Jūratė Laučiūtė. Tarp šv. Petro ir Judo?

lzinios.lt 2016 03 25

Artėjant Velykoms bažnyčiose skaitomi Evangelijos pasakojimai apie paskutines Kristaus gyvenimo dienas ir jo mokinių išgyvenimus. Jau sužinojome apie Judo didžiąją išdavystę ir Simono, pavadinto Petru, tris mažąsias išdavystes, kai jis iki gaidžiui sugiedant triskart išsižadėjo savo Mokytojo – kaip tas ir buvo išpranašavęs.

lzinios.lt nuotr.

Ne pirmus metus klausausi šių pasakojimų, tačiau šiemet, įsijautusi į kai kurių principingumu ir tiesmukumu pagarsėjusių ponių tiesos bei teisybės paieškas, ėmiau ir nusistebėjau: kaip čia atsitiko, kad tiesos mylėtojai ir mylėtojos iki šiol nepasinaudojo proga pamiklinti plunksnos bei fantazijos ir nesiėmė naujai, iš XXI amžiaus liberalių aukštumų, analizuoti Evangelijos? Juk atsivertų kur kas platesni horizontai, nei genėjant ir ravint iš trumputės (palyginti su krikščionybės istorija) Lietuvos valstybės istorijos netobulus, perdėm susikompromitavusius, kolaboravusius, psichiškai nesveikus lietuvių tautos herojus ir autoritetus!

 

Kodėl, pavyzdžiui, šv. Petro nepaskelbus išdaviku? Juk, vadovaujantis madingų tiesos ieškotojų metodais, pakaktų konstatuoti, kad jis net tris kartus išsižadėjo Kristaus. Na ir kas, kad dėl to savo poelgio didžiai atgailavo ir tapo uoliausiu Kristaus mokslo skleidėju – tai galima ignoruoti, kaip ir visa kita, kas neatitinka mito griovėjų susikurtų schemų. Juo labiau jog tradiciškai judošiumi laikomas Judas išdavė Kristų tik vieną kartą! Susigundė trisdešimčia sidabrinių. Anoks nusikaltimas! Kas gi nesusigundo? Prisiminkime, kokią bausmę Lietuvos teisėjai skyrė Viktorui Uspaskichui ir „nesiparinkime“ dėl visokių judošių...

 

O kad tas vienintelis pabučiavimas turėjo tragiškas pasekmes, vėlgi galima nepastebėti. Tereikia tiesiog neskaityti tų Evangelijos puslapių. Juk taip neretai ir daroma.

 

Tiesa, ir šiandien netrūksta senesnio kirpimo, didesnio išsilavinimo istorikų, kuriems rūpi ne pabiri faktai, bet visa priežastiniais ryšiais susieta įvykių sistema ir istorinis kontekstas. Jie įkyriai primena, kad Petras vėliau atsikvošėjo, gailėjosi savo silpnumo akimirkų ir net nusipelnė garbės baigti gyvenimą taip pat, kaip ir Mokytojas – ant kryžiaus. O Judas atėmė sau gyvybę, nepakeldamas gėdos ir kaltės. Ar tokį poelgį galima priskirti atgailai?

 

Deja, dažnam laisvos Lietuvos užaugintam pikantiškų siužetų ir skandalingų smulkmenų iš istorijos graibstytojui nebeužtenka nei kantrybės, nei nuoseklumo jį dominantį reiškinį ar asmenybę analizuoti visapusiškai, nuo priežasčių iki pat pasekmių. Tačiau tokia analizė – tai savotiški stabdžiai, sulaikantys tyrinėtoją nuo kategoriškų vertinimų, klaidingų išvadų ar net šiurkštaus faktų iškraipymo, supainiojant klaidas su nusikaltimais, silpnumo akimirkas su išdavyste, ar būtų kalbama apie Biblijos personažus, ankstyvuosius krikščionis, ar apie jų palikuonius, XX-XXI amžiaus vaikus/veikėjus. Visiems buvo būdinga klysti pasirenkant. O juk žmogaus gyvenimas – tai ištisa virtinė įvairiausių pasirinkimų.

 

Renkamės gyvenimo kelią, profesiją, religiją, gyvenamąją vietą. Renkamės pranašus, kuriais tikime, autoritetus, draugus, mokytojus ar pagaliau antrąją puselę laimingai šeimai sukurti. Nesirenkame, atrodo, tik gimdytojų ir Tėvynės.

 

Rinkosi žydai, atmesdami Kristų, Dievo jiems siųstą mesiją. Kartu pasirinko ir savo likimą... Kas mestų į juos akmenį?

 

Paradoksas: akmenis į žydus ne vieną šimtmetį mėtė būtent krikščionys, nors Kristus mokė priešingai: meskite akmenį, kas pats be kaltės...

 

Pasekmės nuspėjamos: šiandien per apsisvaidymus akmenimis vienareikšmiškai dominuoja ir laimi žydai. Veltui krikščionys karštligiškai baksnoja į Naująjį Testamentą, kuriame rašoma apie atlaidumą ir atleidimą. Veltui meldžiasi nuo Velykų iki Velykų: „...ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame...“

 

Veltui. Žydai, kartą pasirinkę, ištikimai laikosi rūsčiojo ir kerštingojo Jahvės priesakų.

 

Tačiau kas toliau? Pasirinkimas ne toks jau didelis. Arba ir toliau suvedinėjame sąskaitas su praeitimi, nuolat kaltindami, aitrindami žaizdas, neleisdami laikui atlikti savo natūralios gydančios misijos, arba žingsnelis po žingsnelio judame pirmyn, į naują bendrą ateitį, kurioje, kaip ragina Evangelija, savo vietą rastų ir elinas (graikas), ir judėjas, kalėjimus iškentę disidentai ir toji tautos dalis, pasirinkusi susitaikymą per prisitaikymą, bet ne per išdavystę...

 

Juk atgaila – ne susinaikinimas, o savęs įvertinimas ir pasirengimas kokybiškai naujam gyvenimo etapui, gyvenimui be nuodėmės.

 

Prisiminkime, kad šv. Petras atgailavo ir sustiprėjo. Judas susinaikino. O pasaulis tebelaukia, kad jį pakeistų tie, kurie jame gyvena. Čia ir dabar.