Rusas Genocido aukų muziejuje: turisto replika

lzinios.lt 2016 06 09

Jevgenijus Titovas birželio 3 dieną aprašė savo džiaugsmą, kurį patyrė vaikštinėdamas po Vilnių, stebėdamas nerūpestingus lietuvius ir mėgaudamasis laisve, už kurią brangiai sumokėta.

Viena mano kojinė raudona, kita – žalia. Man tai savaime suprantama ir kitaip būti negali. Vaikštinėju po Vilnių ir džiaugiuosi. Auksinė saulė, užliejusi miestą, linksmai nudažo senas ir griežtas sienas. Ir niekam aš nerūpiu. Tai ir yra laisvė.

Gimtajame Krasnodare skirtingų spalvų kojinės būtų neįmanomos! Dvasingumas, tradicijos, „mentai“, susirūpinę arba pašaipūs praeivių žvilgsniai būtinai įvarys pažeidėją į kampą. Būtinai primins, kad visame kame būtinas vienodumas ir panašumas, o pasaulis – juodai baltas ir rūstus. Džiaugtis ir išdykauti – pernelyg didelė prabanga, kai aplink priešai.

Okupacijos muziejus Vilniuje – taip pat rūstus, bet tas rūstumas dažniausiai netikras, muziejinis. Tramdomieji marškiniai, telefono klausymosi kambarys, kankinimų kamera su siauru geležiniu ratu, ant kurio stovėdavo, kad nenukristų į ledinį vandenį, – tai atrodo teatrališkai. Nebaisu, o greičiau baisiai įdomu. Padaryti asmenukę siaurame kalėjimo kiemelyje, kur kalinius išvesdavo pasivaikščioti, – net visai linksma.

Tikrai baisu yra žiūrėti partizanams į akis. Štai jie, gyvi, su uniformomis, ginkluoti. O čia jau krūvoje sumaitotų lavonų. Jie atidavė gyvybę ir už mane. Tą, kuris atvažiavo iš Rusijos, kad pasidžiaugtų. Nes laisvė nebūna kam nors vienam, kitaip ji nėra laisvė. Laisvė – visiems pasaulyje.

Čekisto portupėja, sušaudytas akmeninis Kristus, laimingų išsiųstų nudriskusių vaikų nuotrauka. Tautos neįmanoma nugalėti. Galima ją išvežti iš Tėvynės, sunaikinti jos elitą, užimti jos žemę, sudaužyti jos simbolius, uždrausti jos tikėjimą. Bet savito gyvenimo troškimas, tarsi gyvybės syvai sudžiūvusiame kamiene, verčia tautą gyvuoti ir kovoti. Ir galiausiai – laimėti. Šis troškimas – pats stipriausias, neužmušamas, amžinas.

Tai, kad Vilniaus KGB kalėjimas tapo muziejumi, turi didžią simbolinę prasmę. Tą, kad Lietuvos valstybė gavo skiepą nuo totalitarizmo. Bet demokratija – labai sunki, nes totalitarizmo ūglius, lendančius iš visų pusių, reikia visą laiką ravėti. Demokratija – tai darbas, o totalitarizmas – ne. Ir jis ateis, sugrįš, jei visuomenė leis jam savaime augti, kaip Rusijoje.

Nežinau atvejo Rusijoje, kad čekistų kalėjimas būtų tapęs muziejumi. Netgi atvirkščiai! Kalėjimai su jų kankinimo aksesuarais ir enkavėdistų šešėliais prisipildo naujos, visiškai realios prasmės. Iš teatro sąlyginumo čekizmas ir jo tėvas sovietizmas virsta visiškai tikrais, regimais Rusijos gyvenimo reiškiniais. Ir rusai džiaugiasi, mėto į orą kepures, prisisegę Georgijaus juosteles, šlovina Staliną lygiai taip pat, kaip Nikolajų Stebukladarį.

FSB Lubiankos pastatą Maskvoje irgi reikia paversti muziejumi. Reikia! Kaip norėčiau to tikėtis. Bet vilties nėra. Aš tik vaikštinėju po Vilnių skirtingų spalvų kojinėmis ir valgau ledus, ir šypsausi saulei. Ir šalia manęs tokie patys nerūpestingi piliečiai. Sėdi Gedimino prospekte ir siurbia iš bokalų puikų alų. Ir kvėpuoja grynu Lietuvos oru, dažnai pamiršę, kaip brangiai kainuoja ir jų ramybė, ir tylus pavasaris, ir vaikiškas laisvės džiaugsmas.

ehutimes.com, LŽ