A. Tapinas. Nepražilk laukdamas

delfi.lt 2016 05 24

Nėra už ką balsuoti, kas gyvenimą pagerintų. Šitą frazę girdėjom N kartų prieš N rinkimų.

delfi.lt  M. Ažušilio nuotr.

„Visi jie vagiai“ (tai ne klaida, „vagys“ ir „vagiai“ lietuvių kalboje yra du visiškai skirtingas prasmes turintys žodžiai) – pranašiškai toliau rokauja vietinės reikšmės politologas. „Kokia valdžia, tokia ir visuomenė“ – jam atitaria kolega iš kitos stalo pusės, kuris šitą frazę girdėjo „Pūko“ radijo laidoje „Kitokia Lietuva“ ir netgi užsirašė, taip ji jam patiko. Po to abudu žiūri į vienas kitą patenkinti ir net nejaučia šių frazių dviprasmiškumo. O jei ir jaučia, tai sau šito neadresuoja – mes tai tikrai ne vagiai, tie kontrabandiniai cigariukai ir kad garažiuke automobilius remontuoju be popierių nesiskaito.

 

„Nėra už ką balsuoti“ frazė naujomis spalvomis sušvito pastarosiomis dienomis, kai liberalų rinkėjai pasijuto kaip tas vaikas, kuris laikydamas savo didelį ir stiprų tėtį už rankos atėjo į čekišką lunaparką. Bet tėtis, deja, pirmas užmatė alaus cisterną, pasakė „žiauriai karšta, reikia atsigaivinti“, bokalas po bokalo, ir dabar vaikas vaikšto po lunaparką vienas, galėtų ir vienas mašinytėmis važinėtis, bet be tėčio tai daryti nedžiugina. Ir todėl iš principo jis į mašinytes nesės, net jei ateis kitas tėtis ir pasiūlys tai daryti kartu su juo.

 

Aš suprantu, kad paskutinis sakinys nuskambėjo taip, tarsi partijas lyginčiau su pedofilais, bet nebuvo tokio užmanymo. Nors antra vertus, kai pamatau kai kurių partijų reklamines kampanijas, tai nejučia imi galvoti, kad jas tikrai konsultuoja garsiausias Lietuvos pedofilas Ervydas.

 

„Nėra už ką balsuoti“ – amžina Lietuvos rinkėjo problema. Ji buvo ir prieš 12 metų, ir prieš 8 metus, ir prieš 2 metus. Tos pačios bėdos, tos pačios dejonės.

 

„Nėra už ką balsuoti“ – tikrai ne tik mums, jaunai demokratijai, unikali problema. Jei neturite už ką balsuoti spalį, pagalvokite, kaip jaučiasi respublikonų vertybėms ištikimas JAV rinkėjas, kuriam kyla reali grėsmė rudenį balsuoti už Hillary Clinton, nes balsuoti už Donaldą Trumpą jau atrodo dar baisiau. O čia jau panašu į konklavą, kur kardinolai popiežiumi išrenka velnią, nes kitas variantas dar blogesnis.

 

Tik Rusijos, Turkmėnistano ar Šiaurės Korėjos rinkėjai šitos problemos neturi, jie sotūs ir laimingi, nes ten VISADA yra už ką balsuoti.

 

„Neisiu į rinkimus, išreikšiu pilietinę poziciją“ arba „sugadinsiu biuletenį, tada parodysiu valdžiai“, – burba nepatenkintieji ir nerandantys už ką balsuoti. Taip, žinoma, kurgi ne. Čia ne chaotiškai suplaktas ir neaiškaus plauko veikėjų (kur jūs dabar, didysis rėkėjau nuo bačkos, Pranciškau Šliužai?) žmonėms pabandytas įpiršti referendumas. Rinkimai įvyks bet kuriuo atveju, ir jeigu tu neateisi, tai tikrai ateis (arba bus atvežti kiti), ir niekas neišsigąs to tavo biuletenio, ant kurio užrašei „Čakas Norisas FTW“. O tada galėsi jaustis kaip Marcelijaus Martinaičio Kukutis, kuris atsibudo savo paties laidotuvėse ir tikėjosi, kad jam paspaus ranką arba pagirs visuotiniame narių susirinkime.

 

Ir kartu rinkimų ir politikų sureikšminimas parodo vieną iš valstybės ir mūsų visų silpnųjų vietų – jeigu manysime, kad pilietiškumą galima įjungti tik kartą per dvejus metus nueinant į rinkimus, o po to taupydamas energiją jis automatiškai išsijungia, tada niekada nebus už ką balsuoti. Niekada.

 

Pilietiškumą mes dažnai suprantame kaip pykčio protrūkį – eikim į gatves, nepirkim prekybos centruose. Žinoma, kad gerai, kad nebebijome, pagaliau nebijome reikšti savo nepasitenkinimo garsiai. Nepirkimo prekybos centruose akcija buvo neparuošta, stichinė, neturinti vizijos, ką norima pasiekti, ir aplipusi profesionalių protestuotojų prieš viską blakėmis. O jie sėkmingai užgožė pačią protesto idėją, nes vis dėlto profesionalas yra profesionalas, jis moka protestuoti ir prieš NATO, ir prieš skiepus, ir prieš lėktuvus, ir prieš dideles kainas, ir prieš didelius mokesčius ir mažus atlyginimus vienu metu.

 

Bet pyktis yra trumpalaikis. Jis praeis ir kas liks? Kur fundamentas, ant kurio kursime pilietišką valstybę? Ar tai riksmas, kad „ne mes turime valdžios bijoti, o valdžia turi bijoti mūsų? Kodėl naujojoje Lietuvoje iš viso turime kažko bijoti?

 

Nori turėti už ką balsuoti – pasiraitok rankoves ir imkis iniciatyvos pats. Pradėk nuo savęs – nedaryk žalos savo valstybei, nes tuo pačiu žaloji savo vaikus ir anūkus. Liaukis pylęs komentarus apie tai, kaip „čia niekas mumis nesirūpina“, o išeik į kiemą ir suorganizuok futbolo varžybas aplinkinių namų vaikams. Pakviesk kaimynus į pikniką. Suplanuok ekskursiją į muziejų senjorams, sutark, kad po to juos pavaišintų arbata ir sausainiais. Pasikviesk vietinius politikus ir kartu su studentais surenk debatus. Muzikaliam kaimynui iš penkto buto pasiūlyk surengti muzikinę dainų popietę. Sutark su savo apygardos Seimo nariu, kad jis kas mėnesį atsakytų į dešimt bendruomenės klausimų. Pasirūpink, kad mokykloje, kurioje mokosi tavo vaikai, nuolat lankytųsi žinomi žmonės. Žiūrėk ir skolinkis, ką daro kitos bendruomenės. Išnaudok naujosios medijos galimybes – tapk žiniasklaida ir skleisk žodį apie savo darbus. Įtrauk vienos, antros, trečios partijos jaunimą į bendruomenės veiklas – tegu auga, mokosi ir tuo pačiu šmėžuoja jums prieš akis ir leidžia susidaryti pirminį įspūdį.

 

Ir daryk tai nuolat. Tvarkyk aplinką ne tik per „Darom“, daryk gerą darbą ne tik per „Aš už Lietuvą“, aukok ne tik per metinį gerumo telemaratoną.

 

Nebus lengva. Tiksliau, bus sunku. Tavęs nesupras. Iš tavęs juoksis (beje, dažniausiai tie, kurie su pavydu rašo „O va Norvegijoje ar Vokietijoje bendruomenės tai ohoho kokios, nepalyginsi, kaip pas mus). Tau prieš nosį užtrenks duris. Ir tu dešimtis kartų norėsi viską mesti, jeigu niekam to nereikia, tik tau vienam ir dar neaiškios veislės priklydusiam šuniukui, kuris dalyvauja visose tavo veiklose (net ir debatuose, nes po to būna sausainiai)

 

Bet vieną dieną tu pamatysi, kad atsiranda bendraminčių. Ir kaimynė iš trečios laiptinės, kuri užtrenkdavo duris, ateina su iškeptu pyragu. Sulauksi pasiūlymų iš kitų bendruomenių kurti kažką bendro. Į kitą tavo renginį jau ateis 20 žmonių. Atsiras visuomenės autoritetas, kuris tave įkvėps. Pradėsi simpatizuoti jaunam politikui, kuris prisideda ir padeda, nors ir ne rinkiminiai metai. Patys skeptiškiausi žmonės parašys tau – „žiūrėk, čia Kovo 11 artėja, tokią mintį turim bendruomenei..“.

 

Ir tu suprasi, jog pradėjai keisti valstybę nelaukdamas, kol bus už ką balsuoti.

 

Haiku

Senis ir urna

Pražilęs nuo laukimo

Kolei bus vertų