Jūratė Laučiūtė. Išminties stoka – džiaugsmas nedraugui

lzinios.lt 2016 07 20

Nesiimsiu spręsti, kaip vertinti Rusijos santykius su Europos Sąjunga, JAV, Ukraina ar Lietuva – kaip priešininkų, priešų ar varžovų, bet viena aišku – tai nėra draugiški santykiai. O nedraugai paprastai naudojasi kiekviena proga įgyvendinti savo interesus. Tokia proga gali tapti ir kitos šalies nelaimė, ir nelaimėlės valdžios kvailumas ar, diplomatiškiau pasakius, išminties stoka.

lzinios.lt

Šiuo metu karščiausias Rusijos interesas – pasiekti, kad būtų panaikintos sankcijos. Tad ir Prancūziją ištikusia nelaime Maskva suskubo naudotis, primygtinai siūlydama vienytis bendrai kovai su terorizmu bei teroristais. Juolab kad ir nesuinteresuota akimi matyti, jog Prancūzija nepajėgia rimčiau pasipriešinti šalį užliejančiai kruvinai smurto bangai.

 

 

Prancūzijos bejėgiškumas ir nekompetencija ypač ryškėja lyginant ją su tokiomis valstybėmis kaip Izraelis, Kanada ar JAV, kurios, neišsižadėdamos esminių demokratijos principų, gana sėkmingai tramdo teroristus. Bet ką padarysi, teisus buvo Michailo Bulgakovo romano „Šuns širdis“ herojus, konstatavęs, kad „suirutė prasideda ne klozetuose, o galvose“.

 

Šiandien belieka spėlioti, kokio masto suirutė tvyro Prancūzijos teisėsaugininkų galvose, jei dar tebegaliojant nepaprastosios padėties įstatymui, teroristas sunkvežimyje devynias valandas „rymojo“ prie Anglų bulvaro, laukdamas progos įsirėžti į minią, sėkmingai „kabino makaronus“ juo susidomėjusiems policininkams, paskui neskubiai, pasimėgaudamas dviejų kilometrų trasoje traiškė šventinę minią. Kai ir tai nepatraukė policijos, saugumo tarnybų dėmesio, dar pašaudė į paklaikusius žmones. Ir tik tada jis sulaukė pareigūnų šūvių... O kas būtų buvę kitaip, jei nebūtų buvę nepaprastosios padėties? Žudikas būtų važinėjęs po Nicą, žudęs žmones iki paskutinio benzino lašo ir paskutinio šovinio? Todėl nieko keista, kad ir politikai, ir paprasti žmonės, nuoširdžiai užjausdami teroristo aukas, negaili kritikos neįgaliai Prancūzijos valdžiai. Na, o Kremlius nebūtų Kremlius, jei iš kito nelaimės nepamėgintų išpešti naudos sau.

 

Ryškus tokios Realpolitik pavyzdys – Rusijos Dūmos Saugumo ir kovos su korupcija komiteto pirmininkės Irinos Jarovajos pasvarstymai iškart po išpuolio Nicoje. Pagrįstai konstatavusi, kad dėl nuolat pasikartojančių teroro atakų užuojautos jau virto įprastu aukštuomenės kronikų ritualu, ji atkreipė dėmesį į tai, jog tragedija tampa būtent šitas rituališkumas. Mat, praėjus vos kelioms dienoms po užuojautų pareiškimo, „vėl prasideda neatsakingumo ir neveiklumo sukelta „raganų puota“ (rus. šabaš), pasipila manipuliacijos sąmone ir liejasi informacinio melo srautai“.

 

Deja, šiuo aspektu Rusijos politikė teisi. Sunkiau suvokti, kokią šalį ji turi galvoje tvirtindama, jog kartu su užuojautomis „yra platinami tikinčiųjų įžeidinėjimai, prisidengiant šūkiais apie laisvę, per nekomercines organizacijas, per vadinamuosius žmogaus teisių gynėjus ir konjunktūrinius politikus renčiamos užtvaros specialiosioms tarnyboms, kad būtų trukdoma joms adekvačiai reaguoti į naujas grėsmes“. Todėl ponia I. Jarovaja siūlo: „Pasaulis turi nustoti veidmainiauti ir, remdamasis tarptautine bei nacionaline teise, pradėti ryžtingą, negailestingą kovą su terorizmu. Tai liečia visas šalis. O Rusija priima sprendimus ir veikia vadovaudamasi savo piliečių saugumo logika, tad mes, kaip ir anksčiau, siūlome pasauliui suvienyti pastangas.“

 

Žodžiu, elkitės taip, kaip elgiasi Rusija, ir terorizmas bus sutramdytas! Patikėsim?

 

Dar atviriau kalbėjo Rusijos Federacijos Tarybos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas. Jo nuomone, Vakarai, norėdami pasipriešinti bendrai grėsmei, „tiesiog nebegali nebendradarbiauti su Rusija“. Paraginęs pamiršti nesutarimus, politikas pabrėžė, kad Rusija jau seniai pateikė savo pasiūlymus šiuo klausimu, tačiau nieko nedaroma, nes „Vakarų šalių paskelbtos sankcijos Rusijai apima ir pasipriešinimo terorizmui sritį“.

 

Panašiai mąsto ir kalba Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas. Per Europos ir Azijos forumą, vykusį Mongolijoje, jis pažymėjo, kad šiandien terorizmas tampa rimtu iššūkiu ir Europai, ir Azijai, ragino solidarizuotis, kartu ieškoti bendrų sprendimų ir patarė: „Teroristus gali sutramdyti tik jėga, ir tą jėgą būtina panaudoti.“

 

Jei kam nors dar neaišku, ko siekia vienytis raginantys Rusijos aukščiausio rango politikai, jų mintis paprasta kalba išdėstė „paprastas“ žurnalistas, laikraščio „Vzgliad“ komentatorius Vladimiras Mamontovas: „Jei į skerdyklą vedami euroavinai bent pusę to įkarščio, su kuriuo ginasi nuo rusų grėsmės, panaudotų kovai su realiu terorizmu, o ne su skelbiamu Vladimiro Rūsčiojo žygiu į Taliną, šoferiai iš Tuniso jau seniai būtų pabrukę uodegas.“

 

Būkim „biedni“, bet teisingi: avinų nestinga ir kitose, ne tik teroristų siaubiamose šalyse. Tad kas uždraus rusams iš jų šaipytis? Tik neramu, kad Vladimirui Putinui simpatizuojantis Prancūzijos prezidentas rusų „patarimus“ gali priimti už gryną pinigą...