę sakė A. Kaušpėdas. M. Katkus pažymėjo, kad labai svarbu atkurti pasitikėjimą savimi ir savo valstybe.