V. Landsbergis. Sausio 13-osios byla šiek tiek juda

lzinios.lt 2016 04 11

Kištis į teismą negalima. Komentuodamas teismo veiklą rizikuoji būti apkaltintas – jei kritikuosi ją, – kad „darai spaudimą“, neva tūlas apkaltintas nenaudėlis dėl to nukentėjo.

Užtat girdamas vad. teisingumo sistemą liktum saugus nuo jos, kaip valstybės valdžios savigynos. Nors visuomenė dėl kai kurių sprendimų ir pakraupus. Kritinis kampas čia nepatartinas

 

Liudijau Sausio 13-osios byloje ir ta proga vėl kai ko viešai klausiau. Gal tyruose, gal ne. Spauda girdėjo, bet visuomenei nereferavo. Antai publikacija „Landsbergio liudijimas: agresorius turėjo ir sąmokslininkų Lietuvos viduje“ (ELTA, 2016–03–24) nė žodžio neperduoda būtent iš tokio tikslinio liudijimo. Manau, žinių agentūra buvo parengusi ir apie sąmokslininkus, vėliau perspėta išsicenzūravo, tik štai gerą pavadinimą pataisyti pamiršo.

 

Klasikai sako, kad demokratijoje teismas – tai kaltinimo ir gynybos varžytuvės. Taip buvo jau Atėnuose, ir nūnai taip siekiama tiesos. Kas šioje byloje kaltinančioji šalis? Gal valstybė, kuri patyrė ir išorės, ir vidaus – tad išdavikų – smūgių; iš to – ir visokeriopų nuostolių. Agresorių turbūt kaltintų ir nukentėjusieji – nužudytų žmonių artimieji bei nusikaltėlių sužeisti asmenys, kurie dar gyvena, jų šeimos. Ar jie visi kaltins? Ar jie turi kokią nors, gal net apgintos valstybės, paramą proceso varžytuvėms? Jie arba jų atstovybė tikrai būtų politiškai ir moraliai motyvuoti. Bet ar motyvuota šiai bylai Lietuvos Respublika? Manant, kad ji pati nukentėjusi ir įpareigota bent viešojo intereso lygmeniu užstoti fizinius nukentėjusiuosius. Regis, tai paaiškės „eigoje“.

 

Norėčiau apie tuos principinius dalykus matyti Aukščiausiojo arba Konstitucinio Teismo išaiškinimą, bet jie juk neįpareigoti atsakinėti piliečiui liudininkui.

 

Yra ir kitos valstybės pilietis de facto dalyvis, aprobavęs ir stebėjęs Lietuvos TV „valymo akciją“ mūsų valstybės teritorijoje, kuris nekviečiamas net liudininku. Tai Michailas Gorbačiovas, ir šis teisingumo nesiekiąs teisingumas bado kiekvieną akį, kuri žiūri ir mato. Ką gali žinoti, gal taip avansu konstruojamas didysis apeliacinis gynybos argumentas net Strasbūrui apie selektyvų Lietuvos teisingumą. Jau M. Golovatovas, Sausio 13-osios kruvino šturmo vadas (šturmbanfiureris) apie tai kalbėjo savo žurnalistams: vykdėm aukščiausiojo vado įsakymą, tad atsikabinkit, juk Lietuva jo nedrįsta nė paklausti.

 

Jei tokie vilnietiški reveransai daromi tyčia, tik apsimetus mandagumu, tai reikštų, kad Lietuvos teisingumo sistema šioje byloje dirbo ir dirba pataikaudama agresoriui. Sorry. O gal netyčia, iš nekompetencijos. Razberis, nauka.

 

Dabar iš savo pasisakymo teisme stenografiškai priminsiu, ką nutylėjo ELTA, juolab visai nepriklausoma spauda. Tai sąmokslo prieš valstybę bruožai, elementai, duomenys.

 

Kai kurių savivaldybių tarybų išankstiniai ir po Kovo 11-osios skelbti sprendimai, kad jos – kitoje valstybėje. Atvirai skelbtas ir mėgintas įgyvendinti antikonstitucinis separatizmas. Jis tęsėsi ligi pat 1991 metų rugpjūčio pučo.

 

Ignoruojant įstatymą toliau Lietuvoje veikianti kitos valstybės partija, talkinanti agresoriui kaip penktoji kolona.

 

Valstybės valdžios dezintegracija aukščiausiu lygmeniu, siekiai Vyriausybę priešinti su Aukščiausiąja Taryba ir aukščiausiuoju valstybės pareigūnu (savivalė ir neinformavimas dėl kainų politikos, mėginimas formuoti kitą vyriausybę be Aukščiausiosios Tarybos žinios), taip pat žemesnėse valdžios grandyse; struktūrų ir pareigūnų nelojalumas, nesubordinacija, perėjimai į priešo pusę.

 

Čia galima konkrečiau priminti ir VRM ypatingosios paskirties dalinio skilimą – išdavystę (B. Makutynovičiaus grupė), ir URM pareigūno L. Kučinsko diversinę „diplomatinę“ kelionę į Vašingtoną 1991 metų sausio 5–8 dienomis; sabotažus arba šantažus IAE, Vilniaus aerodrome ir geležinkelyje; pradangintus arba sunaikintus Aukščiausiosios Tarybos specialiųjų to meto tyrimų duomenis.

 

Prie sąmokslo elementų priskirtinos ir pastangos – siūlymai – išskraidinti valstybės vadovą puolimo metu, sausio 13-osios naktį, į užsienį (kartu rengiant apie tai propagandinį smūgį – V. Švedas, K. Prunskienė).

 

Valstybės pajėgumui pakirsti buvo vykdomi: sportinių lėktuvų grobimas (atidavimas išskraidinant į Charkovą), VRM ginklų perėmimas, gynybai svarbių pastatų užėmimas. Kai kas talkino.

Katastrofiškų pasekmių valstybei būtų turėjęs, sėkmės atveju, Aukščiausiosios Tarybos pastato užėmimas jau sausio 8 dieną. Ar šiai grėsmei VRM tinkamai pasirengė, liko neatsakyta – parlamentinio tyrimo duomenys sunaikinti. Gal dabar tiria?

 

Anksčiau neteko oficialiai girdėti, bet gal kada išgirsime ir apie kitokias didžiojo agresorių nusikaltimo atšakas, apraiškas, papildomas net žmogžudysčių detales, kurios vis kartkartėm paminimos (primenamos) nelyginant į priegalvį.

 

Žmonių klaidinimas: nebijokit, šaudo tuščiomis! Ir vėlesnės Krašto apsaugos departamento vado pagyros – „mes norėjom patirti aukų“, tuo siūlant agresoriui net pateisinimą.

 

Du (mažiausiai du) nužudyti rusų kariškiai. Leitenantas Viktoras Šackich nušautas puolimo metu iš kelių centimetrų atstumo į nugarą – tai pačios „Alfos“ arba to dalinio sėbro darbas. Užsieniečio nužudymas Lietuvoje. Kuri netiria. Ir čia pat uniformuotas atšalęs kareivio lavonas, parūpintas iš anksto ir atneštas, padėtas užimto Konarskio g. pastato koridoriuje. Viena liudininkių – televizijos žurnalistė N. Steiblienė.

 

Tarptautiškai draudžiamo ginklo naudojimas – išcentrinės (besivartančios) bei kūne suskylančios kulkos. Aukų kančios, nežmoniškas sadizmas. Kurie „intendantai“ šią amuniciją išdalijo žudikams? Čia ir klausimas bokšto „prieigų valytojui“ J. Meliui.

 

Galimas V. Ivanovo „draugovininkų“ indėlis šaudant į beginklius gynėjus nuo stogų. Panašu į „Berkutą“ Kijeve.

 

Bylai naudinga būtų kompartijos kolegų suteikta-dar nesuteikta informacija apie lietuviškąjį sąmokslo štabą Maskvoje (galėtų ką nors papasakoti V. Baltrūnas, S. Renčys, o V. Sakalauskas – jau ne). Apie projektuotą marionetinę „tarybinę“ Sausio 13-osios vyriausybę (siūlymą kategoriškai atmetė V. Antanaitis, atsiminimuose gyrėsi V. Petkevičius), apie „nacionalinio gelbėjimo“ komiteto sudėtį... Tie, kurie dar turi teisingumui svarbių žinių, o jų nesuteikia – bemaž tęsia švelnųjį sąmokslavimą. Daboja stogelius.

 

Informacinis ginklas – beatodairiškas ciniškas viešas melas (nuo žurnalistinio agento A. Plukio iki generalinio prokuroro N. Trubino) nelyginant šiais laikais. Tyčiniai klaidinimai – nusikaltimo dangstymai. Ar visa tai apima dabar atgaivintoji, bent aktyviau vedama byla?

 

Kaip ir Medininkų bylos atveju, aiškiai reikalingas antrinis procesas – anksčiau vykdytų juridinių procesų ikiteisminis tyrimas.

 

 

 

Užtat girdamas vad. teisingumo sistemą liktum saugus nuo jos, kaip valstybės valdžios savigynos. Nors visuomenė dėl kai kurių sprendimų ir pakraupus. Kritinis kampas čia nepatartinas.

Liudijau Sausio 13-osios byloje ir ta proga vėl kai ko viešai klausiau. Gal tyruose, gal ne. Spauda girdėjo, bet visuomenei nereferavo. Antai publikacija „Landsbergio liudijimas: agresorius turėjo ir sąmokslininkų Lietuvos viduje“ (ELTA, 2016–03–24) nė žodžio neperduoda būtent iš tokio tikslinio liudijimo. Manau, žinių agentūra buvo parengusi ir apie sąmokslininkus, vėliau perspėta išsicenzūravo, tik štai gerą pavadinimą pataisyti pamiršo.

Klasikai sako, kad demokratijoje teismas – tai kaltinimo ir gynybos varžytuvės. Taip buvo jau Atėnuose, ir nūnai taip siekiama tiesos. Kas šioje byloje kaltinančioji šalis? Gal valstybė, kuri patyrė ir išorės, ir vidaus – tad išdavikų – smūgių; iš to – ir visokeriopų nuostolių. Agresorių turbūt kaltintų ir nukentėjusieji – nužudytų žmonių artimieji bei nusikaltėlių sužeisti asmenys, kurie dar gyvena, jų šeimos. Ar jie visi kaltins? Ar jie turi kokią nors, gal net apgintos valstybės, paramą proceso varžytuvėms? Jie arba jų atstovybė tikrai būtų politiškai ir moraliai motyvuoti. Bet ar motyvuota šiai bylai Lietuvos Respublika? Manant, kad ji pati nukentėjusi ir įpareigota bent viešojo intereso lygmeniu užstoti fizinius nukentėjusiuosius. Regis, tai paaiškės „eigoje“.

Norėčiau apie tuos principinius dalykus matyti Aukščiausiojo arba Konstitucinio Teismo išaiškinimą, bet jie juk neįpareigoti atsakinėti piliečiui liudininkui.

Yra ir kitos valstybės pilietis de facto dalyvis, aprobavęs ir stebėjęs Lietuvos TV „valymo akciją“ mūsų valstybės teritorijoje, kuris nekviečiamas net liudininku. Tai Michailas Gorbačiovas, ir šis teisingumo nesiekiąs teisingumas bado kiekvieną akį, kuri žiūri ir mato. Ką gali žinoti, gal taip avansu konstruojamas didysis apeliacinis gynybos argumentas net Strasbūrui apie selektyvų Lietuvos teisingumą. Jau M. Golovatovas, Sausio 13-osios kruvino šturmo vadas (šturmbanfiureris) apie tai kalbėjo savo žurnalistams: vykdėm aukščiausiojo vado įsakymą, tad atsikabinkit, juk Lietuva jo nedrįsta nė paklausti.

Jei tokie vilnietiški reveransai daromi tyčia, tik apsimetus mandagumu, tai reikštų, kad Lietuvos teisingumo sistema šioje byloje dirbo ir dirba pataikaudama agresoriui. Sorry. O gal netyčia, iš nekompetencijos. Razberis, nauka.

Dabar iš savo pasisakymo teisme stenografiškai priminsiu, ką nutylėjo ELTA, juolab visai nepriklausoma spauda. Tai sąmokslo prieš valstybę bruožai, elementai, duomenys.

Kai kurių savivaldybių tarybų išankstiniai ir po Kovo 11-osios skelbti sprendimai, kad jos – kitoje valstybėje. Atvirai skelbtas ir mėgintas įgyvendinti antikonstitucinis separatizmas. Jis tęsėsi ligi pat 1991 metų rugpjūčio pučo.

Ignoruojant įstatymą toliau Lietuvoje veikianti kitos valstybės partija, talkinanti agresoriui kaip penktoji kolona.

Valstybės valdžios dezintegracija aukščiausiu lygmeniu, siekiai Vyriausybę priešinti su Aukščiausiąja Taryba ir aukščiausiuoju valstybės pareigūnu (savivalė ir neinformavimas dėl kainų politikos, mėginimas formuoti kitą vyriausybę be Aukščiausiosios Tarybos žinios), taip pat žemesnėse valdžios grandyse; struktūrų ir pareigūnų nelojalumas, nesubordinacija, perėjimai į priešo pusę.

Čia galima konkrečiau priminti ir VRM ypatingosios paskirties dalinio skilimą – išdavystę (B. Makutynovičiaus grupė), ir URM pareigūno L. Kučinsko diversinę „diplomatinę“ kelionę į Vašingtoną 1991 metų sausio 5–8 dienomis; sabotažus arba šantažus IAE, Vilniaus aerodrome ir geležinkelyje; pradangintus arba sunaikintus Aukščiausiosios Tarybos specialiųjų to meto tyrimų duomenis.

Prie sąmokslo elementų priskirtinos ir pastangos – siūlymai – išskraidinti valstybės vadovą puolimo metu, sausio 13-osios naktį, į užsienį (kartu rengiant apie tai propagandinį smūgį – V. Švedas, K. Prunskienė).

Valstybės pajėgumui pakirsti buvo vykdomi: sportinių lėktuvų grobimas (atidavimas išskraidinant į Charkovą), VRM ginklų perėmimas, gynybai svarbių pastatų užėmimas. Kai kas talkino.

Katastrofiškų pasekmių valstybei būtų turėjęs, sėkmės atveju, Aukščiausiosios Tarybos pastato užėmimas jau sausio 8 dieną. Ar šiai grėsmei VRM tinkamai pasirengė, liko neatsakyta – parlamentinio tyrimo duomenys sunaikinti. Gal dabar tiria?

Anksčiau neteko oficialiai girdėti, bet gal kada išgirsime ir apie kitokias didžiojo agresorių nusikaltimo atšakas, apraiškas, papildomas net žmogžudysčių detales, kurios vis kartkartėm paminimos (primenamos) nelyginant į priegalvį.

Žmonių klaidinimas: nebijokit, šaudo tuščiomis! Ir vėlesnės Krašto apsaugos departamento vado pagyros – „mes norėjom patirti aukų“, tuo siūlant agresoriui net pateisinimą.

Du (mažiausiai du) nužudyti rusų kariškiai. Leitenantas Viktoras Šackich nušautas puolimo metu iš kelių centimetrų atstumo į nugarą – tai pačios „Alfos“ arba to dalinio sėbro darbas. Užsieniečio nužudymas Lietuvoje. Kuri netiria. Ir čia pat uniformuotas atšalęs kareivio lavonas, parūpintas iš anksto ir atneštas, padėtas užimto Konarskio g. pastato koridoriuje. Viena liudininkių – televizijos žurnalistė N. Steiblienė.

Tarptautiškai draudžiamo ginklo naudojimas – išcentrinės (besivartančios) bei kūne suskylančios kulkos. Aukų kančios, nežmoniškas sadizmas. Kurie „intendantai“ šią amuniciją išdalijo žudikams? Čia ir klausimas bokšto „prieigų valytojui“ J. Meliui.

Galimas V. Ivanovo „draugovininkų“ indėlis šaudant į beginklius gynėjus nuo stogų. Panašu į „Berkutą“ Kijeve.

Bylai naudinga būtų kompartijos kolegų suteikta-dar nesuteikta informacija apie lietuviškąjį sąmokslo štabą Maskvoje (galėtų ką nors papasakoti V. Baltrūnas, S. Renčys, o V. Sakalauskas – jau ne). Apie projektuotą marionetinę „tarybinę“ Sausio 13-osios vyriausybę (siūlymą kategoriškai atmetė V. Antanaitis, atsiminimuose gyrėsi V. Petkevičius), apie „nacionalinio gelbėjimo“ komiteto sudėtį... Tie, kurie dar turi teisingumui svarbių žinių, o jų nesuteikia – bemaž tęsia švelnųjį sąmokslavimą. Daboja stogelius.

Informacinis ginklas – beatodairiškas ciniškas viešas melas (nuo žurnalistinio agento A. Plukio iki generalinio prokuroro N. Trubino) nelyginant šiais laikais. Tyčiniai klaidinimai – nusikaltimo dangstymai. Ar visa tai apima dabar atgaivintoji, bent aktyviau vedama byla?

Kaip ir Medininkų bylos atveju, aiškiai reikalingas antrinis procesas – anksčiau vykdytų juridinių procesų ikiteisminis tyrimas.

Normal 0 19 false false false LT X-NONE X-NONE